Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Prakeiktos moterys, - pasakė Džeikui. - Gerai darai, kad nesileidi jų vėl suvystomas. - Jis metė vertinantį žvilgsnį į Kerstę. - Nors kai ką teko girdėti, geriau pasisaugok.

- Pasisaugosiu, - pasakė Džeikas, o Kerstė lyg nudegusi paleido fermerio ranką.

- Ji kaip iš paveikslėlio, - nusišiepė Herbertas.

- Jums nepatinka? - tyliai paklausė Kerstė.

- Kur nepatiks, - Herbertas nusišypsojo plačiau. - Dabar suprantu, apie ką visi kalba.

Barbara žagtelėjo.

- Prašom neįsižeisti, - ėmė maldauti ji Kerstės, - nepykite dėl to ant Herberto ar ant kitų. Ši apylinkė daktarui Džeikui piršliauja daugelį metų. Užtenka pamatyti tinkamą kandidatę ir mes jau peršame. Būkite pakanti.

„Gal Džeikas ir teisus sakydamas, kad nenori viešų santykių,“ - pagalvojo Kerstė. Į jos pyktį prasiskverbė užuojauta.

- Aš neįsižeidžiau, - ji susivaldė, - tik jaučiuosi sutrikusi, kad jums ateina į galvą tokie absurdiški dalykai.

- Absurdas būdingas šiai apylinkei, - ironiškai pastebėjo Džeikas, bet suskambėjo jo mobilus telefonas. - Po šimts! Gal, Dievas duos, daugiau darbo nebus.

Ji turėtų pasinaudoti proga išeiti, bet gal jau per ilgai delsė.

- Juokaujate, - kalbėjo telefonu Džeikas. - Kaip galima šitaip elgtis? Už tokius dalykus gresia atleidimas iš darbo be rekomendacijos. - Jis liūdnai atsiduso.

- Na, gerai, - tarė dar liūdnesniu balsu, - mums teks badauti. Ne, ne, negalvokite apie tai. Virsime šešėliais ir mirsime kaip kankiniai.

Jis užsikišo telefoną už diržo. Visi laukė išpūtę akis.

- Įvyko nelaimė, - liūdnai pareiškė jis.

- Nelaimė? - atsargiai pasiteiravo Kerstė. Žiburiukai jo akyse bylojo, kad jokios nelaimės nėra.

- Engusas ir Sjuzė jaučiasi geriau.

- Hmm... ar tai nelaimė? - Kerstė nenorėjo klausinėti, bet jo akys aiškių aiškiausiai juokėsi, nors lūpos stengėsi neišsiduoti. Jai buvo smalsu.

- Ponia Bois pietums išvirė sriubos ir dešrelių, - liūdnai pasakojo jis. - Visi buvo prisisportavę, išalkę, o mes vėlavome. Jai nepavyko priversti jų laukti… Man labai gaila, Kerste, bet turiu tau pranešti, kad jie viską sušveitė. - Džeiko veidas pasidarė visai gedulingas. - Mes likome be pietų. Mardžė liepė pakeliui į namus nusipirkti žuvų ir skrudintų bulvyčių.

- Užvalgykite ko nors pas mus, - pasiūlė Barbara ir suabejojo. - Galiu pasiūlyti...

„Kaimiškas vaišingumas visame grožyje,“ - pagalvojo Kerstė. Ši moteris tvarkė vaikus, motiną ir dar siūlėsi pamaitinti visus atėjusius.

- Mardžė gali mums iškepti kiaušinienės su skrebučiais, - pasakė Džeikas ir dar kartą išleido kankinio atodūsį. - Bet ne, - jis ranka nutildė Barbaros protestą. - Mudu su daktare Mekmehon esame tikri medikai didvyriai. Mokame išgyventi su sausos duonos kriaukšle ir panaudotu arbatos maišeliu. Žuvis su skrudintomis bulvytėmis bus karališka puota.

- Valgykite paplūdimyje, - patarė Herbertas. - Kaip mudu su pačia. Kiekvieną penktadienio vakarą pasiimame butelį vyno ir devynis kartus iš dešimties viskas baigiasi paišdykavimu. - Staiga jis suprato ką pasakęs ir susigėdęs sušnarpštė. - Noriu pasakyti... nepadoriai išdykaudavome, kai buvome jaunesni. - Pamatęs, kad visi susižavėję žiūri, jis išraudo. - Seniau. Noriu pasakyti...

„Oho, koks seksualus!“ - pagalvojo Kerstė. Žuvis su skrudintomis bulvytėmis ir išdykavimas su Herbertu.

- Atrodo, kad jums abiem to reikia, - atsiliepė per langą Meivė. Jei būčiau keturiasdešimt metų jaunesnė, važiuočiau kartu.

Žuvis su bulvytėmis ir išdykavimai su Herbertu ir Meive? Ar žuvis su bulvytėmis paplūdimyje su Džeiku.

Kur ji turi važiuoti? Į labai pavojingą teritoriją.

- Nusipirksime skrudintų bulvyčių su žuvimi ir parsivešime namo, - truputį per greitai pareiškė Kerstė, bet Barbara papurtė galvą.

