Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

Kerstės pyktis net padvigubėjo. Išaugo keturgubai. Sprogo.

Ji išjungė variklį.

- Ką?.. - žiojosi Sjuzė, bet Kerstė jau šoko iš mašinos. Jų automobilis buvo tik pusiau ant grindinio, o vairuotojo durelės atsidarė tiesiai į balą. Aną kartą ji išlipo atsargiai, bet dabar apie balą pamiršo ir įsimurdino iki kulkšnių į purvą.

Kerstė nekreipė į tai dėmesio. Kaip jis drįsta demonstruoti jai savo nekantrumą? Tiesą sakant, siutino ne vien pirštai, bet ir veido išraiška. Jie virto jos pastarųjų mėnesių tramdomo sielvarto, baimės ir nusivylimo taikiniu. Ji turi išlieti savo jausmus. Ant tų pirštų!

Kerstė ryžtingai nužygiavo prie visureigio, tiesiai prie vairuotojo. Patraukė mašinos dureles taip stipriai, kad vos nenuplėšė nuo vyrių.

- Išlipk ir galų gale man paaiškink! Tuojau pat!

Jis turėjo jau prieš dvi valandas būti namuose.

Daktaras Džeikas Kemeronas visą dieną tvarkė nemalonius reikalus, o kol vakare grįš namo, jo laukė dar krūva rūpesčių. Negana, kad jį iš visų pusių spaudžia ligoniai, reikia nepamiršti, jog namuose dukrytėms reikia tėvo. Dvynukės labai šaunios, bet naudojimasis jų klusnumu irgi turi ribas. Šįvakar poniai Bois vėl teks jas migdyti ir ji bus nepatenkinta, kad negali grįžti pas poną Bois. Daktaras susiraukė - ir vėl nepaguldys jų pats.

Kam labiausiai reikia pasakos prieš miegą? Dvynėms ar jam pačiam?

- Mums visiems praverstų gera pasaka, - pasakė jis Borisui stebėdamas, kaip į jį per grindinį atidunda liepsnojantis pykčio kamuolys. - Ar pasakų fėja krikštamotė gali įsakyti: „Perskraidink mano automobilį“?

Jokia fėja krikštamotė nepasirodė - išvažiuoti jis negali. Moters automobilis užstoja kelią, jis priverstas stovėti, o ji tuo tarpu atplėšia dureles ir kaip su šautuvu remia jį prie sienos.

Reikia paaiškinti?

- Kokio paaiškinimo norite? - šaltai paklausė jis, sliuogdamas iš automobilio kaktomuša susidurti su jos pykčiu. Sakėsi esanti Enguso giminaitė, bet anksčiau jam neteko jos matyti. Kas ji?

Jei būtų matęs, būtų pastebėjęs - nusprendė. Moteris buvo penkių pėdų, trijų ar keturių colių ūgio, liekna, atviro veido, vaiskiomis rudomis akimis ir žvilgančiomis kaštoninėmis garbanomis beveik iki apykaklės. Arti trisdešimties? - pagalvojo. Apie tiek, ir graži.

Tik ta koja. Viena koja ji įbrido į balą. Ta pačia, kurią jis prispaudė. Vyras pažvelgė žemyn, pamatė purvą ir pasijuto kaltas. Paskui prisiminė Engusą ir kaltės jausmas dingo.

- Mes su seserim keliavome iš Niujorko, iš taip toli aplankyti pono... lordo Duglaso, - išpoškino ji. - Turime pamatyti grafą.

- Turite omeny Engusą. - Anksčiau jis titulavo Engusą Jo Šviesybe tam, kad šios moterys išsigandusios išsinešdintų. Iš to nieko neišėjo, taigi dabar gali savo draugą vadinti kaip visada - Engusu.

Kaip dar jis galėtų senukui pagelbėti? - svarstė laukdamas, ką ta rėksnė sakys. Engusui reikia deguonies, reikia slaugos visą parą, ir jei jis tokios negaus...

- Mano sesuo serga, - išdrožė moteris.

Anokia čia naujiena!

- Visi serga, - karčiai pasakė jis, - o rūpintis tenka man vienam. Prieš vakarienę turiu aplankyti dar tris ligonius namuose. Gal galėtumėte patraukti automobilį?

- Jūs gydytojas? - sausai pasiteiravo Kerstė. Vyras atsiduso.

- Taip, daktaras Džeikas Kemeronas, Enguso gydytojas.

- Į gydytoją nepanašus.

- Be balto chalato ir stetoskopo? Čia? Prieš valandą variau karves, kurios užtvėrė man kelią pas kitą pacientą. Ši šalis ne itin pritaikyta baltam chalatui.

- Maniau, kad esate sūnėnas.

- Jūs tikrai artima giminaitė, - ironiškai pastebėjo jis. - Ar jūsų seseriai reikia medikų pagalbos?

- Ne, bet...

- Tada prašyčiau patraukti savo automobilį. Jau dvi valandas vėluoju, o jūs dar mane gaišinate.

Kerstė nesiklausė.

