Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Yra daugybė darbų, - susidrovėjusi tarė Kerstė. - Nesvarbu.

- Moteris, su kuria kalbėjau, sakė, kad labai svarbu. Pasitraukti iš klestinčios medicinos įstaigos dėl to, kad apsisprendei rūpintis seserimi, tolygu profesinei savižudybei.

- Nesąmonė, - staiga supyko Kerstė. Jis braunasi į jos asmeninę erdvę, jos pačios abejones? - Na, iš dalies tai tiesa, bet eidamas tokias pareigas turi pamiršti viską pasaulyje. Gal aš kurį laiką tokia buvau, bet nieko kito nematyti yra kvaila. Šeima svarbiau už viską.

- Mano buvusi žmona vis dar neateina į protą, - be ryšio pasakė Džeikas ir kažkodėl ji dar labiau supyko.

- Taip jai ir reikia. Kiekvienam savo. Galiu sugalvoti ir daugiau banalybių. - Kerstė pakilo, nuėjo prie artimiausios šiukšlių dėžės ir sviedė į ją tuščius maišelius.

- Hmm... banalybių? - atsargiai paklausė Džeikas, bet ji net neatsisuko.

- Neklausinėk. Pasivaikščiosiu paplūdimiu, o tu važiuok namo.

- Varai?

- Varau, - atsakė ji. - Jei mus šiame miestelyje pamatys vaikštinėjančius drauge, manau, kad santuokos liudijimo neprireiks. Viskas bus užantspauduota.

Džeikas nusišypsojo:

- Pradedi suprasti, ko aš nenoriu.

- Galbūt, - sutiko ji. - Bet tu buvai nemandagus.

- Nebemoku būti mandagus.

- Teisybė. - Priėjusi smėlį Kerstė nusispyrė sandalus ir pasiraitė džinsus. Kai atsitiesė, Džeikas buvo šalia ir darė tą patį.

- Tu turėjai važiuoti namo.

- Vaikai suvalgė mano bandeles su dešrelėmis. Vakarinės pasakos dešrelių valgytojoms nebus.

- Nori pasakyti, kad mergaitės net nepastebės, jog tavęs nėra, - pasakė ji suminkštėjusi. - Žmonės stovi eilėje dėl teisės vakare paskaityti vaikams knygelę. Tiek laimingų žmonių, kad paskolinai vaikus.

- Gerasis Kenetas, - tyliai tarė Džeikas. - Nežino, ką pradėjo, kokią košę užvirė.

- Manau, kad Kenetas mus subūrė, - tarė Kerstė. - Netrukus tau teks jį pamiršti ir leisti visiems keliauti namo.

- O kas nori keliauti namo? - mįslingai paklausė Džeikas. - Aš noriu pavaikštinėti po paplūdimį. O tu?

- Skirtingose paplūdimio pusėse? - pasiteiravo ji.

- Žinoma. Ar pakviesti Borisą palydėti?

- Reikėtų.

- Jei nueičiau jo atsivesti, visi prisidėtų prie mūsų.

- O tada pasivaikščiojimas virstų nepaprastu įvykiu, - pasakė ji. - Bet mes juk to nenorime, daktare Kemeronai, tiesa?

Viskas baigėsi ilgu pasivaikščiojimu. Kerstė galvojo apie tai, kad ji visą laiką gyveno didžiausioje įtampoje. Nuo pat Rorio mirties. Rūpinimasis Sjuze, pastangos gerai atlikti darbą, ieškojimas visiems geriausios išeities ją išsekino. Net priverstinis nieko neveikimas Sidnėjuje, kai Sjuzei grėsė priešlaikinis gimdymas, kėlė baisią įtampą - jautėsi tokia bejėgė matydama, kaip gilėja sesers depresija.

Bet pastaroji savaitė jai buvo tikra dovana. Galvoje siautė sumaištis dėl jausmų, bet visa kita... Ji nebesibaimino dėl Sjuzės. Liko tik trys savaitės, dabar kūdikis gali gimti ir išgyventi. Be to, ji vėl dirbo gydytoja: duodavo narkozę, reguliavo nuskausminimą, atlikdavo smulkius darbelius, kurių nenorėjo Džeikas. Net ir mokinukų skiepijimas - tie perkreiptais iš siaubo veideliais mažyliai atkiša savo nuogas rankutes, tarsi skerdyklon vedami avinėliai, ir baisiausiai nustemba, kad ji sugeba neskaudžiai įdurti - teikė jai pasitenkinimą.

Jai patiko gyventi pilyje. Keneto grasinimai paskatino visus susiburti į vieną šeimą ir...

Ir pirmą kartą po daugelio metų ji pasijuto šeimos dalimi. Daugiausia dėl dabar šalia jos žingsniuojančio vyriškio.

„Visai nekeista, kad taip kvailioja hormonai, - pagalvojo Kerstė. - Jis toks nuostabiai gražus, nepaprastai rūpestingas, ir apskritai...“

- Apie ką susimąstei? - paklausė Džeikas ir atitrūkusi nuo savo minčių mergina nustebo, kad jie nuėjo beveik pusę mylios. Ėjo sekluma, juos skyrė keli žingsniai, todėl nesitaškė.