- Jeigu taip pasielgsite, žinau, kas atsitiks. Lažinuosi, kad ir jūs patys žinote. Jie ten privalgė bandelių su dešrelėmis ir jaučiasi sotūs, bet vos įžengsite į pilį su žuvimi ir bulvytėmis, jie vėl pasijus alkani. Viską sušveis per akimirksnį. Daktare Džeikai, veskis ją į paplūdimį.

- Taip, daktare Džeikai, - pritarė Herbertas ir niuktelėjo jam į šoną. - Veskis į paplūdimį.

- Aš nenoriu žuvies su bulvytėmis, - pasakė Kerstė, stengdamasi išlikti ori, bet niekas jos nepalaikė.

Išskyrus Džeiką? Bet kai kiti planavo, Džeikas nieko nesakė. Netgi tada, kai jiems buvo griežtai pasakyta, ką daryti.

- Ar tu alkana? - paklausė Džeikas, kai pagaliau įsivyravo tyla. Jai teko pripažinti, kad taip ir yra.

- Tvarka, - nusileido jis, - žuvis ir skrudintos bulvytės. Kaip įsakyta.

Po penkių minučių ji nuolankiai sekė paskui Džeiko automobilį į žuvų krautuvėlę ir į paplūdimį.

SEPTINTAS SKYRIUS

Kol Džeikas pirko žuvis ir skrudintas bulvytes, Kerstė vaikštinėjo po parką, skiriantį miestelį nuo paplūdimio. Parkas buvo nedidelis žavus trikampis: viename šone paplūdimys, antrame - upė ir uostas, o trečiame miestelis. „Puikus mažas miestelis,“ - pagalvojo Kerstė. Ji jautė, kad vis labiau myli šį keistą brūzgynų, uosto ir apsnūdusio kaimo mišinį.

Virš jos galvos eukaliptuose tupėjo pora kukaburų, kurių pašaipus kvatojimas vertė ją jaustis keistai. Kodėl ji čia, kur neturėtų būti?

Jie abu žino, kad ši teritorija pavojinga.

Ak, dėl Dievo, tik pavalgys paplūdimyje žuvų su bulvytėmis. Čia juk ne koks gąsdinantis pasimatymas su Džeiku. Tai... nieko nereiškia.

Dėl visa ko Kerstė susirado staliuką netoli parduotuvių. Su dideliu paketu bulvyčių, žuvų ir pora butelių limonado priėjo Džeikas. Padėjęs nešulį ant staliuko jis nusišypsojo, o Kerstė išsigando.

- Turėtume vežtis viską namo, - išlemeno ji, bet Džeikas ramiai šypsojosi.

- Barbara teisi, tie rajūnai bemat viską sušluos, o aš mirštu iš bado.

Ir Kerstė buvo labai alkana. Kai jis perplėšė popierių ir pasirodė plekšnės, mažyčiai sultingi moliuskai, šviežios austrės, o bulvyčių tiek, kad galima būtų pamaitinti visą armiją, mergina nusprendė jokiu būdu viso to niekur nevežti.

- Čia mano pusė, - pasakė ji, dalindama pusiau, ranka braukdama bulvytes, žuvis, moliuskus ir austres į savo popieriaus pusę.

- Ei, - nustebo Džeikas. - Maniau, kad moterims dera apsimesti, jog jos nevalgo.

- Tik ne aš. Prisižiūrėjau mėnesiais, kaip Sjuzė knebinėja maistą. Jai bet koks keptas patiekalas stojo skersai gerklę, todėl valgėme tik sveikus produktus mažyčiais gabalėliais. Šis puikus, daug angliavandenių turintis maistas - tikra svajonė, kausiuosi už kiekvieną kąsnį.

- Džiaugiuosi, kad įtikau, - pasakė jis nelabai tikėdamas ir valgydama Kerstė jautė, kad yra stebima.

- Na? - pagaliau neiškentė ji, nurijusi paskutinį moliuską. - Atrodo, tarsi niekada nebūtum matęs žmogaus, valgančio skrudintas bulvytes. Tikriausiai matei.

- Niekada nemačiau tokio žmogaus kaip tu.

- Tada žiūrėk į Sjuzę, ji tokia pat.

- Ne tokia pat.

- Nes nėščia ir suvargusi? Atsigaus. Bus stipresnė asmenybė negu aš, - pripažino Kerstė.

- Ar dėl to, kad gyvenimas ją mėtė? - pasmalsavo Džeikas. - Manai, kad tu negali būti tokia stipri?

- Nesu.

- Kai skambinau tikrindamas kvalifikaciją, gavau pilną pagyrimų raportą, - pasakė jis. - Sumani, rūpestinga, ambicinga. Manyta tave paskirti slaugos ligoninės direktore medicinos reikalams. Vienas iš ryškiausių apibūdinimų - stipri. Išgarsėjai kovodama, kad tavo pacientai gautų viską, ko reikia, ir iki galo jaustųsi patogiai. Tai milžiniška prestižinė įstaiga, įgyti tokį pasitikėjimą tavo amžiaus žmogui - neįtikėtina. - Džeikas patylėjo. - Bet paskui pasitraukei. Nesirodei ligoninėje tris mėnesius ir direktorės postas atiteko kitam.