Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Engusui su Sjuze būtų saugiau?

- Taip, - rimtai patvirtino Džeikas ir susimąstė. - Žinai, pilis labai didelė, miegamųjų daugybė.

- Nori juos užpildyti?

- Boisams ir dvynėms tai būtų pramoga, - pasakė jis. - Jau nekalbant apie Sjuzę ir Engusą. Paskambinsiu Engusui, pasakysiu, kad tada tu turėsi laiko man padėti.

- Jei dvynės ten pasiliks...

- Ir aš pasiliksiu, kol Keneto nebeliks apylinkėje. - Patylėjęs prisipažino: - Jis mane nervina.

- Ir mane.

- Be to, keletą dienų neduosime valios rankoms.

Ji sustingo. Ką, po šimts, jis čia paisto?

- Nežinau, kaip tavo rankos, bet manosios neturi nė mažiausio noro turėti reikalų su tavimi, - atkirto Kerstė. - Nebent tėkšti tau antausį. Iš visų įžūlių, egoistinių pareiškimų...

- Tu jauti tą patį.

- Atsikabink, - Kerstė pratrūko. - Žaisk savo sušiktais jausmais kur kitur! Nenoriu nieko girdėti! - Ir pasipūtusi išžygiavo iš ligoninės.

- Kaip parsigausi namo? - sušuko Džeikas - Eisiu pėsčia.

- Palūkėk, aš tave parvešiu.

- Nesijausiu saugi, - Kerstė nesustojo. - Mudu dviese automobilyje su tuo sumautu potraukiu... Kelsime pavojų eismui. Nesiartinsiu, Džeikai Kemeronai, prie tavęs tol, kol nesukiši savo potraukio į stiklinį indą ir neužrakinsi spintelėje. O aš... Aš savo sumautą - nesvarbu ką - veduosi į ilgą kelionę.

Ji prasilenkė su Bebse.

- Sumautas potraukis? - paklausė Bebsė. - Ar aš ko nežinau?

- Mes abu nežinome, - atsakė Kerstė ir jos nuvargusį veidą papuošė blanki šypsena. - Mudu su daktaru Kemeronu ką tik priėmėme ligonį su psichine negalia, bet jumis dėta aš susirūpinčiau, kas ką gydo. Gal pačiam daktarui reikėtų gydytis.

Ir nuėjo, palikusi į ją spoksančią Bebsę.

Nežinia, ar Džeikas žiūrėjo jai pavymui. Nerizikavo atsigręžti ir įsitikinti.

Kelias buvo tolimas, bet Kerstei to reikėjo. Kol pasiekė namus, priartėjo prie būsenos, kai apie viską galėjo galvoti ramiai. Žinoma, tik išgrūdusi iš galvos Džeiką Kemeroną.

Įėjusi į kiemą ji uždarė paskui save vartus. „Namuose“, - pagalvojo ji ir kreivai šyptelėjo. Ar prieš dvi dienas galėjo įsivaizduoti, kad laikys šią keistuolišką pilį savo namais? Bet nuėjusi į vonią su karaliene Viktorija pasisveikino beveik kaip su drauge.

Viskas bus gerai. Kenetas gal ir pavojingas, bet juk ši pilis lyg tvirtovė.

- Mudvi ją apginsime, - pareiškė ji karalienei Viktorijai. - Mums nereikia jokio Džeiko Kemerono.

Viktorija nepritarė. Ji turėjo savo Albertą, vėliau poną Brauną. Gal ji kursto Kerstę pasiduoti jausmui, kurio buvo išsižadėjusi?

- Man nieko nereikia, - kiek neryžtingai pareiškė Kerstė ir nuėjo ieškoti kitų pilies gyventojų. Gal ir nieko nereikia, bet nedidelė kompanija nepakenktų. Nebereiktų kalbėtis su mirusiais valdovais.

Rasti pašnekovų buvo sunkiau, negu ji manė. Engusas, Sjuzė ir dvynės miegojo. Galiausiai virtuvėje ji susirado bulves skutančią Mardžę, kuriai vadovavo Benas.

- Atrodo, mieloji, kad su mumis įkliuvote, - pasveikino ją Mardžė, mojuodama miltuota ranka. - Sumaniau kepti pyragą su įdaru, tikiuosi, kad neprieštarausite.

- Ar Džeikas su jumis jau kalbėjo?

- Daktaras Džeikas kalbėjo ir su Jo Šviesybe, ir su mumis. Mums visiems ši mintis patinka. Tiesa, Benai?

Krėsle prie ugnies beveik pradingęs liesas kaip šakaliukas Benas pritariamai sulinksėjo.

- Kenetas visiems kelia rūpesčių, - pasakė jis liūdnai. - Engusas labai susijaudinęs, visai nebegalvoja apie savo moliūgą.

- Bet mes jį nuraminome, - tikino Mardžė. - Jiedu su Sjuze apsiramino, o dvynėms nusibodo smėlio pyragai, tai iškepėme tikrą, su gervuogėm. Tuoj už vartelių yra gervuogynas. Visus išsiunčiau uogauti, kol minkiau tešlą. Pyragas atitraukė visų dėmesį. Privalgėme, kad jau per burną lenda. Sandėliuke yra pyrago ir jums, mergužėle.

