Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Aš jus supažindinsiu, - pareiškė Kameronas, pakeisdamas nusistatymą taip greitai, kad Kerstė net išsigando.

- Ką... dabar?

- Taip, dabar. Jei pažadate apsinakvoti, tai supažindinsiu.

Keitė spoksojo į jį, tarsi jis turėtų aptvare nepririštą kengūrą.

- Mes negalime apsinakvoti.

- Kodėl negalite?

- Na... - Kerstė žiūrėjo į jį nustebusi. - Mūsų niekas nekvietė.

- Aš kviečiu. Dabar Engusui reikia giminaičių labiau negu bet kada. Rytoj jį perkelsime į slaugos namus, bet pagalbos jam reikia dabar. Jis kenčia nuo plaučių fibrozės - jo plaučių pajėgumas smarkiai sumažėjęs, bijau, kad gali ištikti kolapsas ir neprisišauks pagalbos. - Džeikas nužvelgė ją neturėdamas daug vilčių, bet paklausti buvo verta. - O gal kuri nors iš judviejų - medicinos sesuo?

Dabar jau Kerstė žvelgė abejodama jo gerais ketinimais.

- Kodėl?

- Jau sakiau, - jis atsiduso ir vėl žvilgtelėjo į laikrodį. - Engusas serga, jam reikia pagalbos. Jei norite su juo susitikti... ar pasirengusi jam padėti? Jei viena iš jūsų yra seselė...

- Ne, Sjuzė - dekoratyvinės sodininkystės specialistė.

- Prakeikimas, - gydytojas sukosi eiti.

- Bet aš - gydytoja.

Gydytoja. Stojo ilga tyla. Kameronas atsisuko, nužvelgė ją nuo žvilgančių garbanų ligi kojos pirštų. Moters žvilgsnis degė pykčiu, bet jam tai buvo nė motais. Gydytoja.

- Juokaujate, - ištarė pagaliau. - Žmonių gydytoja?

- Žmonių gydytoja.

Įsidegė kibirkštėlė vilties, bet vyras stengėsi ją užgesinti.

- Nusimanote apie plaučius?

- O, taip. Amerikoje esame apie juos girdėję, - vėl įsiutusi išrėžė ji. - Paskutinysis laivas atgabeno į uostą keletą spalvotų paveiksliukų. Naujausiais duomenimis, Manheteno medikai įsitikinę, kad plaučiai yra kažkur tarp kaklo ir kirkšnių. O gal mes klystame? Ar Australijoje manoma kitaip?

Oho! Kameronas pabandė nusišypsoti ir raminamai ištiesė į ją ranką.

- Atsiprašau. Aš tik norėjau pasakyti...

- Nieko tokio, - karčiai pasakė Kerstė. - Nesvarbu, ką norėjote pasakyti. Įžeidinėjate mus kaip įmanydamas. Bet... - ji padelsė, - ar Engusas miršta?

Gydytojo šypsena išnyko.

- Miršta, - tyliai tarė jis. - Gal ne šiąnakt, bet netrukus mirs. Daug greičiau, jei bus paliktas vienas. Jis atsisako deguonies ir nuskausminamųjų, turi bėdų su širdimi, neprisileidžia apylinkės seselės, bet jei jūs tikrai gydytoja...

- Jūs manimi netikite...

- Atleiskite, - Kameronas sumetė, kad reikia ją nuteikti palankiai. Ir kuo skubiau. - Engusas mano draugas, - pasakė jis tyliai. Atsiprašau už nemandagumą, bet man labai nesinori palikti jį vieną. Jei sutiktumėte šiąnakt pasilikti, gerokai atsilygintumėte.

- Už ką atsilygintume?

- Už tai, kad palikote jį likimo valiai.

Nereikėjo to sakyti.

- Mes nieko nepalikome likimo valiai! - užriko Kerstė, o gydytojas sutrikęs spoksojo į ją. „Iš pykčio ji smarkiai rausta, - galvojo jis. - Kaip įdomiai žaibus svaido jos akys“.

Hm... Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jis kvailas.

„Baik svaičiojęs! - piktai save sudraudė. - Tavęs laukia vizitai po namus. Gelbėk padėtį“.

- Gerai, gerai, - sutiko jis. - Jūs neapleidote Enguso, apie jį nieko nežinojote - pripažįstu.

- Kaip kilnu, - pasišaipė Kerstė ir pažvelgė į seserį automobilyje, bet ši nebuvo nė pajudėjusi iš vietos. - Ar Engusui tikrai reikia pagalbos? Mediko pagalbos?

- Tikrai. Ir asmeninės, ir medicininės. Skubios.

- Tada mes pasiliksime, - ryžtingai tarė Kerstė. Dabar atėjo Kamerono eilė nustebti.

- Taip greitai nusprendėte. Ar nereikia pasitarti su seserimi?

- Sjuzė nebegali spręsti.

Gydytojas suraukė antakius.

- Minėjote, kad ji serga. Kas jai?

- Ne taip serga, kad negalėtų čia pernakvoti. Tikiuosi, lova yra?

