Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Galėtumėte vėl grįžti namo, - trečią dieną per pietus pasakė Sjuzė Džeikui. Jis suprato, kad Kerstė to nenori, ir nusišypsojo. „Tikriausiai jaučia, kaip visiems gera,” - pagalvojo Kerstė. Enguso ir Sjuzės tiesiog nebeatpažinsi. O prieš kelias dienas buvo du invalidai.

- Jei Engusas sutinka, galėtume dar kiek čia pagyventi, - pasakė Džeikas. - Tas žmogus man vis dar kelia nerimą.

- Ir tavo vaikučiams bus linksmiau, - patenkintas pareiškė Engusas. - Ši vieta dabar pilna triukšmo ir gyvybės, kaip ir turėtų būti. - Jis įsidėjo į lėkštę dar ponios Bois žuvies patiekalo.

- Jei mes tikrai netrukdome...

- Aš tavęs, Džeikai, beveik nematau. Vaikų, merginų ir Mardžės su Benu visur pilna, ir man tai patinka, bet tavęs čia niekada nebūna.

- Aš dirbu.

- Tai tegu Kerstė tau padeda. Ji taip nori dirbti.

- Kerstė padeda.

- Nepakankamai, - tiesiai išdrožė Engusas. - Tegu padeda poliklinikoje.

- Šiandien ji skiepijo.

Taip ir buvo. Kerstė apsilankė miestelio pradinėje mokykloje ir paskiepijo septyniasdešimt vaikų. Žinoma, sutaupė Džeikui keletą valandų, jis galėjo grįžti anksčiau pas savo vaikus. Bet tuo tikrai nenustebinsi pasaulio. Ji galėtų padėti jam klinikoje. Jos laikina registracija sutvarkyta, bet tektų dirbti petys į petį su Džeiku, o tai juos abu nervintų. Visos svarbios operacijos jau atliktos ir dabar Džeikas priimdavo jos pagalbą tik kai jie dirbo atskirai.

„Gal ir gerai“, - pagalvojo Kerstė, nukreipdama žvilgsnį į Sjuzę, kuri ragino dvynukes valgyti daržovių. Viskas sekėsi daug geriau, negu ji drįso svajoti. Jei Sjuzei taip seksis keletą savaičių prieš gimdymą, gal jai pavyks atsikratyti depresijos.

Ji vėl ėmė valgyti, bet staiga pajuto esanti stebima.

Sjuzė žinojo, kad jos reikalai su Džeiku prasti. Sesuo dvynė siuntė nebylius klausimus, į kuriuos Kerstė negalėjo atsakyti. Mardžė su Benu kai ką nujautė.

Nujautė ir Džeikas. Jis pajuto netikėtai stojusią tylą, išgirdo neištartus klausimus.

- Man reikia eiti, - pasakė jis, staigiai atstumdamas kėdę. Uždėjo rankas ant dukryčių galvų. - Turiu vakarinį priėmimą. Ar leisite Mardžei jus paguldyti?

- Šįvakar man pasaką skaito Sjuzė, - pasakė Alisa, - o Kerstė skaito Penelopei. Rytoj apsikeisime.

- Galiu abiem paskaityti, jeigu reikia Kerstės pagalbos, - siūlėsi Sjuzė, bet Džeikas jau ėjo pro duris.

- Apsieisiu vienas, - pasakė. Ir išėjo.

Slinko dienos. Kai Džeikas pasakė, kad apsieis vienas, atrodė, kad pakeitė nuomonę ir atsisako anksčiau pageidautos pagalbos.

Jie kartu operavo Dorotės Miler venas, Marko Glestono odos vėžį ir Skočio ostechondromą, tačiau tos operacijos buvo nesudėtingos ir tik sužadino Kerstės norą operuoti dažniau. Bet Džeikas jai siūlydavo tik smulkius darbelius.

- Tavo svarbiausias darbas - rūpintis Enguso ir Sjuzės sveikata, - sakė jis Kerstei.

Puiku. Bet Sjuzė ir Engusas patys rūpinosi vienas kitu.

Anksčiau Engusas beveik nejudėjo. Dabar, su deguonimi, jam užteko ambulatorinio gydymo, nors buvo dar netvirtas. Toks kaip Sjuzė.

Jie abu sugalvojo maršrutą aplink daržą, kur buvo galima prisilaikyti už tvoros. Nutarė pažiūrėti, kuris apeis daržą greičiau. Kaip juos prižiūrinti medicinos darbuotoja, Kerstė privalėjo lenktynes stebėti ir juos pakelti, jei pargriūtų. Lenktynininkai slinko vėžlio tempu.

Kas jai? Kodėl jaučiasi nelaiminga? - po savaitės klausinėjo savęs Kerstė.

Turėtų džiaugtis. Sjuzė sveiko, kasdien darėsi linksmesnė. Enguso sveikata irgi gerėjo. Kenetas nesirodė. Vienintelė priežastis laikyti pilyje tiek daug žmonių buvo visuotinis pripažinimas, kad tokia tvarka labai tinka Engusui ir Sjuzei. Dabar, pavakario saulėje, mažosios mergytės raičiojosi ant pievutės su Borisu, invalidai treniravosi vaikščiodami, Benas buvo išvažiavęs namo pasirūpinti savo daržu, o Mardžė virė. Kerstė ketino skaityti puikią knygą. Dievas mato, jai nieko netrūksta, bet... ją graužė rūpestis, kur Džeikas.

