Марион Леннокс: Balzamas širdžiai

Marion Lennox

BALZAMAS ŠIRDŽIAI

Romanas

Versta iš Marion Lennox, The Doctor's Proposal, 2006

© Marion Lennox, 2006

Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su „Harlequin Enterprises II B. V. / s. à. r. l.”

Visos teisės į šį kūrinį saugomos, įskaitant teisę atkurti visą arba iš dalies bet kokia forma.

Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.

© Dalia Vabalienė, vertimas iš anglų kalbos, 2006

© Jurga Lipnickienė, dizainas, 2006

© Svajonių knygos, 2006

© Knygute.lt, elektroninė versija, 2011

PIRMAS SKYRIUS

Kaip reikia belsti į viduramžių pilies duris? Ir iš kur tokia pilis išdygo atkampioje Australijos žvejų gyvenvietėje?

Daktarė Kerstė Mekmehon buvo susirūpinusi ir pavargusi, o dar pradėjo lyti. Pilies durims atidaryti reikėjo tarano, nes nederanti prie jų telefonspynė buvo bejėgė. Jos nedrąsus beldimas tiesiog juokingas. Pabeldė smarkiau ir šūktelėjo, bet niekas neatsakė.

Pakaks. Čia atvažiuoti - kvailystė. Sjuzė skundėsi mėšlungiu. Jos susiras Delfinų Įlankoje viešbutį, o iš ryto pramuš pilies sienoje skylę. Jei tik pavyks Sjuzę vėl čia atgabenti.

Sustojo, nes kitoje durų pusėje pasigirdo lojimas. Ar kas nors ateina?

Plačios medinės durys šiek tiek prasivėrė, paskui plačiau. Pro jas lindo neaiškios kilmės ilgakojis rudas šuo. Už antkaklio jį čiupo ranka. Vyro ranka.

Kerstė žengė atgal. Vietovė atrodė nužengusi tiesiai iš gotikinių romanų. Aukštai ant uolų virš jūros, violetinių kalnų fone dunkso pilis. Vakarėjančiose ūkanose Kerstė beveik tikėjosi, kad ją pasitiks alebardomis ginkluoti kariai, lydimi būrio senovinių medžioklinių šunų.

- Borisai, jei ant ko nors šoksi, tau bus riesta.

Moteris sumirksėjo. Neatrodė, kad balso savininkas būtų alebarda grasinantis karys. Balsas buvo... malonus?

Durys atsivėrė plačiau ir ji nusprendė, kad būdvardžio malonus negana.

Karys buvo žavus. Šešių pėdų dviejų colių ūgio, įpusėjęs ketvirtą dešimtį. Tamsiai rudi garbanoti plaukai išsidraikę - tokie ir turi būti jos vyrų plaukai.

Jos vyrai? Robertas? Ši mintis kėlė tik šypseną, ir Kerstė be vargo nukreipė dėmesį į savo karį.

Kas dar? Veidas kampuotas, stambių bruožų, nugairintas vėjo. Akys šypsojo net kai buvo rimtas. Jo kūnas... puikus.

Ak, po galais, ar tai ji stovi prie keistos australiškos pilies ir jaučia geidulį nepažįstamo vyriškio kūnui? Visą gyvenimą stengėsi nepamesti galvos, o dabar, kai viskas kabo ant plauko, jai tik trūksta susipainioti su nepažįstamu vyru. Namuose ji su malonumu, saugiai susitikinėja su Robertu, kuris bus geras ir patikimas tol, kol ji norės. Padėtį valdo ji. Jos vyras - medicina.

Tačiau šis karys buvo nuostabus.

- Hm...labas, - bandė ji sveikintis.

Nepažįstamasis atitraukė šunį, duodamas laiko jai atsikvėpti. Už šuns ir žmogaus buvo matyti pilies priekiemis. Tai štai kodėl niekas neatsiliepė - ji beldėsi į gynybinius vartus.

O už vartų... Pilis atrodė skendinti nėriniuose iš spindinčio balto akmens: tie bokšteliai, gynybiniai įtvirtinimai! Kerstė tiesiog išsižiojo. Keistas septynioliktojo amžiaus ir modernios architektūros derinys buvo fantastiško grožio. Pilis stovėjo taip toli nuo vartų, kad Kerstei labai pasisekė, jog ją išgirdo.

Reikia liautis spoksojus.

- Kuo galėčiau padėti? - paklausė vyras, o ji bandė dėstyti kuo aiškiau.

- Mes su seserim atvykome aplankyti Enguso. Grafo.

- Apgailestauju, bet Jo Šviesybė lankytojų nepriima. - Pasakyta buvo griežtai, paskubomis, prieš vėl uždarant vartus.

Ji įspraudė į tarpuvartę koją.

Padarė klaidą. Tokių vartų ne ypač tvirto sudėjimo, penkių pėdų keturių colių ūgio daktarei vienu kojos pirštu nesuturėti. Iš skausmo Kerstė riktelėjo. Jos karys nusikeikė ir vartai vėl atsivėrė.

- Ar jus užgavau?

- Taip.

