Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Tai nereikia jokių naujų vaistų? - tyliai paklausė, pati vos sulaikydama ašaras. Meivė plačiai nusišypsojo.

- O ne, brangioji. Man puikiai sekasi.

Kerstė pagalvojo, kad greitai viskas pasikeis. Ši liga žiauri ir nepagydoma. Kaulų metastazių daugės ir nuskausminimo režimą reikės tobulinti kasdien iki pat senutės mirties. Bet šiuo metu ji džiaugiasi gyvenimu, o Kerstė gali nuskausminimą reguliuoti.

Gali reguliuoti, kol Sjuzė pagimdys ir reikės išvažiuoti.

- Prieš išvykdama mane išmokysi, - tyliai tarė Džeikas, ir Kerstė suprato, kad jis galvoja apie tą patį. Vėl stebėjosi tuo ypatingu artumu. Matė jį besišypsantį. Ir reikėjo jį sutikti, visai ja nesidomintį. Čia, kai jos namai už šimtų mylių, o ji visai nenori įsimylėti. Viskas tiesiog juokinga…

Įdomu, ar Džeikas žino, kad ji apie tai galvoja.

- Suprantama, mes su tavimi panagrinėsime paskutiniuosius skausmo malšinimo etapus, - pasakė šiek tiek išsiblaškiusi. Ji tyčia nusisuko nuo Džeiko ir nusišypsojo Meivei.

- Ar galime trumpam atidėti tapybą į šalį? Noriu jus apžiūrėti. Ar yra skausmingų vietelių?

- Mane šiek tiek vargina klubas, - prisipažino Meivė, - bet skauda daug mažiau negu praėjusią savaitę, todėl negaliu skųstis.

- Girgždantį ratą reikia patepti, - pasakė jai Kerstė, stengdamasi nekreipti dėmesio į Džeiką. Jei banalybės gali užpildyti nelengvą tylą, tai tegu klausosi banalybių, bet jos nė minutei neleido jai Džeiko užmiršti. - Daktare Kemeronai, ar neišvestumėte šių dviejų talentingų dailininkų pasivaikščioti? - pasiūlė ji, netekusi vilties. - Mes su močiute galėtume pasikalbėti apie skaudamą klubą.

Ji vis dar gali padėti. Džekui išėjus Kerstė atsipalaidavo - ne tik patarė Meivei dėl klubo, bet ir rado laiko pakalbėti apie ateitį, įtikinti senutę, kad nuskausminamųjų vaistų ši gaus tol, kol reikės.

- Tą kokteilį galima vis keisti, - tvirtino jai. - Tikrai galima. Išvažiuodama paliksiu nurodymus, ką daryti toliau. Man visada galima paskambinti. Daktaras Kemeronas rūpestingas. Kai atvykau, jis jau rengėsi skambinti skausmo specialistui ir prašyti pagalbos. Galės tai padaryti, kai manęs nebebus.

- Norėčiau, kad pasiliktumėte, - liūdnai susimąsčiusi pasakė Meivė. Kerstė pagalvojo, kad senutei liko gyventi kokius šešis mėnesius, o gal ir ilgiau, todėl ji negali žadėti.

Kai Kerstė išėjo, saulė jau nebešildė. Pasitikrino laiką ir suprato per ilgai užtrukusi. Pilyje jos laukė pietums.

Bet verandoje laukė kitas pacientas. Ant verandos laiptelių sėdėjo Džeikas su penkiasdešimties ar šešiasdešimties metų fermeriu. Vyriškis pažvelgė į ją ir nusišypsojo bedante šypsena suvargusiame, nelabai švariame veide.

- Dar vienas daktaras, - pasakė patenkintas. - Du už vieną kainą. Barbara sakė, kad daktaras šįvakar atvažiuos, aš laukiau kelyje pasirodančios jo mašinos. Dabar jūs dviese.

- Herbertas gyvena tuoj už kalvos, - tarsi atsiprašinėdamas sausai tarė Džeikas. - Herbertai, čia gydytoja Mekmehon. Herbertas nemėgsta poliklinikos, nes nemėgsta laukti.

- Mano pati liepia prieš einant į polikliniką išsimaudyti. Galiu sugaišti visą dieną, - piktinosi Herbertas. - Kažkas man negerai su koja. Pati sako, kad rytoj žūt būt temps į polikliniką. Bet dabar suradau jus... - Vyras švytėjo. - Gal galėtumėte mane pagydyti?

Jis atsmaukė kelnių kišką ir parodė siaubingą mėlynę, kurios viduryje buvo ilga, dantyta žaizda. Nuo jos į kirkšnį ėjo smarkus paraudimas. Buvo aišku, kad Herbertas susižalojo prieš kelias dienas ir nieko nedarė.

- Kas atsitiko? - paklausė Džeikas. Klausytojų užteko. Su abiem vaikais, laikydama juos už rankų, stovėjo ir žiūrėjo Barbara. Tikri kaimo vaikai. Vaikas iš Manheteno turbūt apalptų, bet šie tik rodė didžiausią susidomėjimą.

