Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Aš jūsų nesupažindinau, - tarė Džeikas. - Daktarė Kerstė Mekmehon - Jo Šviesybė Logenaicho grafas.

Kerstė paraudo, paskui nedrąsiai šyptelėjo grafui.

- Tai bent! Dabar žinosiu, kaip jus vadinti.

Engusas išspaudė šypsenėlę, Džeikas taip pat.

- Vadink mane Engusu, - sušvokštė senukas, paskui vėl pradėjo žiopčioti. Šypsena nuo Džeiko veido dingo.

- Engusai, leiskite jums padėti, - puolė prašyti Džeikas, ir iš jo susirūpinusio tono Kerstė suprato, kad jų santykiai ne vien daktaro ir paciento. - Engusas atsisako deguonies, - paaiškino Džeikas nustebusiai Kerstei, kuri manė, kad apie tai jie nebekalbės. - Suprantu, daktare Mekmehon, kad tai jums nerūpi, bet jei jau palietėte šį klausimą, galėtume jums atsakyti, tiesa, Engusai?

- Ne, - žioptelėjo gaudydamas orą Engusas.

- Engusas atsisako deguonies, nes nusprendė mirti, - rūsčiai pasakė Džeikas. - Kaip ir jūsų sesuo. Taip kaip Sjuzė.

- Sjuzė nori mirti? - aiktelėjo Engusas. - Rorio žmona nori mirti? Kodėl?

- Manau, dėl to paties kaip ir jūs, - suurzgė Džeikas. - Nemato prasmės gyventi. - Kai Engusas vėl užsikosėjo, jis pakėlė senuko ranką ir tvirtai ją suspaudė. - Engusai, leiskite padėti, nebūkite taip velniškai užsispyręs.

Kerstė sunkiai atsiduso. Žvilgtelėjo į Džeiką ir apsisprendė. Velniai rautų, be jos neapsieis! Pirmyn!

- Suprantate, jūs atrodote labai sunkus ligonis ir be deguonies šiąnakt galite mirti, - tyliai pasakė ji. - Sjuzė keliavo per pusę pasaulio, kad su jumis susitiktų. Ji labai išgyventų.

- Aš... gal šiąnakt dar nemirsiu.

Kerstė slapta žvilgtelėjo į Džeiką, - šis kažkodėl nusisuko. Kūno kalba jis pasakė Kerstei, kad leidžia jai veikti. Gal tai ir ne jos reikalas, bet gydytojas nestabdė.

- Džeikas jums minėjo, kad aš gydytoja, - pasakė ji, o Engusas dar porą kartų sunkiai įkvėpė ir subambėjo:

- Taigi, jau tiek tų daktarų...

- Jis nori pasakyti, kad dviejų gydytojų per daug, - tarė Džeikas ir priėjęs prie lango įsispoksojo į jūrą. - Iki jūsų atvykimo buvau vienintelis gydytojas šimtą mylių aplink. Kodėl jam atrodo, kad per daug gydytojų, nors nė specialistui nesutinka pasirodyti?

- Nėra prasmės, - sušvokštė Engusas. - Aš mirštu.

- Mirštate, - atvirai patvirtino Kerstė. - Bet ar nemanote, kad mirti šiąnakt, kai Sjuzė sukorė tokį kelią pas jus, truputį savanaudiška?

Kerstė išgirdo slopinamą garsą, gal nuo lango.

- Savanaudiška? - sugergždė ant pagalvių atsilošęs Engusas. - Aš ne... aš ne savanaudis.

- Jei leistumėte gydytojui Kemeronui duoti jums deguonies, tai tikrai ligi ryto išgyventumėte. Galėtumėte gyventi dar metus ar daugiau.

- Palik, mergyt, mane ramybėje. Šiąnakt dar nemirsiu. Būtų per daug gerai.

- Jūsų lūpos pamėlusios, tai labai blogas ženklas.

- Iš kur žinai?

- Sakiau jums, aš esu gydytoja. Turiu diplomą, kaip ir Kemeronas.

Senukas sužiopčiojo, bet aiškiai sukluso. Apatijos šydas prasiskleidė.

- Jei mano lūpos būtų pamėlusios, Džeikas man pasakytų, - pasipiktino jis.

- Džeikas jums jau sakė, - sumurmėjo prie lango Džeikas ir pažvelgęs į laikrodį sulaikė atodūsį.

Kurį laiką vyravo tyla - Engusas ieškojo būdų išsisukti.

- Tai mano lūpos pamėlusios, - pagaliau sumurmėjo jis. - Kas iš to?

Kerstė svarstė. Namuose ji dirbo slaugos ligoninėje ir buvo pratusi bendrauti su paliegusiais, išsigandusiais žmonėmis. Už Enguso demonstratyvaus abejingumo ji jautė baimę. Gal jam dar per anksti mirti. Dar žvilgtelėjo į Džeiką, bet atrodė, kad jis viską paliko jos nuožiūrai.

- Duosime jums deguonies, - pasakė ji ir pati nustebo, kad staiga perėmė nepažįstamą pacientą iš australų gydytojo. - Ir nuskausminamųjų, - pridūrė ji įtarusi, kad atsisakęs deguonies jis atsisakė ir morfijaus. - Taip galėsime viską pakeisti. Ne tik ilgiau gyvensite, bet visai kitaip jausitės.

