Марион Леннокс: Balzamas širdžiai

- Ar jie buvo geri vaikai? - paklausė Džeikas.

- Roriui čia patiko, - svajingai tarė Engusas. - Mes daug laiko leisdavome drauge žuvaudami. Mes su Deirdre mylėjome jį kaip tikrą sūnų, kurio negalėjome turėti. Bet Kenetas...

Kenetas. Džeiko veidas persikreipė. Kvailas klausimas. Aišku, kad Kenetas nebuvo geras vaikas.

- Kenetas buvo Rorio jaunesnysis brolis, - Engusas gaudė orą. Tikriausiai jam geriau tylėti, bet Džeikas neketino tildyti. Yra svarbesnių reikalų, tokių kaip prie durų laukiantys giminės. Jei Kerstė iš tikrųjų yra gydytoja… Jei įkalbėtų ją čia pasilikti...

- Su Kenetu tikras vargas, žinau, kad supranti, - iššvokštė Engusas. - Tu jį pažįsti - tikras tėvas. Kaskart, kai Roris prie jo prisiartindavo, kildavo triukšmas, o kai jie paaugo ir Kenetas suprato, kad Roris paveldės mano titulą, skandalų daugėjo. Tarsi titulas svarbiau už giminystę.

Engusas nutilo ir žiopčiodamas gaudė orą. Akyse švietė neapsakomas liūdesys, kuris, atrodė, neturi nieko bendra su sveikata.

- Kenetas buvo Roriui toks žiaurus, kad tėvams mirus Roris nusprendė, jog neverta šeimoje vaidytis. Iškeliavo pamatyti pasaulio. Pastaruosius dešimt metų jo čia nebuvo, o paskui Kenetas man pranešė, kad Roris mirė. Man buvo taip... liūdna.

Džeikas pagalvojo, kad Kerstė tikriausiai sakė tiesą. Ji apie Engusą nežinojo. Dabar jau gailėjosi supykdęs merginą. Paskui prisiminė jos išraudusius skruostus, žaižaruojančias rudas akis ir liovėsi apgailestavęs. Net nusišypsojo. Atrodo, bus gerai. Bus puiku! Engusas mylėjo Rorį, dabar Rorio našlė laukia prie vartų, ir jeigu ji panaši į seserį... jos šiuose namuose būtų šviežio oro gurkšnis.

- Jos prie vartų, - tarė Džeikas. - Liepiau palaukti.

- Kas laukia? - nesusigaudė paskendęs mintyse Engusas.

- Rorio našlė ir jos sesuo.

- Rorio našlė, - pakartojo Engusas.

- Turbūt.

- Kenetas nesakė, kad Roris buvo vedęs.

- Gal nežinojo.

Engusas pagalvojo ir supratęs linktelėjo.

- Taip, gal nežinojo. Roris anksti išmoko nieko nesakyti Kenetui be reikalo.

- Ar norėtumėte jas pamatyti?

- Norėčiau, - sutiko Engusas.

- Ar galėtumėte suteikti joms nakvynę? - nedrąsiai pasiteiravo Džeikas ir sulaikė kvėpavimą.

Senukas svarstė. Žiūrėjo pro langą, įsmeigęs akis į sodą, savo daržo lopinėlį, kuriame troško atsidurti.

Susirgęs jis užsisklendė. Vos galėjo namuose pakęsti ūkvedę. Ar galėtų priimti nepažįstamus žmones?

Kaip karštai jis mylėjo Rorį?

Džeikas laukė sulaikęs kvapą.

- Rorio našlė, - pagaliau sušnibždėjo. - Kaip ji atrodo?

- Nežinau, - atsakė Džeikas, - susidūriau tik su jos seserim Kerste. Atrodo... su charakteriu.

- Ką reiškia su charakteriu?

- Reiškia, kad patraukli, - pripažino Džeikas. Engusas prunkštelėjo, bet juokas virto kosuliu. Kai kosulys aprimo, šypsenėlė vis dar švietė.

- Na na, matau gyvybės požymių. Jau laikas, gana liūdėti. Tavo žmona taip seniai mirė.

- Engusai...

- Suprantu. Ne mano reikalas. Sakai, kad tos moterys dabar prie vartų?

- Taip. Eisiu įleisti į vidų, jei sutinkate.

- Manai, kad turėtų čia apsistoti?

- Manau, turėtų.

Engusas ilgai tiriamu žvilgsniu žiūrėjo į savo daktarą.

- Ar ji miela?

- Kalbėjau ne apie Rorio žmoną, - sausai pasakė Džeikas. - Susipažinau tik...

- Suprantu, apie kurią kalbi, - nutraukė Engusas, - apie Rorio žmonos seserį. Ar ji patraukli?

- Taip, bet...

- O jei ji apsinakvos... Tu iš ryto grįši?

- Taip, bet...

- Užteks tų bet, - pasakė Engusas ir jo senas raukšlėtas veidas įgavo išdykėlišką išraišką. - Aš likimui skersai kelio nestosiu. Patraukli, a? Nagi, nagi. Žinoma, jos gali nakvoti.

ANTRAS SKYRIUS

„Aha, Engusas piršliauja. Puiku! Svarbiausia - sutiko, kad jos pasiliktų“, - leisdamasis nuostabia drožyba puoštais laiptais galvojo Džeikas.

