Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Ką tu manai? - paklausė Kerstė sesers ir Sjuzė plačiai nusišypsojo.

- Manau, kad vaikai puikūs.

- Ir vieta puiki, - pridūrė Kerstė.

- Ar tau šįryt buvo smagu su Džeiku?

Kerstė įtariai nužvelgė seserį. Nuo dvynės sunku ką nuslėpti.

- Operacija pavyko sėkmingai.

- Tai gerai, - santūriai tarė Sjuzė.

„Taip, ji viską supranta“, - pagalvojo Kerstė.

- Ar galime pasilikti? - kaulijo dvynės.

- Paskambink Džeikui ir paklausk, ar jos gali pasilikti, - liepė ji Sjuzei.

- O pati nenori skambinti?

- Mano santykiai su daktaru Kemeronu labai šalti, - atšovė ji. - Taigi nieko neišsigalvok.

- Ar aš? - paklausė Sjuzė, eidama prie jos lengvai remdamasi ramentais. - Kada aš ką išsigalvojau? Beje, skambino Robertas. Apgailestavo, kad nerado tavęs. Savaitgalį jo mieste nebus, žadėjo tau paskambinti pirmadienį. Tik pažiūrėkite, - parodė į mergytes, kurios tempė prie jos Kerstę. - Štai kokie turėtų būti tikrai meilūs santykiai.

- Sjuze... - įspėjo Kerstė, bet ši tik sukikeno.

- Suprantu. Kišu nosį ne į savo reikalus. Bet man taip smagu, Kerste, ak, kaip gera.

Dvynėms ir Boisams buvo leista pasilikti.

- Džeikas sutiko nenoromis, - po pokalbio telefonu atraportavo Sjuzė. - Sakė, kad su dvynėmis bus vargo, bet koks čia vargas, kai lieka Mardžė su Benu? Mardžė tokia gera, sakė, jog mieliau prižiūrės vaikus čia, negu miestelyje.

„Sunku suprasti, kas ką prižiūri“, - pavakare pagalvojo Kerstė. Po priešpiečių visi sutartinai grįžo į daržą prie sparčiai augančio Dyglio. Engusas su Benu ant suoliuko saulėkaitoje aptarinėjo įvairių moliūgų veislių pranašumus, gulėdama ant čiužinio Sjuzė snaudė ir protarpiais vadovavo Alisos ir Penelopės smėlio pyragų gamybai, o Mardžė sėdėjo verandoje supamoje kėdėje, mezgė ir klausėsi savo mėgiamo radijo vaidinimo. Visur karaliavo ramybė ir pasitenkinimas.

O kokios požeminės srovės?

Kerstė viena sau nusišypsojo, o tai pamačiusi Sjuzė pareikalavo pasiaiškinti.

- Tikras šeimos gyvenimas, - pasakė Kerstė. Sjuzė šyptelėjo.

- Trūksta Džeiko. Gaila, kad jis praleidžia su mergytėmis tiek mažai laiko. Turėtum, Kerste, jam daugiau padėti, kad jis būtų laisvesnis.

- Stengiuosi kiek galėdama, - šaltai atsakė ši.

Pasigirdo skambutis.

- Mūsų nėra namie, - nusižiovavo Sjuzė. - Čia visiška idilė, nieko netrūksta.

Netrūko. Bet galėjo grįžti Džeikas. Jis turi teisę čia būti. Ir gal... gal galėtų valandėlę kitą pasilikti, - galvojo Kerstė, bet tuoj mintyse už tokius svaičiojimus trenkė sau antausį. Vis dėlto nulėkė atidaryti durų.

„Profesiniai santykiai, ir nieko daugiau“, - tvirtai pasakė sau, eidama prie pilies vartų.

Tačiau dar nepriėjusi suprato, kad klydo. Džeikas turi raktą ir gali pats įeiti.

Na, ji jau netoliese, pažiūrės... Tai nebuvo draudimo agentas. Žmogus buvo panašus į Rorį.

- Roris, - ištarė ji, negalėdama patikėti savo akimis. Aišku, to negali būti. Sjuzės vyras mirė prieš šešis mėnesius. Geriau įsižiūrėjus šis vyras buvo kitoks. Smulkesnis, kitokia plaukų spalva, kiti bruožai...

Bet panašus.

- Aš Kenetas Duglas, - prisistatė jai. Viskas aišku. Rorio brolis Kenetas. Kerstė jo nebuvo mačiusi. Sjuzė kartą prieš Rorio matė mirtį ir pavadino gyvate.

Jis čia.

- Sveiki, - pasakė ji, tiesdama ranką. - Aš Sjuzės sesuo Kerstė.

- Sjuzės? - nesuprato Kenetas.

- Sjuzės, Rorio žmonos.

Jo veidas suakmenėjo.

- Rorio žmona čia?

- Taip.

- Ji neturi teisės.

- Atrodo, kad Engusas ja labai džiaugiasi, - pasakė jam Kerstė, stengdamasi paslėpti šypseną. Ji delsė prie vartų, nenorėdama sutrikdyti malonios popietės, bet kadangi atvykėlis buvo Enguso sūnėnas, Rorio brolis, negalėjo neįleisti. - Mes visi darže. Ar ir jus ten nuvesti?