- Kodėl jūs tuo įsitikinusi? - sumurmėjo senukas.

- Engusai, Amerikoje aš turiu pacientą, - maloniai dėstė Kerstė. - Jis jau dešimt metų vartoja deguonį, o be jo būtų miręs - dešimt metų smagaus gyvenimo.

- Koks ten smagumas, kai esi pririštas prie deguonies baliono?

- Didelis, - rimtai patvirtino ji. - Sirilas prižiūri vaikaitį, rūpinasi daržu. Jis...

- Kaip jis gali dirbti darže? - pertraukė Engusas.

Valio! Susidomėjo.

- Savo balionėlį jis visur vežiojasi - kaip vežimėlį pirkiniams. Mačiau, kaip jis ravi daržą. Klūpi ant pagalvėlės, nes keliai skauda, ir visai nekreipia dėmesio į nosyje įstatytą vamzdelį.

- Jis ne aš.

- Džeikas sako, kad jums plaučių fibrozė. Jam taip pat.

- Aš neturiu vaikaičio, - spyrėsi Engusas, priremtas prie sienos.

- Taip, bet po kelių savaičių turėsite sūnėno dukrą ar sūnų, - priekaištingai tarė Kerstė. - Tikrai būtų gėda nepasistengti jo sulaukti.

Šie žodžiai paveikė kaip elektros srovė. Nusibaigęs, suglebęs Enguso kūnas staiga įsitempė. Jis spoksojo į ją netikėdamas ir vildamasis. Liovėsi švokšti. Išbalo. Kerstė pagalvojo, kad kvėpavimas nutrūko jau visam laikui. Bet vos ji spėjo išsigąsti, o Džeikas žengti žingsnį jo link - abu pagalvojo apie širdies priepuolį ar insultą, - Engusas vėl ėmė kvėpuoti, veido spalva atsigavo.

- Sūnėno vaikas! - negalėjo patikėti. - Rorio kūdikis?

- Sjuzė tikrai nešioja Rorio kūdikį.

- Kenetas būtų pasakęs...

- Kenetas nenori Sjuzės pažinti, - valdydama pyktį pasakė Kerstė. - Jis aiškiai pareiškė, kad su mumis nenori turėti nieko bendra. Todėl mes atvykome tikėdamos, jog dėdė Engusas, apie kurį Roris kalbėjo su meile, galėtų atsilyginti meile Rorio vaikui, - ji galvojo, ką sakyti toliau. Aišku, tai ne jos pacientas, čia ne slaugos ligoninė, bet nusprendė tęsti. - Miręs žmogus nebegali parodyti meilės, - rėžė ji tiesiai. - Taigi jei turite bent kruopelę nesavanaudiškumo, priimsite daktaro Kemerono deguonį bei dozę morfijaus ir dar padėkosite už gerą miegą, o iš ryto susipažinsite su savo būsimo giminaičio motina.

Bet jam ne tas buvo galvoje. Tebevirškino naujieną.

- Rorio žmona nėščia, - išsigandęs šnibždėjo.

- Taip.

- Jeigu noriu išvysti kūdikį, turiu gyventi.

- Taip.

- Nemeluojate?

- Kam jai meluoti? - tikino Džeikas, grįždamas prie lovos. - Engusai, ar prijungti deguonį, kaip siūlo gydytoja, ar ne?

Engusas įdėmiai pažiūrėjo į jį, paskui pažiūrėjo į Kerstę. Jo senas veidas subliūško.

- Gerai, - sutiko jis. - Prašyčiau prijungti.

Džeikas turėjo deguonies balioną, o įvesti vamzdelį į nosį ilgai neužtruko. Tada suleido morfijų, nors Engusas burbėjo, kad medikai ir giminės iš Amerikos kišasi į jo gyvenimą. Po kelių minučių jo kvėpavimas palengvėjo, pasitaisė veido spalva. Jie mažumėlę paplepėjo, kol Džeikas vėl žvilgtelėjo į laikrodį, bet pagaliau įtampa iš Enguso veido dingo. Jis ilgai priešinosi ir pavargo.

- Paliksime jus pamiegoti, - pasakė jam Džeikas. Senukas nusišypsojęs užsimerkė.

- Ačiū Dievui, - tyliai tarė Džeikas, lydėdamas Kerstę pro duris. - Įvyko mažas stebuklas. Beveik prilygsta dideliam.

Liko aptarti tik Sjuzės omletą.

- Aš galiu iškepti, - pasisiūlė Kerstė, kai Džeikas nuvedė ją į milžinišką pilies virtuvę. Jos džiaugsmui, Deirdrės melodramos ir kičo meilė čia neprasiskverbė. Rado įprastą dujinę viryklę, mažytę mikrobangų krosnelę ir kavos aparatą.

- Pasiliksiu čia amžinai, - pamačiusi aparatą pareiškė ji Džeikui. Neragavo geros kavos nuo pat Sidnio. - Daktare Kemeronai, dabar susidorosiu pati. Mes nepražūsime.