Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Roris miręs, Kenetai, - visai nesikarščiuodamas aiškino Džeikas. - Sjuzė nieko iš nieko nepaveldės.

- Ku...

- Nešdinkis iš mano sodo. - Tai buvo Engusas. Išblyškęs kaip tą pirmąjį vakarą, kai jos atvyko, bet valdėsi. Jis laikėsi įsitvėręs deguonies baliono kaip gelbėjimosi rato, bet balsas buvo tvirtas. - Jei įžeidinėji Rorio žmoną, mano namuose esi nepageidaujamas.

- Čia ne tavo namai. Tu jau miręs.

- Džeikai, - pavargusiu balsu kreipėsi Engusas ir šis nepastebimai linktelėjo.

- Eime, Kenai, - švelniai pasakė Džeikas ir suėmė Kenetą už peties, o kai šis bandė išsilaisvinti, suspaudė tvirčiau. - Čia tu, drauguži, nepageidaujamas. Supranti, negalima taip kalbėti su žmonėmis, - jis nusuko jį nuo visų. - Eikš su manimi, - švelniai ragino. - Jaučiu, kad tu nebevartoji vaistų. Jei eisi su manimi, galėsiu tau padėti. Ateisi pakalbėti su dėde, kai jausiesi ramesnis.

- Neliesk manęs! - Kenetas piktai išsiplėšė. Kadangi jis pradėjo slinkti prie vartų, Džeikas jo nebandė sulaikyti. Staiga Kenetas puolė Džeiką, bet šis, matyt, to tikėjosi. Jis pasitraukė į šalį, čiupo Kenetui už rankos ir ją užlaužė.

- Kenai, drauguži, važiuosime į ligoninę, - pasakė švelniai.

- Man nereikia...

- Tau reikia pagalbos. - Nepaisydamas stulbinančio siautėjimo tokioje taikioje aplinkoje, Džeikas kalbėjo tarsi nieko neprideramo neįvyko. - Tu žinai, kad reikia gerti vaistus. Praėjusį kartą minėjai karbamazepiną.

- Ji nėščia. Viskas mano.

- Kerste, ar galėtum padėti nuvežti Keną į ligoninę? - paklausė Džeikas. Jis iš tolo nusišypsojo savo mergytėms, kurios stovėjo išsigandusios, prasižiojusios. - Pupytės, ponas Duglas serga. Jam skauda galvą, todėl jis sako ne tai, ką galvoja. Mes su daktare Kerste išvešime jį gydyti, o Mardžė, ponas Boisas ir Sjuzė su Engusu pasiliks jūsų prižiūrėti. Susitarėm?

Jos dar paspoksojo, bet girdėdamos ramų tėvo balsą, bemat nusiramino.

- Sutarta, - sušnibždėjo Penelopė... o gal Alisa?

- Puiku. - Kenas staiga nurimo ir beveik užsigulė ant Džeiko. Šis pažvelgė į Kerstę: - Nori vairuoti ar sėdėsi su mūsų keleiviu?

- Geriau vairuosiu, - silpnu balsu atsiliepė ji, - jei tu nieko prieš.

Į ligoninę važiavo tylėdami. Kenas nebesipriešino ir Kerstė matė, kad jam tokie pykčio priepuoliai ne pirmiena - atrodė su tuo susitaikęs.

Ligoninėje Džeikas jam suleido nedidelę dozę chlorpromazino, suorganizavo lovą ir pasėdėjo prie Keno, kol tas užmigo. Kerstė galėjo jau važiuoti, bet pasiliko. Nusprendė, kad turi sužinoti, kodėl tas žmogus pyksta. Ją gąsdino jo požiūris į Sjuzę.

Taigi seserų poste ji išsivirė kavos ir laukė grįžtančio Džeiko. Pagaliau jis pasirodė, buvo paniuręs. Pamatęs ją nutaisė nerūpestingą miną.

- Maniau, kad išvažiavai namo.

- Vairuoju tavo automobilį, - priminė jam. - Kaip būtum be jos apsiėjęs?

- Yra ligoninės automobilių arba būtų parvežę kas nors iš vietinių.

- Norėjau sužinoti apie Keną. Jis nekenčia Sjuzės. Kodėl?

- Kenas nekenčia viso pasaulio, - tiesiai atsakė Džeikas. Garsiai mąstydamas jis pradėjo ruošti sau kavą: - Kenas toks gimė - sutrikusi asmenybė, todėl mano, kad pasaulis prieš jį nusistatęs. Engusas pasakojo, jog vaikystėje jis buvo nepakenčiamas - taip pavydėjo Roriui, kad užnuodijo jam gyvenimą. Per pastaruosius kelerius metų Engusas retai matė Keną, bet neseniai jis pradėjo mane tardyti apie Enguso sveikatą. Supratau, kad tikisi po Enguso mirties paveldėti jo turtą. Šiandieninis elgesys tai patvirtina, bet visa tai jau peržengia ribas. Jis rimtai serga.

- Ką tu gali padaryti?

- Nežinau, senais laikais būčiau paguldęs į beprotnamį.

- Šiandien tai padaryti nelengva, ar ne?

