Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Iškepsiu ir jūsų seseriai, - pasakė jis Sjuzei. Kerstė paraudo.

- Pati išsikepsiu, - paprieštaravo jam, - jeigu dėdė Engusas leis. Juk čia jo pilis, ar ne?

- Tikrai jo, - rimtai patvirtino Džeikas. - Atsiprašau, Sjuze, turiu nuvesti jūsų seserį su juo supažindinti. Pasakysime, kad jūs negalite prisistatyti. Susipažinsite iš ryto.

- Kas jums davė teisę?.. - Kerstė buvo beveik netekusi žado, bet vos tik užsidarė durys ir Sjuzė nebegalėjo girdėti, ji atgavo kalbos dovaną. - Kas jums davė teisę kviesti Sjuzę čia pasilikti ilgesniam laikui su žmogumi, kurio ji nepažįsta? Su mirštančiu dėde? Ar jūs jo daktaras, ar prižiūrėtojas? Kas jūs? Argi jūs niekur nevėluojate?

- Aš jo gydytojas ir draugas, - šiurkščiai atsakė Džeikas. Jis ėjo koridoriumi taip greitai, kad ji beveik bėgo. Atrodė, jį vėl spaudžia laikas. - Mūsų rankose, daktare Mekmehon, trys gyvybės, ir dėl jų neturiu teisės smulkintis, jog dar ilgiau užtruksiu.

- Nesuprantu.

- Sjuzė, jos kūdikis ir Engusas, - paaiškino gydytojas, sukdamas į kitą koridorių.

„Didelis dvaras, - galvojo vos spėdama paskui jį Kerstė. - Stulbina. Apstatytas kaip tikri rūmai. Iš tikrųjų...“

- Tai nėra labai prabangūs rūmai. Liudviko XIV stiliaus baldai derinami su pigiais.

Tas vyras tiesiog skaitė jos mintis.

- Enguso žmona turėjo didingų sumanymų, - pasakojo Džeikas, peršokdamas per tris laiptelius, - bet kai dvarą pastatė, Engusas pareiškė, kad jau užteks. Jis turtingas, bet nekvailas. Vieną dieną šie rūmai taps puikiu viešbučiu turistams - jau vien apylinkės vaizdai verti milijonų. Jis negailėjo pinigų statybai, bet rūmams tinkamas apstatymas - visai kas kita. Todėl pasakiškoje pokylių salėje kabo plastikiniai sietynai. Ir kitkas.

„Tai stebina, bet atrodo didingai“, - galvojo Kerstė, dairydamasi aplinkui. Kiekviena kolona buvo apipinta vijokliais, o tų kolonų buvo labai daug. Graikiškų. Geriau įsižiūrėjęs matei, kad vijokliai netikri. Pagaminti Kinijoje. Išmėtytos palei sieną Liudviko XIV stiliaus kėdės buvo kur kas prastesnės nei firminės. Ką ji čia veikia dairydamasi į baldus? Jautėsi vis dar suirzusi. Nusprendė toliau lieti savo pasipiktinimą. Nespėjo, nes dabar piktinosi Džeikas.

- Ką jūs sau galvojate keliaudama su moterimi aštuntame nėštumo mėnesyje? Pažeistu stuburu ir visiškai išsekusia? Kokia beprotystė šovė į galvą tempti ją čia per pusę pasaulio? Aš nejuokauju sakydamas, kad mums reikia gelbėti tris gyvybes. Ji rizikuoja savo ir kūdikio gyvybe.

- Manote, kad to nesuprantu? Jei nebūčiau jos čia atvežusi, jau būtų mirusi, - sausai tarė Kerstė. - Štai taip.

- Kodėl?

- Aišku kodėl. Ji taip mylėjo Rorį, kad be jo nieko kito nemato. Kai jis žuvo, ji norėjo mirti. Manau, jog tebenori.

- Ar ją gydo nuo depresijos?

- Sjuzė atsisako gydytis. Negalima vartoti antidepresantų dėl kūdikio. Ir nevartoja. Nenori apie Rorį kalbėti. Sėdi ir tyli. Maniau, kai atgabensiu čia, kur žmonės Rorį pažinojo, ji ims kalbėti.

Jis pasiekė laiptų aikštelę ir per petį pasakė:

- Minėjote, kad ji dekoratyvinių sodų specialistė.

- Čia ir bėda, - tarė Kerstė. - Sjuzė nebegali dirbti. Sėdi sudėjusi rankas ir galvoja apie netektį.

- Jai dar liko kūdikis. Ne visiška tragedija.

- Lengva kalbėti, - pasakė Kirstė. Džeikas pažvelgė į ją neįskaitomu žvilgsniu.

- Apgailestauju.

- Kur mes einame?

- Susipažinti su Engusu.

- Sakėte, kad jis miega.

- Sakiau, kad atsigulė. Yra skirtumas. Jis mūsų laukia.

- Tokiam ligoniui nereikėtų keltis sužinoti, kas čia vyksta.

- Jis šiek tiek panašus į Sjuzę, - švelnesniu balsu pasakė Džeikas. - Turėtų gyventi miegamajame apačioje, bet nesutinka. Atsisako visko, kas galėtų palengvinti gyvenimą. Sėdi ir laukia.