Tai buvo tikras vaistas. Kerstė pasivaišino dar šiltu pyragu ir nusprendė, kad Kenetui reikia ne raminamųjų, o saldumynų. Jei tik taip lengvai būtų galima jam padėti...

Sjuzei ir Engusui padėti nebuvo sunku. Juos, apimtus sielvarto, išgydė didelė šeima.

„Džeiko sumanymas visiems pagyventi kartu buvo puikus“, - nutarė Kerstė ir vėl paniro į svarstymus apie kaimo gydytojo gyvenimo sunkumus. Džeiką slėgė, kad paliatyvinę mediciną ji išmano geriau už jį, o jam tenka gydyti įvairias ligas. Susidūręs su kokiu nors atveju jis gydo mąstydamas plačiau. Bet...

- Ir jūs visi galite persikelti į pilį? - sutrikusi paklausė Kerstė. Mardžė nustebusi pakėlė antakius.

- Argi jūs kviečiama nevažiuotumėte čionai? Visoje apylinkėje neatsirastų žmogaus, kuris už tokį kvietimą neatiduotų savo dešinės rankos. Mano Beną ir Jo Šviesybę sieja ilgametė pažintis. Jie nuolat lygina moliūgus. Su Beno artritu daug nepasižmonėsi. Kai Džeikas paskambino ir pasiūlė, mes pagalvojome, kad tai, na, tikros atostogos. O kad jūs jau čia, aš lėksiu namo pasiimti, ko trūksta nakčiai...

- Ir palaistyk daržą, - atsiliepė Benas iš krėslo gilumos.

- Vakar lijo, nėra reikalo laistyti, - blaiviai mąstė jo žmona. - Matote, jokio vargo.

- Bet... Džeikui... - lėtai dėstė Kerstė. Tai buvo taip nepanašu į jai pažįstamą didmiesčio medikų gyvenimą, visiškai kitoks pasaulis. Nerimaudamas dėl savo ligonių Džeikas pas juos persikėlė? Neįtikėtina.

- Manau, kad Kenetas išjudino mūsų daktarą, - pasakė Mardžė, tyrinėdama Kerstės veidą ir bandydama atspėti jos mintis. - Žinokite, kad ir jam sveika čia pabūti - butas ligoninėje labai nykus.

- Kodėl nepasiieško geresnio?

- Jam taip patogiau, brangioji, - aiškino Mardžė. - Keldamasis čia nusipirko puikų namą už kelių kvartalų nuo ligoninės, bet jis čia vienintelis daktaras, dažnai kviečiamas naktį, o tada, suprantama, nėra kam pasirūpinti mergaitėmis. Mudu su Benu būname dienos metu, bet jis nenori, kad jį varžytų kartu gyvenanti auklė.

- Tai kaip jis išsisuka iš padėties?

- Butas yra ligoninėje. Kai iškviečia naktį, dvynes prižiūri seselės. Geriausia išeitis. Bet gyvendamos prie ligoninės mergaitės turi netriukšmauti. Jokių šokinėjimų laiptais, kaip čia, - ji su malonumu minkė tešlą. - Jiems visiems į naudą čia pabūti. - Ji baugščiai žvilgtelėjo į Kerstę: - Žinote, ko jam tikrai reikia, tai žmonos. Bet mes nesitikime stebuklo.

- Ir aš nesitikėčiau, - sausai pareiškė Kerstė. - Tas žmogus vienišius.

- Jis mano, kad jūs jam per gera, - iš krėslo gilumos cyptelėjo Benas.

- Mes visi manome, kad Kerstė truputį per gera, - Mardžė metė į savo vyrą griežtą žvilgsnį. - Nepiršliauk, Benai. Žinai, kad dėl to tik susilauksi rūpesčių.

- Gyvenimas - vieni rūpesčiai, - pasakė Benas ir saldžiai nusižiovavo. - Be jų būtų nuobodu.

- Dabar didžiausias rūpestis - Kenetas, - atkirto Mardžė.

- Nelygu koks rūpestis, - dėstė Benas. - Vienas ant tavęs griūna ir nuo jo bėgi, o kitą pats prisišauki. Manau, kad mūsų daktaras pats nesupranta, koks jo rūpestis. Ir jūs, panele, nesuprantate, - mįslingai pasakė jis Kerstei. - Vertėtų kurį laiką palūkėti ir pažiūrėti.

Kerstės nuostabai, kelios dienos buvo iš tiesų ramios. Džeikas su šeima persikėlė į pilį, bet Kerstė jo beveik nematė, tik valgio metu. Suprantama, ji kiek įmanydama jo vengė, o jis tikriausiai vengė jos. Jei taip, viskas aišku.

Dėl Keneto nekilo jokių rūpesčių. Džeikas pranešė, kad išsiuntė jį greitosios pagalbos automobiliu į Melburną, prašydamas įvertinti jo psichikos būklę. Komisijos atstovas jam paskambino ir pranešė, kad pacientas atrodo nurimęs ir sveikai protauja, todėl jie nematą reikalo laikyti jo ligoninėje ir paskyrę vaistų paleidžia. Porą dienų jie laukė, kad Kenetas įniršęs sugrįš, bet jis nesirodė.