- Praėjusį pirmadienį įspyrė prakeikta telyčia, kai variau į gardą, - niūriai paaiškino Herbertas. - Variau pirmą kartą. Reikėjo turėti proto ir pasisaugoti, bet senstu, nebesu toks vikrus. Vakar mano pati pamatė, tai vos negavo priepuolio. Sako: jei neisi pas daktarą, tau koja nupus. Aš ir atėjau...

- Numanau, kad nesutiksi ateiti į ligoninę, - tarė Džeikas, labiau pralinksmėjęs, nei suirzęs, ir visiškai nenustebo, kai Herbertas papurtė galvą.

- Prieš nupūdama, koja turėtų pajuosti.

- Jei nepasirūpinsi, gali ir pajuosti, - patvirtino Džeikas. Jis pažvelgė į Barbarą: - Ar tu neprieštarausi, jei mes su daktare Mekmehon atliksime tavo verandoje nedidelę operaciją ?

- Čia mamos veranda, - pasakė Barbara ir nusišypsojusi mostelėjo į motiną, žiūrinčią pro savo langą. - Jeigu jums netrukdo žiūrovai - prašom.

„Baisiai keista,“ - nusprendė Kerstė.

Džeikas atrėmė fermerį į pagalves, padėjo po koja laikraščių ir paprašė Kerstės užmarinti blauzdą. Tada nuvalė susikaupusius nešvarumus, kurių buvo gausu, pašalino negyvus audinius ir patikrino aplink žaizdą kraujo apytaką. Geriausia žaizdą palikti kiek galima daugiau atvirą. Abu suprato, kad Herbertui kosmetinė reikalo pusė nerūpi, bet žaizda buvo tokia didelė, kad Džeikui teko keliais dygsniais ją sumažinti.

Vaikai spoksojo. Pro šalį karksėdama praėjo porelė vištų, o Herbertas su Barbara tuo metu nesiliovė kalbėję apie turgų.

- Už tas savo prakeiktas juodmarges karves aną savaitę gavau tik penkiasdešimt svarų, - skundėsi Herbertas. - O tu su vyru gavai septyniasdešimt.

- Todėl, kad mes karves gerai šeriame, - griežtai atkirto Barbara. - Tu per didelis titnagas, kad duotum joms to, ko reikia. Kas jas perka, turi laikytis ŠRP režimo.

- Kas tas ŠRP?

- Švelni rūpestinga priežiūra, - išpyškino Barbara. - To paties trūko ir tavo kojai, senas vėpla.

Kerstė suprato, kad juos sieja daug švelnių jausmų - kaip ir visą bendruomenę. Džeikui visi tie žmonės rūpi, o jiems rūpi Džeikas. Visi vienas kitam rūpi. Džeikas teisus. Tokioje bendruomenėje gera auginti vaikus.

O kas, jei Sjuzė norėtų vaikui gimus čia pasilikti? Bet kam tokios mintys? Kodėl Sjuzė turėtų to norėti?

Kodėl ji pati turėtų grįžti namo? Šeima nelaukia. Jos turi tik viena kitą. O čia... čia Sjuzė ir Engusas, Boisai ir Džeikas, daržas ir žmonės, galintys ją pamilti.

Gal Sjuzė norėtų čia likti? Kur tada dėtis Kerstei? Žmogaus namai ten, kur jo širdis. Dar viena banalybė. Jos vis lenda į galvą.

Kas traukia jos širdį į Manheteną? Robertas? Na jau!

„Ak, liaukis! - piktai pasakė sau žiūrėdama, kaip Džeikas tvarsto fermerio koją. - Daraisi sentimentali.“

Kerstė nusprendė tučtuojau grįžti į pilį. Džeikas baigė klijuoti tvarstį. Ji atsargiai suleido į veną antibiotikų ir pasikėlė išeiti. Jos darbas baigtas.

- Rytoj iš ryto ateik į kabinetą, apžiūrėsiu, - liepė Džeikas.

- Ai, daktare, žinai kaip nėra laiko vaikščioti.

- Jei nepasirodysi, paskambinsiu Modei ir liepsiu išpilti tavo naminio alaus atsargas, - pagrasino jis, kai fermeris bandė keltis. Verandos grindys - ne operacinės stalas, kebliau prie paciento prieiti. Džeikas paėmė jį už parankės iš vienos pusės, Kerstė - iš kitos. Herbertas truputį svirduliavo ir įkišo ranką į kišenę mašinos raktelių, bet Barbara pripuolė ir ištraukė juos jam iš rankų.

- Paskambinsiu Semui iš pieninės, kad tave parvežtų namo, - pasakė ji. - Jau po melžimo. Jis sutiks. - Herbertas jau žiojosi ginčytis ir Barbara su raktais porą žingsnių atsitraukė. - Kai daktaras tave apžiūrės, judu su Mode galėsite pasiimti savo automobilį, o jei Modė man pasakys, kad tu neprisižiūri, savo raktelių nebegausi.

Fermeris užsiplieskė, bet tik minutėlei. Netrukus jo pyktį pakeitė rami šypsena.