Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Vadinkite mane Džeiku.

Į virtuvę jiems iš paskos atsekė Borisas. Vyras ir šuo susidomėję dairėsi po šaldytuvą. - Jei nunešite seseriai omleto, ar ji valgys? - griežtai paklausė jis. Kerstės lengvabūdiškumas išgaravo, ji sumirksėjo.

- Hm... ne.

- Atspėjau? Pats nunešiu.

- Bet jūsų laukia vizitai po namus.

- Mergaitės jau miegos, - sumurmėjo jis. - Galiu pasilikti.

- Ar žmona taip anksti eina miegoti? - paklausė Kerstė. Džeikas pažvelgė į ją kaip į kokią kvailę. Žiūrint į ją, apsikabinusią kavos aparatą, galima buvo padaryti tokią išvadą.

- Nekalbėkime apie tai, - pasakė jis. - Jūs skrudinsite duoną, o aš kepsiu omletą, o tu, - Džeikas nusišypsojo pilnam vilčių Borisui, - tupėk!

- Gražiai paskirstytos pareigos.

- Jei jau prakalbome apie pareigas... ar nenorėtumėte padirbėti? - pasiteiravo jis iš šaldytuvo gilumos, daug nesitikėdamas.

- Juk jūs manęs net nepažįstate, - nustebo Kerstė.

- Pažįstu pakankamai, kad drįsčiau pasiūlyti jums darbą.

- Ar jums taip sunku, kad siūlote partnerystę nepažįstamai amerikietei?

- Man visada sunku. - Grįžęs su produktais nuo šaldytuvo Džeikas atskyrė kiaušinių trynius ir ėmė taip plakti baltymus, tarsi jie būtų kažkuo nusikaltę.

Kerstė žvilgtelėjo į jį iš šono ir nusprendė: gerai, kad jis tyli. Ji irgi tylės. Ir ėmė skrudinti duoną.

Tyla tęsėsi, bet kiekvienam kilo aibė klausimų. Džeikas neišlaikė pirmas.

- Kur pasirinkote Sjuzei gimdyti? - pagaliau prabilo jis, o balsas buvo toks piktas, kad Kerstė net sumirksėjo. Vadinasi, jis nebesiūlo partnerystės. Vėl laiko ja bukagalve.

- Sidnyje. Užsiregistravome centrinėje ligoninėje.

- Norite pasakyti, kad viską apgalvojote.

- Nesu paskutinė kvailė.

- Tempėte sužeistą, nėščią, anoreksišką moterį per pusę pasaulio...

- Jau aiškinau. Neturėjau kito pasirinkimo, nes ji nyko mano akyse. Sjuzė mano dvynė, aš ją myliu ir negalėjau leisti mirti.

- Ko tikėjotės čia?

- Sjuzė iš visos širdies mylėjo Rorį. Maniau, kad čia ras, kas jį primena. O gal dar ras, - pridūrė piktokai, mesdama ant lėkštės skrebutį. - Enguso šypsena... jis šypsosi kaip Roris.

- Engusas Rorį labai mylėjo, - Džeikas šiek tiek atlyžo.

Gal jis bijo, jog ji užkraus jam Sjuzės gimdymą? Gal dirbdama čia ir ji taip pat pyktų?

- To ir tikėjausi. Žinote, ši pašėlusiai ekstravagantiška pilis Roriui patiktų. Papasakokite apie ją.

- Ji išgelbėjo šios apylinkės dvasią, - tarė Džeikas, ir Kerstė liovėsi tepusi ant skrebučio sviestą.

- Ką?

- Čia žvejų miestelis, - pasakojo jis versdamas omletą, paskui rūpestingai nupjaustė nuo skrebučių pluteles. Jos teko Borisui. - Miestelis priklausė nuo karališkųjų skumbrių. Beveik visos valtys buvo pritaikytos gaudyti šias žuvis, bet prieš keturiasdešimt metų jos vos ne per naktį išnyko. Vietiniai sako, kad kažkokie jūros kirminai sunaikino. Taigi reikėjo perdirbti valtis giluminėms žuvims gaudyti, bet nebuvo pinigų. Vietiniai gyventojai atsidūrė beviltiškoje padėtyje, vertėsi iš valstybės pašalpos. Paskui atvyko Loganaicho grafas Engusas ir jo nuostabioji, ekscentriškoji žmona. Metė žvilgsnį ir nusprendė čia statyti pilį. Vietiniai tai vadino kvaila užmačia, bet dabar, kai gerai pažįstu Engusą, manau, kad jis suprato, jog gali išgelbėti miestelį tik duodamas porą metų jo gyventojams pastovų uždarbį statyboje, kol jie atliekamu laiku perdirbs savo valtis.

- Jūs taip manote?

- Ką gali žinoti. Bet vietiniai neleidžia pasakyti prieš Engusą nė žodžio. Niekas iš pilies nesišaipo. Ar užteks skrebučių?

Kerstė pažvelgė į lėkštę. Skrebučius be plutelės Džeikas buvo supjaustęs gražiais trikampiais, o į lėkštės vidurį sudėjęs omletą.

