Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Tu viską apgalvojai.

- Tik stengiuosi padėti.

- Kodėl?

- Tu nelaimingas, - paaiškino ji. - Aš juk skausmo specialistė, padedu jį suvaldyti.

- Iš ko sprendi, kad man skauda?

- Manau, kad esi velniškai vienišas, - rėžė ji tiesiai. - Po žmonos išdavystės likai suglumęs, įskaudintas ir išsigandęs. Nori save ir savo mergaites apsaugoti nuo skausmo, todėl nieko neprisileidi artyn. Ir pretekstą sugalvojai - vietines paskalas.

- Nesąmonė.

- Ar tikrai? - Kerstė atsigręžė veidu į jį. - Ar tikrai, Džeikai? Iš dalies pats prisipažinai. Vos spėjome susipažinti, o jau liepei man nesiartinti, nors jaučiame abipusę trauką. Atmetus visus pramanus, ar yra rimta priežastis, kodėl dabar manęs nepabučiuoji? Kai žinai, jog abu to norime?

- Aš...

Kerstė pašaipiai pakėlė antakius ir nusisukusi nubrido sekluma. Ji tikriausiai pamišo. Vienatvė ir baimė, kurią išgyveno praėjusį mėnesį, privedė ją iki ribos. Bet kuriuo momentu jai galima diagnozuoti beprotystę, kaip ir Kenetui.

Ir tada Kerstė išgirdo paskui save vandeniu šlepsintį Džeiką.

- Kerste?

- Ką?

- Man belieka tave pabučiuoti arba pasmaugti. - Džeikas atrodė daugiau suirzęs, negu įsimylėjęs. - Tai atsisuk ir aš pabučiuosiu.

Džeikas ją pabučiavo.

Beprotis! Tai kvaila. Ji pati dėl to kalta. Protingiausia buvo dingti iš čia, bet ji pernelyg...

Pernelyg Kerstė.

Džeikas jautėsi kaip perkūno trentas. Kerstė įsibrovė į jo gyvenimą kažką uždegė jo sieloje. To nebuvo seniausiai, jei apskritai buvo. Kai tuokėsi, manė, kad myli, bet tada nejautė nieko panašaus.

Balansavo ant peilio ašmenų.

Kerstė kaltino jį bailumu - ir buvo teisi. Nuo to laiko, kai liko vienas su dviem kūdikiais, jis kruopščiai apgalvodavo kiekvieną sprendimą. Bet Kerstės nesuvaldysi...

Kerstė.

Tai beprotystė, bet ji buvo taip arti, jos didelės, švelnios, pašaipios akys klausė. Tokiose akyse galima nuskęsti. Galima visiškai prarasti savitvardą. Taip, tai neprotinga, bet ji laukė, kad Džeikas ją pabučiuotų. Ir stebėtojai ant skardžio laukė, kad vyras pabučiuotų moterį. Kerstė jį išprovokavo surengti žiūrovams šou ir jis neatsilaikė. O kai suėmė jos rankas, prisitraukė merginą prie savęs ir suradęs jos lūpas švelniai pabučiavo, tai buvo tarsi dviejų pusių susiliejimas į vieną.

Ji buvo... teisi.

Džeikas manė esąs patyręs su moterimi, - suprantama, toks ir buvo, - bet čia visai kas kita. Kiekvienas jos kūno išlinkimas, sklindanti švelni šiluma, kiekviena prie jo prigludusi jos kūno dalis, tobulai atitinkanti jo kūną, jį pritrenkė ir maloniai nustebino.

„Šitą moterį aš pažįstu“, - pagalvojo jis. Jautė visada ją pažinojęs, tik iki šiol neradęs. Paskui nieko nebegalvojo, jautė tik bučinį.

O Kerstė...

Kerstė išviliojo bučinį pusiau juokais, bet jo labai troško. Ji tarsi norėjo įsitikinti, kad bučinys nebus toks nuostabus, apie kokį jai šnibždėjo pasąmonė. Tačiau pasąmonė neklydo.

Mergina delnais suėmė Džeiko veidą ir ant kietos vyriškos odos pajuto prasikalusius šerius. Tai buvo taip erotiška, kad jai ėmė linkti kojos.

Jai teko bučiuotis su vyrais. Aišku, teko. Nei dėl vieno kojos nelinko kaip dabar.

Būtų galėjusi bučiuoti Džeiką be galo, be krašto. Neįtikėtina, kad ir jis bučiuoja ją, kad jie apsikabinę, o jis nesitraukia, bučiuoja vis karščiau jos geisdamas, kaip ir ji geidžia jo.

Viskas kaip turi būti. Jos krūtys prispaustos prie jo krūtinės, jo rankos apsivijusios jos liemenį, glaudžiančios. O ji geidžianti. Mylinti. Priimanti į glėbį savo žmogų, kaip žmona vyrą, sugrįžusį namo po mūšio.

Namo, į jos širdį.