Išėjęs pro duris jis sustojo. Įvažiavimą buvo užstatęs mašina taip, kad pro jį galėjo prasibrauti tik pėstysis. Grindinio pakraščiai iš abiejų pusių buvo duobėti, pažliugę nuo lietaus. Tikėjosi, kad Kerstė su seserimi eis grindiniu. Pasirodo, viena moteris nepaeina. Pusiaukelėje ant tako buvo apvirtęs invalido vežimėlis, purve gulėjo moteris, o prie jos buvo pasilenkusi Kerstė. Džeikas tekinas puolė prie jų.

Ji tikrai Kerstės sesuo. Dėl to nekilo jokių abejonių. Identiška dvynė? Gal? Akivaizdus panašumas, bet buvo ir skirtumų. Gulinčioji purve buvo nėščia. Veidas labai išblyškęs, ant kaktos užkritusi vešlių plaukų sruoga. Gulėjo purve, o žvilgsnis buvo tuščias ir beviltiškas. Džeikui buvo tekę matyti tokį žvilgsnį nepagydomai sergančiųjų akyse, kurie buvo vieniši ir neturėjo dėl ko gyventi. Matyti jį tokios jaunos moters veide - kraupus vaizdas.

- Oi, Sjuze, labai atsiprašau, - kalbėjo Kerstė. Ji klūpėjo purve ir kišo rankas, norėdama pakelti sesers galvą. - Pasitaikė pilna vandens provėža, o aš neįvertinau, kokia ji gili.

- Kas atsitiko? - Džeikas atsiklaupė ir automatiškai stvėrė Sjuzę už riešo. - Pargriuvote?

- Koks nuovokus, - metusi įsiūčio pilną žvilgsnį iškošė Kerstė. - Aš ją išverčiau iš vežimėlio. Sjuze, ką skauda? Ar užsigavai nugarą? Nejudėk. - Ji buvo persigandusi. Vieną ranką laikė Sjuzei po galva, kita neleido judėti.

Džeiko pirštai surado pulsą.

- Ar krisdama užsigavote? - paklausė, o jauna moteris nebylioje neviltyje papurtė galvą.

- Nemirsiu, - ji pasirėmė rankomis keltis, bet siaubas Kerstės veide padėjo Džeikui ją sulaikyti.

- Pabandykime kai ką išsiaiškinti. - Jis prispaudė moters pečius, kad nejudėtų. - Ar galite ramiai pagulėti? - kalbėjo maloniai, bet griežtai. - Nenoriu, kad sau pakenktumėte.

- Prieš penkis mėnesius jai skilo septintas slankstelis, - pasakė išsigandusi Kerstė. - Dalinis paralyžius, atsistato.

- Aš galiu paeiti, - atsiliepė iš purvo Sjuzė.

- Su ramentais lygia danga, - pridūrė Kerstė, neleisdama jai judėti. - Bet neilgai. Kojos dar silpnos ir nejautrios.

- Turiu atsinešti instrumentus.

- Aš galiu atsikelti, - sumurmėjo Sjuzė. Džeikas ramindamas paglostė jai skruostą.

- Būkite gerutė. Aš neužtruksiu, bet turiu būti ramus, kad judėdama sau nepakenksite.

Netrukus jis grįžo ir atsiklaupęs vėl patikrino Sjuzės pulsą. Pulsas rimo. Džeikas pažvelgė į Kerstę. Jei reikėtų pasakyti, kuri labiau išblyškusi, pirmenybė tektų Kerstei. Tokia išsigandusi...

- Patikrinsiu pirštais jūsų nugarkaulį, - pasakė jis Sjuzei. - Įsivaizduoju, kiek pastaraisiais mėnesiais jus tikrino, todėl tiksliai žinote, ką ir kur jaučiate. Noriu, kad pasakytumėte, ar atsirado naujų pojūčių.

- Mums reikia pagalbos, - piktai įsiterpė Kerstė. - Kol padarysime rentgeno nuotrauką, negalima judėti. Man reikia neštuvų ir transporto iki artimiausios ligoninės.

Tačiau Džekas žvelgė tiesiai jai į akis.

- Lūžis įvyko prieš penkis mėnesius, - švelniai aiškino jis, - kaulas turėtų būti beveik suaugęs.

- Jūs ne chirurgas ortopedas.

- Ne, bet žinau, ką darau. Be to, purvas minkštas.

- Šlovė minkštam purvui, - sumurmėjo Sjuzė, - ir protingam daktarui šlovė. Gerai, daktare, ar kaip jus ten vadina, patikrinkite nugarą, kad galėčiau keltis.

- Sjuze... - išsigando Kerstė, bet sesuo susiraukė.

- Tylėk, Kerste, ir leisk daktarui daryti, ką reikia.

- Taip, ponia, - nusišypsojo Džeikas.

Jis ėmėsi darbo, o Kerstė nervingai lankstėsi prie jų, tarsi būtų galėjusi padėti.

„Jos tarsi dvi monetos pusės“, - pagalvojo Džeikas, vieną po kito lengvai spausdamas slankstelius po Sjuzės megztiniu - nenorėjo jos nurengti, kad neperšaltų, bet apžiūrėti pavyko puikiai. Daktaras nusprendė, kad jos tikrai identiškos dvynės - viena nėščia gulėjo purve, kita stovėjo sukaustyta baimės. Sjuzės nugarai nieko neatsitiko - nieko daugiau be to, kas jau buvo.