- Yra keturiolika miegamųjų. Deirdre, Enguso žmona, visada buvo labai svetinga. Daugelį metų niekas nesilanko, bet kartą per mėnesį ūkvedė juos išvėdina, jei kam prireiktų.

Kerstė girdėjo tik tai, kas jai svarbu.

- Vadinasi, yra kur pernakvoti. Ar miegamieji pirmame aukšte?

- Kai kurie, bet...

Jokie bet jai nerūpėjo. Teiravosi toliau.

- Kur ūkvedė?

- Ji čia negyvena, triskart per savaitę ateina iš Delfinų Įlankos.

- Jis iš tiesų vienišas.

- Aš sakiau.

- Girdėjau, - atšovė ji. - Gerai. Eikite ir praneškite jam, kad mes ateiname.

- Kas, sakėte, jūs tokios?

- Aš esu Kerstė Mekmehon, - ji išsitiesė visu penkių pėdų keturių colių ūgiu ir dar pasistiebė, kad atrodytų aukštesnė. - Daktarė Kerstė Mekmehon. Mano sesuo Sjuzen buvo ištekėjusi už Jo Šviesybės sūnėno.

- Rorio, kuris žuvo. - Kameronas patylėjo. - Prisimenu. Kenetas, kitas Enguso sūnėnas, prieš kelis mėnesius Engusui pranešė kad Roris Amerikoje žuvo.Užjaučiu. Tačiau...

- Užteks, - pasakė ji karčiai. - Ir įsikalkite į galvą, kad palikimas mums visai nerūpi. Baikime tas kalbas. Eikite pranešti apie mus Jo Šviesybei ir duokite lovą mano seseriai.

Ji nuostabi.

Tikras išsigelbėjimas.

Jas palikęs, su greta bidzenančiu Borisu Kameronas grįžo į namą. Raktus turėjo - jų pareikalavo po paskutinio Enguso širdies priepuolio, - kelią žinojo puikiai, taigi griežtai įsakė Borisui tupėti, o pats laiptais užlėkė į viršų, į senuko apartamentus.

Gydytoja čia pat. Neįtikėtina! Mintis vijo mintį, bet kol kas... Jis turi galvoti apie Engusą.

Engusas negulėjo. Jis stovėjo prie lango, žiūrėjo į daržą ir jūrą už jo. Nedidukas žmogelis raukšlėtu, per daugelį metų žvejyboje ir darže vėjo nugairintu veidu, visą gyvenimą praleidęs gamtoje. Džeikas prisiminė jį su visomis škotiškojo paveldo regalijomis, tikrą lordą. Nors ir stengėsi kaip medikas neįsijausti, susitraukusio, su chalatu ir šlepetėmis senuko vaizdas suspaudė jam širdį. Kai Engusas mirs, jam labai jo trūks, o mirtis ateis netrukus.

Enguso širdį reikėjo šuntuoti, bet jis nesutiko. Jo širdis kėlė rūpesčių, bet Engusą žudė plaučiai. Džeikas jau nuo durų girdėjo švokščiantį alsavimą, liudijantį, kad senukui labai trūksta deguonies.

- Maniau, kad gulite, - piktai suburbėjo Džeikas, stengdamasis nuslėpti graudulį.

Engusas atsisuko ir bandė šypsotis.

- Spėsiu atsigulti, juk dar anksti, tik penkios.

- Vakarienė ant staliuko prie lovos, - vis dar šiurkščiai pasakė Džeikas. Jis pats buvo atnešęs maisto, nes be jo Engusas būtų likęs nevalgęs. Jiedu su Engusu draugavo ilgą laiką, todėl matyti, kaip draugas gęsta, buvo skaudu.

- Kodėl grįžai?

- Ar ištvertumėte porą lankytojų?

- Lankytojų?

- Dvi amerikietės seserys.Viena sako buvusi ištekėjusi už Rorio.

- Rorio, - Enguso šypsena dingo. - Mano Rorio?

- Jūsų sūnėno, - Džeikas patylėjo. - Keneto vyresniojo brolio. Jis tikriausiai iš čia iškeliavo dar prieš man atvykstant, - Džeikas nutilo ir, kai Engusas nusigręžė į langą, švelniai paprašė: - Papasakokite apie jį.

- Nemačiau Rorio daugybę metų.

- Turėjote tris sūnėnus, - ragino Džeikas. Jis norėjo, kad senukas susidomėtų giminėmis, susidomėtų bet kuo, buvo pasiryžęs dėl to net vėluoti. Tai jam buvo svarbiausia. Plyšo širdis, kad Engusas nebenori gyventi. Tos dvi moterys galėtų būti jo išgelbėjimas.

- Turėjau du brolius, - sušnibždėjo Engusas taip tyliai, kad Džeikui reikėjo įtempti ausis. - Išvykome iš Škotijos kartu. Dugelas, jauniausiasis, išplaukė į Ameriką. Mudu su Deividu atvykome čionai. Apie Dugelą seniai begirdėjau. Žinau, kad kažkur yra dar vienas sūnėnas, bet man neteko jo pažinti. O Deividas vedė čia ir turėjo Rorį, vėliau gimė Kenetas. Jie iš Delfinų Įlankos išsikraustė, bet berniukai per atostogas grįždavo.