- Kiek jam liko gyventi? - tiesiai paklausė Kerstė ir Džeikas krūptelėjo. Vadinasi, jam ne vis tiek.

- Prieš jums atvykstant buvo likusios kelios savaitės. - Tarsi norėdamas, kad ji įsidėmėtų jo žodžius, Džeikas sulėtino žingsnį. - O gal tik kelios dienos. Įsivaizduoju, kad patekęs į slaugos namus jis neteks mažiausio noro gyventi. Jo gyvybę palaiko tik ši vieta.

- Gyvena dėl savo pilies?

Atsakyta buvo kreiva šypsena.

- Ne. Loganaicho pilis jam miela, bet ji buvo jo žmonos kūdikis, nors jis ir sutiko ją statyti. Ne, jis nemyli šio namo. O štai daržas - visai kas kita. Tik dabar... - Džeikas delsė.

- Dabar? - paragino Kerstė ir jis pagalvojęs tęsė:

- Dabar mums po ranka dekoratyvinės sodininkystės specialistė ir gydytoja. Kas žino, kaip viskas gali pasikeisti? - Džeikas sustojo prieš dvejas ąžuolines duris su dviem plastikinėmis lentelėmis. Ant durų kairėje, lentelėje su meškiuko bareljefu, buvo išgraviruota: ČIA GYVENA DEIRDRĖ, o ant durų su dekoratyvinėmis meškerėmis dešinėje - ČIA GYVENA ENGUSAS.

Kerstė ėmė juoktis. Ir kai Džeikas plačiai atvėrė duris, ji besijuokdama išvydo Loganaicho grafą.

Sunkų plaučių nepakankamumą buvo sunku nuslėpti, visi Enguso ligos simptomai buvo kaip ant delno. Jis sėdėjo prie lango, tačiau jiems įėjus atsistojo. Paliegęs žmogelis įsitvėręs vaikštynės netvirtai žengė jų pasitikti. Jo kvėpavimas buvo negilus ir švilpiantis, lūpos melsvos.

„Jei jis būtų mano pacientas, kvėpuotų deguonimi“, - pagalvojo Kerstė ir sugavo pašaipų Džeko žvilgsnį. Daugiau į jį nebežiūrės. Tai buvo nesunku - šiuo metu. Engusas ėjo prie jos su klausiama šypsena raukšlėtame veide.

- Štai ir mano viešnia, - džiugiai tarė jis, akivaizdžiai paneigdamas Džeiko žodžius, kad negali priimti lankytojų. - Bet ne... - Jo veidą aptemdė nusivylimas. Ji sveikindamasi ištiesė ranką, o jis žvelgė į jos pirštą be vestuvinio žiedo. - Ne Rorio našlė. Džeikas suklydo, tiesa? Roris nebuvo vedęs.

- Buvo, - sutrikusi atsakė Kerstė. Kodėl jis nepalaikė ryšių su giminėmis?

- Bet jūs ne...

- Jūsų sūnėnas vedė mano seserį, - paaiškino ji.

- Bet jos čia nėra.

- Sjuzė čia, tik ji pati serga, - tyliai įsiterpė Džeikas. - Mes ją paguldėme. Ji pavargusi.

- Serga?

Senukui rūpi jos sesuo - negalėjo patikėti Kerstė, girdėdama, kaip sunkiai, kaip skausmingai jis kvėpuoja.

- Mano sesuo labai nori su jumis susitikti, - pasakė ji. - Džeikas mano, kad jūs neprieštarausite, jeigu mes pernakvosime.

- Aišku, kad neprieštarausiu.

- Mes jums netrukdysime, išvažiuosime iš pat ryto.

Enguso veidas ištįso.

- Taip greitai?

- Nenorime jūsų varginti.

- Niekas nenori manęs varginti, - išrėžė jis taip piktai, kad net užsikosėjo. - Kodėl Roris man nepasakė, kad vedė? Kodėl Kenetas nepasakė, kad Roris vedęs?

Kerstė negalėjo atsakyti. Žinojo, kad Roris turi brolį, bet jo nebuvo mačiusi. Girdėjo, kad prieš Roriui emigruojant, jie labai nesutarė.

- Gal Sjuzė žino daugiau, - sumurmėjo ji. - Pasikalbėsite su ja rytoj. - Ji bejėgiškai žvilgtelėjo į Džeiką, o paskui į Engusą. Senuko lūpos buvo melsvos, o kančia akivaizdi. Iš paskutiniųjų stengėsi stovėti. Kai ji atsisuko, jis susvyravo. Kerstė stvėrė jam už rankos ir padėjo atsisėsti ant lovos.

- Ži... ži... - nebeištarė, tik atsigulęs žiopčiojo.

- Jums reikia deguonies, - sunerimo ji ir kreipėsi į Džeiką: - Kodėl jis negauna deguonies? Tikrai padėtų.

Džeikas atsiduso.

- Ačiū už patarimą, daktare Mekmehon. Tai Jungtinėse Valstijose jau žinoma apie deguonį?

- Atsiprašau, - Kerstė tuoj pat atsitraukė. Ko ji kišasi į daktaro ir paciento santykius, kurie visiškai jos neliečia? - Suprantama, tai ne mano reikalas, bet Engusas - jūsų... atleiskite, nežinau, kaip į jus kreiptis.