- Galvoju, kad buvo smagu.

- Smagu?

- Skiepyti vaikus, žiūrėti, kaip Sjuzė lenktyniauja su Engusu, lakstyti po pilį su Borisu, Penelope ir Alisa.

- Jiems taip pat buvo smagu. - Jie nutilo. Didžiulis auksinis saulės kamuolys nusirito ant tolumoje dunksančių kalnų, slydo už jų žemyn, kol staiga visai pasislėpė, palikdamas tik nuostabias saulėlydžio spalvas. - Verčiau grįžkime.

Abu nenoromis apsisuko.

Vėl tyla. Kodėl jis nekalba? Tarsi jos bijotų.

- Tai tu apsisprendei niekada nebeužmegzti artimų santykių? - švelniai paklausė Kerstė, ir tyla sutirštėjo. - Atsiprašau? - nebeiškentė palūkėjusi. - Negirdėjau atsakymo.

- Stengiausi negirdėti klausimo.

- Aš galiu klausti, - pyktelėjusi pasakė ji. - Atsimink namuose paliktą vyrelį ir šešis vaikučius.

- Pamiršau, šyptelėjo Džeikas. - Gal todėl, kad nenešioji ant kaklo medaliono su nuotraukomis.

- Jų per daug, - surezgė taiklų atsakymą Kerstė. - Skaudėtų kaklą.

- Jei nešiotum, vietiniai neskleistų apie mus kalbų, - pasakė Džeikas.

- Tai tikrai tave užknisa.

- Tikrai, - sutiko jis. - Kiekviena netekėjusi moteris šioje apylinkėje anksčiau ar vėliau man peršama. Nusibodo.

- Įsivaizduoju, - nedrąsiai pasakė ji. - Visos tos moterys...

- Tiesiog... - Džeikas tėškė koja vandenį taip, kad apsitaškė ne tik kelnes, bet ir marškinius. „Nieko baisaus, - pagalvojo Kerstė. Ankstyvas šaltukas, pasitikęs jas čia atvykus, greitai baigėsi ir vėl grįžo vasaros šiluma. - Kol prieisime paplūdimio pakraštį, išdžius.“ - Supranti, toks mažo miestelio kvailumas. Atvažiavau čia, kur visi vienas kitu rūpinasi, o čia kita medalio pusė - nėra ko man skųstis.

- Kodėl imi į galvą, ką jie sako? - atsargiai paklausė Kerstė. - Ar tai taip svarbu? Jei kas nors pamatytų tave bučiuojantis ir pasakytų, kad turi meilės romaną, ar tai jau tragedija?

- Mano vaikams taip.

- Kažin, ar tai palies tavo vaikus, - pasakė ji šiurkščiau nei ketino. - Jos ketverių metų. Vargu, ar jas tai ištvirkins.

- Bet jei moteris neteisingai supras...

- Bijai, kad palietęs moterį turėsi stoti prie altoriaus. Žinai, tu truputį... per gerai apie save galvoji.

- Taip, - patvirtino ramiai šypsodamasis Džeikas. - Skamba arogantiškai.

- Būtent.

- Jei tave pabučiuočiau, tu negalvotum, kad tai gali nuvesti toliau.

Kerstė susimąstė.

- Negalėtų, - atsargiai užtikrino ji. - Dėl vyrelio ir mažylių namuose.

Džeikas mostelėjo aukštyn į kyšulį. Ten buvo automobilių stovėjimo aikštelė, iš kurios atsivėrė uostas, mėgiama gyventojų vietelė. Jie ten atvažiuodavo įvairiu dienos metu pasižiūrėti bangų mūšos, potvynių ir atoslūgių, paspoksoti į žvejų flotilę. Ten visada stovėdavo keletas automobilių. Dabar Kerstė suskaičiavo mažiausiai dešimt.

- Žinai, - nedrąsiai tarė ji, - jei dabar mane pabučiuotum, turėtum patikimą ginklą ilgus metus.

- Kaip? - jie sulėtino žingsnį, sustojo ir stovėjo iki kulkšnių vandenyje.

- Iki ryto apie tai žinotų visas miestelis. Daktaras įklimpo į aistringą meilės romaną su daktare. Paskui nieko iš to neišeitų, daktarė grįžtų į Niujorką, palikusi kaimo daktarą nusiminusį. Metų metais galėtum slėptis už savo sudaužytos širdies.

- Tai bent! Ačiū.

- Šovė į galvą tokia mintis, - tarė ji ir nusišypsojo. -

Dėl tavo ramybės pasiaukočiau. Ar gali būti geresnis ginklas už sudaužytą širdį? Arba... - Kerstė stabtelėjo, - galėčiau visiems pasakyti, kad tu žinojai apie mano vyrą ir šešis vaikus. Tai padėtų. Gal netgi geriau.

- Kodėl geriau? - jis spoksojo lyg jai būtų išdygusi antena.

- Motinos perspėtų dukteris: nesiartink prie jo, brangioji, jis ardo šeimas.