Visai kvaištelėjo.

- Eisiu aplankyti Meivės, - nusprendė ji, kai grįžo Benas ir pasisiūlė prižiūrėti lenktynes.

- Ten po pietų dažniausiai eina Džeikas, - pasakė su šypsenėle Benas, bet ji nusprendė nereaguoti į jo erzinimą ir laikytis oriai.

- Jei pamatysiu, kad esu nereikalinga, neisiu į vidų, - pasakė dalykiškai ramiai.

- Būtinai ją aplankyk, - sujudo Mardžė. - Benai, nekišk nosies, kur nereikia.

- Prižiūrėsite Sjuzės ir Enguso lenktynes? - paklausė ji, nekreipdama dėmesio į jų ginčą. Dvi visiškai vienodos šypsenos. Kad juos kur!

- Vėžlys lenktyniauja su vėžliu, - pasakė Mardžė žvelgdama į Engusą, kuris bandė nesilaikydamas už turėklų pasivyti Sjuzę. - Kaip įdomu. Žinoma, mes pateisėjausime. Eikite, mieloji, ir pasistenkite judėti šiek tiek greičiau už šią keistą porą. Pietūs po valandos, bet jei negrįšite, nieko tokio. Pridariau bandelių su dešrelėmis, nepritrūks.

Kas jai?

Sėdėdama automobilyje Kerstė keikė savo kvailumą. Išvažiavus iš pilies palengvėjo. Jai reikia laiko. Reikia...

Nežinia, ko jai reikia.

Sulėtinusi greitį mergina sustojo pasigrožėti gamtovaizdžiu. Vaizdai buvo pasakiški. Nuo palei jūrą aukštai kalnuose vingiuojančio kelio galėjo matyti bangose nardančius delfinus. Tai ją apramino. Žiūrėjo į juos susižavėjusi, bet netrukus jie išnyko, nuplaukė savo keliais. Gyvenimas turėjo tęstis.

Meivė. Ji aplankys Meivę.

Jeigu Meivė jaučiasi blogai, tai ji, specialistė konsultantė, turėtų būti su ja, o ne krimstis kaip įsimylėjusi paauglė. Jos kvaili jausmai visiškai nelogiški. Pilyje dar reikia pabūti keletą savaičių, todėl reikia nedelsiant pradėti elgtis normaliai.

Taip. Normaliai.

Kerstė lipo verandos laipteliais, kai pro duris išėjo Džeikas. Vėl turėjo valdytis, kad nesupyktų.

- Sveikas, - tarė ji. Džeikas pažvelgė į ją kaip į nepažįstamą.

- Kodėl tu čia?

- Prašei, kad palaikyčiau su Meive ryšį.

- Prašiau, bet maniau, kad tu pilyje.

- Na, ne pilyje, - pasakė piktai. - Kaip mūsų ligonė?

- Sėdi lovoje su dviem vaikaičiais ir spalvina pagal numerius Rembranto paveikslą, - Džeikas leido sau nusišypsoti. - Dažų pritaškyta visur, Barbara niurzga, vaizduoja įpykusią. Nori pažiūrėti?

- Norėčiau, - atsakė Kerstė ir net nusišypsojo, bet prisiminusi, su kuo kalba, surimtėjo. - Bet nenoriu tavęs trukdyti. Tu, be abejo, neturi laiko.

- Ne tiek, kad negalėčiau pasidžiaugti tuo, ką padarei, - pasakė jis pasitraukęs į šalį, kad ji praeitų. - Puikiai padirbėjai, daktare Mekmehon.

Kerstė paraudo. O kad turėjo praeiti pro jį taip arti, dar labiau paraudo.

„Reikia grįžti į Valstijas, - pagalvojo ji. - Apleidžia sveikas protas.“

Bet medicina jos nenuvylė. Įėjusi į Meivės kambarį Kerstė nustebusi sustojo.

Kambarys buvo pilnas šeimos narių. Meivė sėdėjo apkamšyta pagalvėmis su vaikaičiais iš abiejų pusių. Mergytė ir berniukas, penkerių ir septynerių metų, sėdėjo ant sukrautų knygų, kad būtų reikiamas aukštis. Ant Meivės kelių gulėjo padėklas, o ant jo - dažai, teptukai ir paveikslas. Ant lovatiesės buvo tiek pat dažų kiek ant drobės, bet niekas dėl to nesuko galvos. Įėjus Kerstei visi šypsodamiesi sužiuro. Barbara stovėjo prie lango. Priėjusi arčiau Kerstė pamatė ant jos blakstienų ašaras.

„Tai nėra nevilties ašaros“ - pagalvojo. Pasikeitimas ligonės kambaryje per savaitę buvo beveik stebuklingas. Žudo pats skausmas. Jis sugadina gyvenimą prieš mirtį. Jai pavyko. Nereikėjo nei klausti, viskas buvo parašyta Meivės veide.