Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

Vis dėlto reikalas sudėtingas.

- Kiek laiko jūs nėščia?

- Aštuoni mėnesiai. Dar liko keturios savaitės.

- Priešlaikiniai sąrėmiai jau buvo, - suburbėjo Kerstė.

- Tai nutarėte pakeliauti, - sausai tarė Džeikas. - Labai išmintinga.

- Ne jūsų reikalas, - atkirto Kerstė.

- Būk mandagi, - įspėjo Sjuzė seserį, o ši nustebo, nes buvo nepratusi, kad sesuo ją mokytų.

- Atskridote į Australiją būdama aštuonis mėnesius nėščia? - paklausė gydytojas, bet Sjuzė neatsakė.

Kerstė palaukė, o kai ši vis tylėjo, prakalbo pati.

- Atvykome prieš mėnesį. Manėme, kai surasime Rorio dėdę Engusą ir pasikalbėsime apie Rorį, Sjuzei palengvės. Bet Sjuzei prasidėjo priešlaikinio gimdymo skausmai ir mes mėnesį negalėjome išvažiuoti iš Sidnio. Pakaks tardyti. Argi nemanote, kad Sjuzę reikia sušildyti?

Kerstės pyktis ir susirūpinimas buvo akivaizdūs. Džeikas matė, kad ji mielai ant jo išlietų visas savo emocijas, bet iš veido vyras suprato, jog šie prieštaringi jausmai skirti sau pačiai. Ji kaltino save. O jis turi galvoti apie Sjuzę. Šiuo metu sužalotas stuburas svarbiausia, psichologinis sukrėtimas ne toks pavojingas. Jis padėjo Sjuzei atsisėsti ir drąsinamai nusišypsojo.

- Pamažu, jokių staigių judesių.

- Šis daktaras beveik toks pat valdingas kaip tu, - pasakė Sjuzė seseriai ir kreipėsi į Džeiką: - Taip elkitės ir su Kerste. Jai to reikia labiau negu man.

- Jūsų seserį vėliau suimsiu į nagą, - pareiškė Džeikas, žvilgtelėjęs į vieną ir į kitą. Kažkas čia ne taip. Kodėl Kerstė tokia išsigandusi?

Sjuzė labai liesa!

- Ar dar kas nors pažeista?

- Mano orumas, - atsakė Sjuzė ir jos narsa išgaravo. - Visa purvina.

- Gal galima ją nugabenti į vidų? - griežtai pareikalavo Kerstė. Džeikas vėl pažvelgė į ją. Gerai. Pakaks to purvo.

Jis pasilenkė ir pakėlė Sjuzę ant rankų. Nors nėščia, ji buvo tokia lengvutė, kad Džeikas dar labiau sunerimo. Kerstė lengviau atsiduso ir ėmė traukti vežimėlį, bet jis nė neketino ten sodinti Sjuzės.

- Ei, - šūktelėjo Kerstė, - sodinkite ją čia.

- Vežimėlis šlapias.

- Juk nenešite jos ant rankų.

- Kodėl ne?

- Turėtum sakyti: Šalin rankas nuo mano sesers, pone, - pasišaipė iš Kerstės Sjuzė. Kerstė išplėtė akis. Atrodo, ji nustebo, kad Sjuzė kišasi, tuo labiau juokauja.

- Iš kvailumo užstačiau jums kelią, - pasakė Džeikas Kerstei, žvilgsniu ją ramindamas. - Turime sušildyti jūsų seserį. Aš bent galiu atstoti transportą.

Kerstė nebeprieštaravo.

- Na, jei manote, kad panešite tokį svorį...

Ji bandė šypsotis, bet Džeikas išskaitė baimę.

- Australijos daktarai labai stiprūs, - užtikrino jis ir pagaliau ji nusišypsojo. Jam patiko, kaip ji šypsosi. Gražiai šypsosi.

Nuginkluojanti šypsena.

- Ar Australijos daktarai mokosi kilnoti sunkumus?

- Tai įrašyta į mokymo programą - po to, kai sužinome, kur yra plaučiai. Bet jeigu norite pamatyti stipruolį... Turiu patikimų žinių, kad žmogus, su kuriuo netrukus susitiksite, jaunystėje buvo šatros metimo pasaulio čempionas. Mūsų Engusas nedidukas, bet stiprus.

- Kas yra šatra? - paklausė pralinksmėjusi Sjuzė. Džeikas nusišiepė.

- Dievai žino. Tai škotų paslaptis. Nesu susipažinęs su tokiais dalykais. Bet, tarp mūsų kalbant, įtariu, kad tai kažkoks viduramžių rakandas. Tikriausiai padarytas iš kuilio sėklidžių košei maišyti.

Sjuzė sukikeno, Kerstė žioptelėjo iš nuostabos. Su viena moterim ant rankų, o antrąja šalia Džeikas žengė Loganaicho pilies laiptais į viršų.

Jis privertė jos seserį nusišypsoti.

Kerstė padėjo Sjuzei nusiprausti ir nusirengti, paguldė į prabangiausią lovą ir stovėjo tolėliau, kol Džeikas ją apžiūrėjo. Gydytojas tyrė kruopščiai, tarsi būtų turėjęs marias laiko. Žmogus, prieš keletą minučių taip skubėjęs, dabar savo laiko nebrangino.

Privertė Sjuzę juoktis.