- Įsivaizduoju, kad pas mus kaip ir JAV: reikia nustatyti didelį psichikos sutrikimą ir du psichiatrai turi prisiekti, kad ligonis kelia pavojų aplinkiniams. Reikėjo leisti, kad šiandien kam nors trenktų, tada būtume galėję areštuoti. Bet aš stovėjau arčiausiai. Deja, esu ne iš tų, kurie aukojasi.

- Aš tavęs nekaltinu. - Kerstė patylėjo - Kas dabar bus?

- Galiu vieną naktį jį čia palaikyti, - tarė Džeikas. - Tikriausiai duodamas chlorpromazino, kuris jį užmigdė, pasielgiau neapdairiai. Galėtų mane patraukti į teismą, kad padariau tai be jo sutikimo. Bet tikiuosi, kad gilus miegas jį nuramins. Skubiai paskambinsiu į valstijos psichiatrų duomenų bazę ir paieškosiu, kas jį pažįsta. Paskui bandysiu skirti raminamųjų. Bet jis neprivalo juos vartoti, gal išsimiegojęs ir atgavęs protą nenorės.

- Ar jis veiksnus?

- Nori paklausti, ar dažnai be priežasties smurtauja? Ne. Engusas man apie jį pasakojo: nuo vaikystės užeidavo nevaldomo pykčio priepuoliai, bet jie kontroliuojami ir Kenas gali dirbti. Jis dukart vedė ir greitai išsiskyrė, taigi tikriausiai laikomas normaliu.

- Tik ne šiandien, - pasakė Kerstė ir sudrebėjo.

- Ne, - Džeikas žvelgė į ją nematančiomis akimis ir mąstė apie kažką kita. - Gal Sjuzės kūdikio giminystė jam aiškesnė negu Engusui ir Sjuzei. Jiedu taip patenkinti radę vienas kitą, kad nebemato, kas akivaizdu.

- O kas akivaizdu?

- Engusas yra nepaprastai turtingas žmogus, - kantriai tęsė Džeikas. - Nors jis ir nevertina savo titulo, daugelis žmonių už jį atiduotų kažin ką. Škotijoje jis turi žemių. Loganaichas yra vienas iš stambiausių dvarų, už žemės nuomą Engusas gauna tiek pinigų, kad galva sukasi. Kartą jis man Engusas sakė, kad niekada nenorėjo, bet negalėjo išvengti paveldėjimo. Sakė, kad panašiai jautėsi ir Roris. Kai šis žuvo, Engusas labai išgyveno, kad artimiausias paveldėtojas...

- Kenetas, - atsiduso Kerstė. - O varge!

- Gal jau nebe Kenetas, - niūriai atsiliepė jis, - gal Sjuzės kūdikis.

Kai jo žodžių aidas pasiekė Kerstės smegenis, jai užgniaužė kvapą.

- Tai šiandien...

- Po Rorio mirties Kenetas tikriausiai tikėjosi, kad jis bus Loganaicho grafas, su visais prideramais titulais ir turtais. Šiandien jis pamatė, kad Sjuzė nėščia, ir suprato apsiskaičiavęs. Stebėjau jo veidą. Supyko pamatęs Engusą su deguonimi - tai reiškė, jog paveldimų turtų teks palaukti. Bet išvydęs, kad Sjuzė nėščia, jis vos nenumirė.

- Jai nereikia turtų, - sušnibždėjo Kerstė. - Niekada jų netroško.

- Aš tai suprantu, - švelniai pasakė Džeikas. - Užtenka pažinti tave, Kerste, kad suprastum, koks mylintis ir nuoširdus žmogus yra Sjuzė.

- Tylėk, - graudžiai ištarė Kerstė, - tu nieko apie mus nežinai. Roris ir Kenas broliai, o kokie skirtingi.

- Kenetas serga, o tu juk sveika, - švelniai prieštaravo Džeikas. - Kerste...

- Baik, Džeikai, - šiurkščiai pertraukė ji. Ligoninės koridorius buvo tuščias ir ji pasijuto nesaugi. Kaip jis gali sakyti tokius žodžius, kurie nereiškia?.. Nereiškia nieko?

Kerstė nenorėjo, kad jie ką nors reikštų.

- Tai ką darysime su Kenetu? - paklausė garsiau negu norėjo ir paraudo. - Turiu omenyje...

- Nedaug ką galime padaryti, - atsakė susimąstęs. „Galvoja ne apie Kenetą“, - spėjo ji ir dar labiau paraudo. - Kaip minėjau, bandysiu rasti jį gydžiusį psichiatrą ir gauti patarimą. Pasirūpinsiu, kad būtų pervežtas į kokią geresnę psichiatrinę ligoninę. Tikėkimės, kad pabudęs jis su nauja tvarka susitaikys.

- Anksčiau jis apie paveldėjimą negalvojo, - pasakė Kerstė, kovodama su savo jausmais. - Iki Rorio mirties.

- Taip ir galvokime. Gal viskas bus gerai.

- Turi būti.

- Teisingai, - pasakė jis, bet pažvelgęs į laikrodį susirūpino: - Galėčiau Boisus ir vaikus palikti pilyje visai dienai, - pasakė iš lėto. - Visiems būtų lengviau pamiršti, kas atsitiko, ir...