- Ar yra kas nors kitas, su kuo galėtume pakalbėti?

- Engusas gyvena vienas.

- Tame milžiniškame name?

- Jis pripratęs, - paaiškino Kameronas, - bet jei jus tai pradžiugins, ilgai čia nepasiliks. Rytoj jį perkels į Delfinų Įlankos slaugos namus. Ten bus daug patogiau užsukti, tiesa? Bet jei ketinate įkalbėti jį pakeisti testamentą, nevarkite. Tik pabandykite atvesti pas jį advokatą ir aš pašauksiu policiją.

Kerstė spoksojo į gydytoją išpūtusi akis.

- Kodėl jūs toks bjaurus?

- Bjaurus tiek, kiek reikia. Engusą mirtinai nukamavo giminių spaudimas, o aš skubu.

- Tai nedelsdamas malonėkite paaiškinti, kodėl mums negalima pamatyti grafo.

Gydytojas atsiduso. Tie giminės jam kaip kaulas gerklėje.

- Engusas turi rimtų kvėpavimo sutrikimų, - aiškino jai. - Jis susiruošė nakčiai, ir jei manote, kad nusileis žemyn suteikti malonumą porai pasipinigautojų...

- Matote, iškilo vienas sunkumas, - Kerstės įsiūtis buvo akivaizdus. - Jūs su mumis elgiatės tarsi būtume paskutinės šiukšlės. Mes Enguso net nepažįstame. Nežinojome, kad jis grafas ar kad jo namai panašūs į Disneilendo ir Kameloto. O kai dėl pasipinigavimo...

Gydytojas beveik nesiklausė. Negalėjo. Taip vėluoja! Pažadėjo Meivei Hipton šią popietę ją apžiūrėti, žinojo, kad nakčiai jai reikia daugiau nuskausminamųjų. Meivė didvyriškai kentėjo. Ji nesiskųsdavo, bet jis nenorėjo, kad dėl šitų dviejų ji kęstų skausmus.

Gydytojas pabrėžtinai pažiūrėjo į laikrodį.

- Sakėtės esanti giminaitė, - pastebėjo jis, - tai kodėl nieko nežinote? Nesueina galai.

- Mano sesuo ištekėjo už vieno iš Enguso sūnėnų, - paaiškino Kerstė stovėdama priešais, aiškiai rodydama, kad niekur nesitrauks. - Sjuzė nėra susipažinusi su vyro giminėmis, o norėtų.

- Ypač dabar, kai jis miršta, - atkirto Kameronas. Dar šią popietę jis atsiliepė į Keneto telefono skambutį, ir Kenetas aiškiai buvo patenkintas išgirdęs, jog Engusas silpsta. Tas skambutis Džeiką sunervino. O dabar... ar ji Keneto žmona?

Nėra laiko svarstyti.

- Man reikia važiuoti.

- Mes nežinojome, kad Engusas miršta, - rausdama tarė Kerstė. - Girdėjome, kad Rorio dėdė buvo neturtingas kaip bažnyčios pelė, bet jis buvo vienintelis jo giminaitis, išskyrus brolį, su kuriuo Roris nesutarė - todėl danginomės į tokią tolybę su juo susipažinti. O jūs drįstate sakyti, kad vaikomės jo turtų!

Gydytojas dvejojo. Minutėlei pyktis nuslūgo, galva išblaivėjo. Ką ji pasakė? Rorio dėdė Engusas. Vadinasi, ne Keneto. Rorio. Sūnėno Amerikoje. Na, gal jis klysta. Gal perdeda. Engusas - vienas jo mylimiausių pacientų, ir pranešti, kad jam teks kraustytis į slaugos namus, buvo nelengva užduotis.

Kenetas nepakenčiamas ir kuoktelėjęs, tačiau nebūtina manyti, kad visi tokie. Gal šios moterys iš tikrųjų giminaitės? Engusas apie sūnėną Rorį kalbėjo su meile. Džeikas prisiminė, kaip senukas sielvartavo išgirdęs apie jo mirtį. Jei Roris buvo vedęs, tai šios moterys yra Enguso giminaitės. Užjaučiančios giminaitės?

Staiga į galvą jam toptelėjo tokia puiki mintis, kad jis net sumirksėjo.

- Jūs iš tikrųjų nepažįstate Enguso? - paklausė svaigdamas nuo savo sumanymo.

- Juk sakiau. Nepažįstame.

- Ir norėtumėte šįvakar jį pamatyti.

- Taip, bet...

- Gal ir apsinakvoti, - pasakė kurdamas planą. Labai nenorėjo palikti Enguso vieno. Jam reikėjo nuolatinės slaugos, tačiau Engusas jos atsisakė. Palikti jį vieną šitaip sergantį atrodė nusikaltimas. Jis privalėjo gultis į ligoninę, bet atsisakė. Rytoj atsilaisvins lova slaugos namuose ir senukas nenoromis sutiko ten važiuoti.

Liko ši naktis. Jei sugebėtų įtikinti tas moteris pasilikti, net jei jos kėsinasi į senuko pinigus...