Nuodugniai ją patikrino: pulsą, kūdikio širdies plakimą, jo padėtį, jos nugarą. Apžiūrėjo randus. Patikrino jautrumą. Net surado svarstykles ir privertė Sjuzę pasisverti. Paprastai dėl tokio tikrinimo Sjuzė būtų lipusi sienomis, bet dabar ramiai viską ištvėrė ir net juokėsi.

Pastaruoju metu ji nebesijuokdavo.

Atokiai stovėdama Kerstė mąstė, kaip sumaniai jis juokauja, įtraukdamas ir Sjuzę. Pasako ką nors taip, kad nežinai, ar kalba rimtai, ar juokauja, kol nepamatai jo akyse žiburiukų. Sjuzei kaip tik tokio žmogaus ir reikėjo.

Ne, tokio žmogaus reikėjo jai pačiai, - su dėkingumu galvojo Kerstė. Pirmą kartą po daugelio mėnesių didžiulę atsakomybę už seserį perėmė kitas žmogus. Gal jos galėtų čia kiek pabūti? Priminė sau, kad dar nepažįsta dėdės Enguso. Rūmų šeimininko. Grafo.

- Kada paskutinį kartą valgėte? - paklausė Sjuzės Džeikas. Kerstė sukluso. Pasvėręs jis grąžino Sjuzę į lovą. Ji šypsojosi gydytojui, ir Kerstė nusišypsojo. - Kada paskutinį kartą valgėte? - pakartojo Džeikas.

Sjuzė tylėjo, Kerstė sumirksėjusi atsakė:

- Hm... Priešpiečius. Prieš keturias ar penkias valandas.

- Ką tada valgėte, Sjuze? - kamantinėjo jis seserį. Kerstė vėl sumirksėjo. Eina tiesiai prie reikalo. Tikras gydytojas!

- Sumuštinį, - atsakė Sjuzė. Kerstė žiojosi sakyti, bet jis žvilgsniu ją sudraudė. Šio vyro žvilgsnis iškalbus. Ji užsičiaupė.

- Kiek sumuštinio suvalgėte, Sjuze?

- Aš...

- Noriu žinoti tiesą, - Džeikas šypsojosi, bet Kerstei buvo aišku, kad jis jau žino tiesą.

- Pusę sumuštinio, - sušnibždėjo Sjuzė, bet kai Džeikas žvilgsniu ją prispyrė, prisipažino: - Gal ketvirtį.

- Ar yra kokia priežastis, kad nevalgote?

- Nuo maisto mane pykina.

Kerstė sulaikė kvėpavimą.

- Ar taip nuo to laiko, kai žuvo jūsų vyras?

Jos per ilgai tūpčiojo aplinkui neliesdamos šios problemos, todėl tiesus klausimas tiesiog pribloškė. Tyla. Paskui...

- Taip.

- Ar sakėte apie tai specialistui?

- Kodėl turėčiau kam nors sakyti? - sušnibždėjo Sjuzė. - Kerstė vis ragina ir ragina...

Kerstė prasižiojo aiškinti, bet jo žvilgsnis sustabdė. Patylėk, - bylojo jo akys - ir ji pakluso.

- Ar nemanote, kad valgyti svarbu? - paklausė jis Sjuzės.

- Ne.

- Iš tikrųjų? Nesvarbu?

- Vienintelis žmogus, kuriam tai atrodo svarbu, yra Kerstė. Ji perdėtai rūpinasi. Maistas man tiesiog nelenda.

- Tiesiog nelenda.

- Teisingai, - pareiškė Sjuzė, - o žmonės kimba...

Šį kartą žvilgsniu Kerstės tramdyti nereikėjo. Ji žinojo, kada tylėti. Mielai iš čia išnyktų. Džeikas vaikščiojo tarsi tarp kiaušinių, bet ji instinktyviai jautė, kad jų nesudaužys.

- Žinote, Sjuze, jums laikas pailsėti, - švelniai pasakė jis ir pažvelgė į apžiūros metu darytus užrašus. - Pradžiai sureguliuosime jūsų pakilusį kraujospūdį.

- Aš negulsiu į ligoninę.

- Ir nesiūliau, - ramiai pasakė jis, - bet jei galėtumėte šiek tiek laiko praleisti čia...

Sjuzė spoksojo į jį iš po storos antklodės nuo kalno pūkinių pagalvių. Atrodė nustebusi.

- Čia?

- Jūs Enguso giminaitė. Esu įsitikinęs, kad jis apsidžiaugs, jei kokią savaitę su juo pabendrausite. Pakalbėsiu su juo, gerai? O dabar reikia pavalgyti, po to - pamiegoti.

- Aš nealkana.

- O aš įsitikinęs, kad alkana. Moku kepti skaniausią pasaulyje omletą.

- Nieko nesuprantu, kas čia dedasi, - pasiskundė Sjuzė.

Ir Kerstė pagalvojo tą patį.

- Bet mano omletą valgysite? Jei ne, aš įsižeisiu.

Kaip sesuo gali atsispirti? Ir jei Kerstės širdyje buvo lašelis kartėlio, kas būtų galėjęs ją kaltinti? Aišku, jei nevalgysi, jis įsižeis. O kiek kartų Sjuzė nevalgė jos pagaminto maisto? Absurdas. Kerstė pastebėjo, kad Džeikas ją stebi, o jo pilkos akys žvelgia su pašaipa. Po šimts! Ar jis aiškiaregys? Suprato, ką ji galvoja?