„Jis negali tęstis, tai tik spektaklis publikai“, - šmėkštelėjo mintis, kai minutėlei suveikė smegenys, o ne vien įkaitintos juslės. Po akimirkos jis atsitrauks, vėl iškils priežastys, dėl kurių jie abu nenori artimų santykių, viskas liks kaip buvę.

Tačiau šis kartas - išimtis jiems abiem, ji neketina nieko stabdyti. Tai būtų kvaila. Kerstė jautėsi lengva, įkaitusi, nepaprasta... mylima.

Mylima?

Jos rankos glaudė jį arčiau, spaudė prie savęs, kad stipriau bučiuotų, kad neįsikištų sveikas protas.

Vis dėlto sveikas protas nugalėjo. Gal ir Džeikui lindo į galvą panašios mintys, nes staiga jis atsitraukė. Suėmė Kerstės rankas ir stumtelėjo ją nuo savęs. Tik truputėlį.

Jo akys buvo pašaipios, juokėsi, bet ji per gerai pažinojo šį žmogų ir įžiūrėjo po tuo juoku abejonę.

- Ar nemanai, kad jiems užteks?

- Ne, - atsakė ji, stengdamasi pataikyti į toną. Tačiau jautė, kad balsas išduoda jausmų sumaištį. - Jiems to negana: laukia, kad tuoj pat nuplėštum nuo manęs drabužius.

- Ar nuplėšti? - paklausė jis, įtemptai šypsodamas, bet abu suprato, kad tai galėtų įvykti, jei būtų kitas metas, kita vieta...

Kitas gyvenimas.

Džeikas paleido jos rankas, o Kerstė tik stengėsi nepravirkti. Apgailestavo.

- Delfinų Įlankos miestelio paleistuvės reputacija neįeina į mano programą, - bandė juokauti Kerstė, - o ir tavo vardui tai labai pakenktų. Viešas sanguliavimas. Jokia blaivaus proto motina neleistų dukrai eiti pas tave net skiepytis nuo gripo.

- Geriau to nedarykime.

- Geriau nereikia.

Jis vėl berniokiškai sugriebė ją už rankos, apsuko ir jie atsidūrė šalia vienas kito. Tai buvo paprasčiausias gestas, bet jų susipynę pirštai be galo jaudino Kerstę. Ji žiūrėjo į išrikiuotus automobilius, stengėsi nukreipti dėmesį nuo jo rankos. Kol jie pasieks automobilių aikštelę, visi žiūrovai išsivažinės. Miestelio gandų tinklalapis jau ruošėsi užsidaryti.

- Ar manai, kad užtektinai pasidarbavome, kad apsaugotume mane nuo piršlybų? - sumurmėjo staiga surimtėjęs Džeikas. Jo pirštai tvirtai spaudė jos plaštaką.

- Per kelias ateinančias savaites jie mus suporuos, - sušnibždėjo ji. - Visi žino, kad gyvename toje pačioje pilyje. Greitai vietinėms gandų linijoms nebebus ką veikti. Paskui, kai išvyksiu, tu galėsi sielvartauti - kaip tada, kai paliko žmona. Atsigauti po žmonos išdavystės miestelis tau davė daug laiko. Rimtos piršlybos dar tik prasideda. Dabar vėl turėsi prarastą mylimąją.

- Tu - mano prarasta mylimoji, - išsigando Džeikas.

- Tinkama mylimoji, tiesa?

- Hmm... žinoma.

- Tai ir puiku! - Kerstė taip stengėsi išlaikyti žaismingą toną, kad viduje, rodėsi, kažkas sprogs. Vos nepravirko.

Džeiko marškinių kišenėje suzirzė skambutis. „Ačiū Dievui už mobiliuosius telefonus“, - pagalvojo Kerstė. Tegu kas nors atsitinka - jai reikia laiko. Paėjėjusi ji beveik išgirdo nuo skardžio visuotinį nusivylimo atodūsį.

Ar ji galėtų čia dirbti gydytoja, kai tektų kęsti nuolatinį kiekvieno jos žingsnio sekimą?

Tikriausiai ne. O gal galėtų, jei...

„Neliesk šios temos“, - paliepė sau Kerstė ir patraukusi pečiais nuėjo paplūdimiu. Kai Džeikas pasivijo, ji sėdėjo ant smėlio ir avėsi sandalus. Vaidinimas baigėsi.

- Žuvis ir keptos bulvytės buvo labai skanios, - oficialiai ir mandagiai tarė Kerstė. - Maloniai pasivaikščiojome, bučinys buvo puikus. Labai ačiū, daktare.

Džeikas trūktelėjo lūpas.

- Štai kaip? Konsultacija baigta?

- Spėju, kad turi važiuoti lankyti ligonių.

- Emilija Kenon serga krupu.

- Važiuok, pasimatysime namuose. - „Vargu“, - pagalvojo mergina. Džeikas ir dvynukės buvo įsikūrę svečių apartamentuose antrame aukšte, šalia Enguso, kuo toliau nuo jos kambario. - Nebent tau reiktų pagalbos, - pridūrė nutaisiusi abejingą balsą.

- Kažin, ar sergant krupu reikia anesteziologo.