- Kas darže?

- Jūsų dėdė...

- Enguso čia nėra, - sušnypštė Kenetas. - Jis slaugos namuose, vakar persikėlė. Jis miršta.

Kerstė žinojo, kad sielvartas ir baimė keistai veikia žmones. Jai kilo pagunda piktai paneigti.

- Nemanau, kad miršta, - mandagiai užprotestavo. - Mes jį įtikinome, kad deguonis padės - taip ir atsitiko. Engusas vėl daržininkauja.

- Gydytojas sakė, kad jis keliasi į slaugos namus.

- Dabar, kai mes čia, nebėra reikalo. Gali likti namuose tiek, kiek norės.

- Mes? - žmogus beveik duso iš pykčio. - Kas tie mes?

- Mudvi su seserimi.

- Jūsų sesuo neturi teisės, - vėl sušnypštė Kenetas. - Kas, po velnių, ji tokia? Maniau, kad dėl sužalojimų negalės keliauti. Maniau, kad su ja viskas baigta.

Kerstė norėjo jam prieš nosį užtrenkti duris, bet buvo per vėlu. Jis įėjo.

- Klausykite, pone Duglai...

- Noriu ją pamatyti, - pasakė jis ir nuskuodė į daržą taip greitai, kad ji vos spėjo. - Jei ji trukdys gydyti senį, jei galvoja, kad kas nors čia priklauso jai... Roris mirė ir aš esu vienintelis, galintis pasakyti, kaip Engusą gydyti. Aš.

- Atsiprašau, bet...

Kerstė stengėsi nukreipti jo dėmesį kitur, bet nepavyko - Kenetas pasiekė daržo vartelius ir juos atidarė. Dabar prieš jo akis buvo šeimos gyvenimo vaizdelis. Engusas su Benu aptarinėjo melionus. Alisa ir Penelopė po smėlio pyragų ėmėsi smėlio dešrų - ginčijosi, kurios dešra ilgesnė. Mardžė mezgė.

Sjuzė pasikėlė ant alkūnės pažiūrėti, kas atėjo. Pažinusi Kenetą, bandė nevykusiai šypsotis. Bandė atsisėsti, bet nėštumas ir nusilpimas neleido.

- Kenetas, - sušnibždėjo ji.

Kerstė vėl žvilgterėjo į Rorio brolį ir baisiai išsigando. Jo veide neliko nė lašelio kraujo. Jei ji nebūtų puolusi jo prilaikyti, būtų pargriuvęs. Vyras susmuko ir jai teko pasodinti jį ant žemos akmeninės tvoros prie vartelių. Kenetas susiėmė už galvos, bet palengva ėmė atgauna jėgas ir atsitiesęs pažvelgė į Sjuzę.

- Tu nėščia, - pasakė pasibjaurėjęs, pritrenktas ir įsiutęs. - Turėsi nuo Rorio vaiką.

ŠEŠTAS SKYRIUS

Visi trumpam nuščiuvo. Dvynės spoksojo išsižiojusios, ponios Bois virbalai nebeskimbčiojo, o Engusas atsilošęs žvelgė į sūnėną tarsi į vaiduoklį.

- Kenetas, - jo balse dar jautėsi užsilikusios meilės. Kadaise jis tą žmogų mylėjo. Kai šis buvo vaikas?

- Jau turėjai pakratyti kojas, - sukriokė Kenetas, ir saulėta popietė liko be lašelio meilės ar šilumos.

- Bet nepakračiau, - atsargiai tarė Engusas ir uždėjo ranką ant deguonies baliono, tarsi norėdamas pasitikrinti, kad jis savo vietoje.

- Aną savaitę skambinau tam prakeiktam daktarui, sakė, kad turėjai kraustytis į slaugos namus, kad miršti.

- Sakiau, kad mirs, jeigu niekas neatvažiuos pasirūpinti.

Kerstė nepastebėjo atvykusio Džeiko, bet jis stovėjo tiesiai už jos. Tikriausiai įvažiavo pro vartus tuoj Kenetui pasirodžius, bet ji buvo taip užsiėmusi, kad negirdėjo. Dabar Kenetas pakilo, jo veidas išraudo.

- Tu, - sušvokštė jis, nukreipdamas savo įsiūtį į Džeiką, - tu melavai.

- Atsargiai, Kenetai, - įspėjo Džeikas. - Negalvok, kad šie žmonės prieš tave nusistatę. Gal norėtum susipažinti su mano dvynėmis?

„Bando švelninti padėtį“, - suprato Kerstė. Žvelgdama į įtūžusį Kenetą ji pagalvojo, kad šis žmogus psichiškai nesveikas. Argi toks pyktis normalus?

Bet Kenetas vėl įsmeigė akis į Sjuzę.

- Ji nėščia, - šnibždėjo jis, - nėščia.

- Taip, Sjuzė laukiasi Rorio kūdikio, - ramiai pasakė Džeikas. - Mes visi labai džiaugiamės.

- Ir ji paveldės... - springdamas sušvokštė Kenetas ir Kerstė suprato, kad logika bejėgė. - Ji iš Rorio paveldės...