- Nereikėjo kišti kojos.

- Jūs bandėte užtrenkti man prieš nosį vartus.

Vyras atsiduso.Laukdami, kas bus, kurį laiką abu tyrinėjo koją, bet ji avėjo storais sportbačiais. Be to, greitai koją ištraukė. Tikriausiai nieko baisaus, šiek tiek nubrozdino.

- Atsiprašau, - pasakė vyras švelnesniu tonu, Kerstė vėl pagalvojo, kad jis žavus. Jo balsas buvo žemas ir skambus, su tingiu australišku akcentu. Na, ko kito galėjai Australijoje tikėtis? Bet jis atrodė iš tikrųjų susirūpinęs.

Tas jo rūpestingumas suvirpino kažką, kas nebuvo liesta daugelį metų. Tikriausiai ji pernelyg pavargusi, nusprendė stebėdamasi, kad jai tai svarbu. Rūpinasi? Tai ji visada visais rūpinasi.

- Jo Šviesybė nepasirengęs priiminėti lankytojų, - pasakė vyras švelniu, įtikinamu tonu, kuris ją keistai veikė. - Jis niekada nepriima turistų.

- Mes - ne turistės.

- Mes?

Kerstė mostelėjo į automobilį, iš kurio susirūpinusi žvelgė Sjuzė.

- Mes su seserim.

- Jūs amerikietė.

- Pataikėte, - atšovė ji, - bet mes ne turistės.

- Tačiau aplankyti Jo Šviesybės vis tiek negalima. - Vartai vėl pradėjo užsiverti.

- Mes giminės, - skubiai išpoškino moteris ir vartai sustojo.

Vyro veidas surimtėjo.

- Ką jūs pasakėte?

- Mes iš Enguso giminės, - aiškino ji. - Sukorėme tokį kelią iš Amerikos jo aplankyti.

Stojo mirtina tyla. Kerstė suprato klydusi, kad vyro akys visada šypsosi. Dabar jos nebesišypsojo: jo veidas tapo šaltas, niekinantis, atsainus ir labai, labai piktas.

- Per anksti atvykote, - pareiškė jis ir patraukė prie savęs šunį, tarsi nuo jos būtų galima užsikrėsti kokia liga. - Taip ir maniau, kad netrukus susirinks maitvanagiai, o jūs jau ir čia. Bet Engusas dar gyvas.

Jis nė nepažvelgė į jos koją.

Vartai priešais ją užsitrenkė.

Grįžusi prie automobilio Kerstė viską smulkiai papasakojo Sjuzei. Per dešimt minučių, kol atsigėrė arbatos iš termoso, seserys taip ir nesugebėjo suprasti, kas vyksta.

- Na, bent jau žinome, kad atvykome pagal adresą, - pasakė Kerstė seseriai. - Tik nežinau, kas tas sargybinis. Sūnus?

- Buvau įsitikinusi, kad Engusas neturi sūnaus. - Sjuzė patogiau įsitaisė sėdynėje - ne juokas, kai esi aštuntame nėštumo mėnesyje. Kerstės sesuo dvynė per ilgai sėdėjo, bet joms atvykus prie pilies nepanoro išlipti. Tam reikia pastangų. „Sjuzei viskas per sunku“, - liūdnai mąstė Kerstė. Pastarosiomis savaitėmis jos nuotaika tik blogėjo. Gydytojų nustatyta depresija ją luošino. Dar baisiau - kėlė grėsmę. - Tai ką darom? - paklausė Sjuzė, tačiau neatrodė, kad jai būtų rūpėjęs Kerstės atsakymas.

Viskas ant Kerstės galvos. Kaip visada.

Kerstė klusniai ėmė sukti galvą. Ką daryti? Grįžti į miestelį, o iš ryto vėl bandyti papulti į vidų? Skambinti telefonu? Pirmiausia reikėtų paskambinti, bet neaišku, ar čia prisiskambins. Žvilgtelėjo į Sjuzę. Sesuo atrodė visiškai nusikamavusi ir Kerstė suprato, kad neturi iš ko rinktis.

„Kelionė virto stačiai pragaištim“, - nusiminusi galvojo ji. Namuose, Niujorke, sumanymas atrodė visiškai geras. Netgi protingas. Pastarieji keli mėnesiai Sjuzei buvo bjaurūs ir Kerstė darė viską, kad ištrauktų seserį iš depresijos, kuri grėsė savižudybe.

Prieš dvejus metus Sjuzė ištekėjo už Rorio Duglaso, Australijos škoto. Susipažinęs su Sjuze jis po dviejų minučių nusprendė, kad Amerika ir Sjuzė - jo lemtis. Vedybos jaunąją porą nušvietė laime. Prieš šešis mėnesius Kerstės sesuo spinduliavo iš džiaugsmo anksti pastojusi, jiedu su Roriu linksmi rengėsi ilgai ir laimingai gyventi. Tačiau įvyko automobilio katastrofa ir Roris žuvo. Sjuzė buvo sunkiai sužalota, bet jos dvasinė būklė buvo dar blogesnė nei fizinė.