- Ak, pamiršau... - Jis išbėgo pro užpakalines duris ir grįžo su puikia petražolės šakele.

Ne gydytojas, o burtininkas.

- Likite čia, - įsakė jis, - o man reikia pamaitinti pacientę. Ar ji valgys tokį omletą?

- Aš... tikiuosi, - sumiksėjo Kerstė. Jos pilvas sugurgė.

- Kas liko - jums, - Džeikas mostelėjo į kiaušinius. - Iškepčiau, bet tikrai neturiu laiko.

- Žinoma, - sutiko Kerstė, bet jis jau lėkė pas nevalgiąją Sjuzę.

„Aš tai valgyčiau“, - pagalvojo Sjuzė. Jei Džekas stovėtų prie lovos pagaminęs valgį... Kaip galėtų atsispirti?

TRE Č IAS SKYRIUS

- Jis nuostabus!

Sėdėdama ant sesers lovos krašto Kerstė puikiai suprato, apie ką ši kalba. Ant staliuko prie lovos stovėjo tuščia lėkštė. Sjuzė suvalgė viską: du skrebučius ir omletą iš dviejų kiaušinių. Dabar ji su aiškiu pasitenkinimu laikė rankose puodelį arbatos.

- Nuostabus, - pripažino Kerstė ir nusišypsojo. - Matau, kaip jis dėl tavęs stengiasi. Tu žavinga našlė.

- Kerste...

- Žinau. Atsiprašau. - Rorio mirtis seseriai buvo per daug šviežia netektis, ji dar negalėjo net pagalvoti, kad kada nors jai atgis seksualinis potraukis.

- Bet tau, Kerste, - susimąstė Sjuzė, - jis ypač patrauklus vyriškis.

- Su žmona ir dukterimi. Arba dukterimis.

- Iš kur žinai?

- Sakė, kad turi grįžti namo pas savo mergaites.

- Prakeikimas! - Sjuzė išgėrė arbatą ir įsitaisė po patalais. „Išvirtimas iš vežimėlio nepadarė žalos“, - pagalvojo Kerstė. Sesuo atrodė žvalesnė. Rodė susidomėjimą.

- Ar Engusas malonus?

- Labai mielas.

- Taip ir maniau. Roris sakydavo, kad jis nepaprastas žmogus. Nesupažindino manęs su juo tik dėl to bjauraus Keneto.

- Kodėl Kenetas toks bjaurus?

- Tiesą sakant, nežinau, - vangiai atsakė Sjuzė. - Roris galvojo, kad jis šiek tiek kvaištelėjęs. Jis apkartino Rorio vaikystę. Kenetas buvo atvykęs į Ameriką prieš Rorio žūtį. Vieną vakarą jis pasirodė prie durų, buvo toks... keistas. Roris neleido jam pasilikti. Išsivedė papietauti, bet grįžo namo sukrėstas. Tada pagalvojau, kad Roris niekada nenorės grįžti į Australiją. Vienintelis geras prisiminimas iš ten buvo dėdė Engusas ir dėdienė Deirdrė. Ar tiki, kad Engusas iš tikrųjų grafas? Kodėl Roris man nepasakė?

- Neturiu supratimo, - atsakė Kerstė. - Ar pamatuoti tau kraujospūdį prieš miegą?

- Jei reikia. Bus kritęs.

Taip ir buvo, o kol ji matavo, Sjuzės akys jau merkėsi.

- Ar galėtume čia truputį pabūti? - paklausė snausdama.

Kerstė susimąstė. Kodėl ne? Namuose jos laukia medikų globa, bet... na, visa tai galima rasti ir čia. Ji jau turi du pacientus, kuriems yra reikalinga. „Tol, kol abu gyvi“, - piktai pagalvojo. Dieve sergėk!

Kerstė susirado lovą miegamajame, ne mažesniame negu Sjuzės. Prisuko žadintuvą ir naktį dukart patikrino savo ligonius - abu kietai miegojo. Iš ryto ji sužinojo, kad jie nusprendė dar pagyventi. Išvirė jiems arbatos su skrebučiais, įkalbėjo valgyti, suleido Engusui morfijaus, kurio paliko Džeikas, paskui, kaip ne visai pabudęs žmogus plaukiodama tarp sapno ir tikrovės, palindo po dušu vonios kambaryje, kuriame kabėjo ne tik sietynas, bet ir didžiulis ovalus karalienės Viktorijos portretas, rūsčiai žvelgiantis į jos nuogumą.

Stengdamasi nekreipti dėmesio į Jos Didenybės nepasitenkinimą Kerstė šluostėsi kojų pirštus, kai pasigirdo durų skambutis. Buvo aštunta valanda ryto. Per anksti nelauktiems svečiams. Po kelių sekundžių suskambėjo vėl ir ji pagalvojo, kad Engusas ar Sjuzė bandys eiti atidaryti durų. Teks eiti pačiai. Ji apsisupo rankšluosčiu ir nubėgo. Prie durų stovėjo Džeikas. Su Borisu.

- Maniau, kad turite raktą, - rausdama tarė Kerstė, o jis drįso nusišiepti.