Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

Psichiatrai nepadėjo. Niekas nepadėjo.

- Kodėl mums nenuvykus į Australiją? - pagaliau paklausė Kerstė prieštarauti neleidžiančiu balsu. - Juk apie Rorio giminę težinai tiek, kad tėvai mirę, o su broliu jis nesutarė. Galime aplankyti bent jo gimtinę. Delfinų Įlanka? Ar tikrai ten yra delfinų? Ji pakrantėje, kažkur į pietus nuo Sidnėjaus. Skamba viliojamai. Galiu paimti iš ligoninės atostogų. Leidžiamės į kelionę ir viską iššniukštinėsime, o paskui galėsi savo vaikui papasakoti, iš kur kilęs jo tėtis.

Sumanymas atrodė protingas. Aišku, Sjuzė nėščia, o ir stuburas sužalotas - turės laiką leisti vežimėlyje, bet Kerstė gydytoja ir mokės ja pasirūpinti. Kadangi Sjuzė buvo ištekėjusi už australo, jos sveikatos išlaidas dengė Australija. Septynių mėnesių nėštumas buvo riba, kai oro linijos dar leido keliauti, bet Kerstė nusprendė, kad nieko baisaus nebūtų net joms įstrigus. Jei kūdikis gimtų Australijoje, Sjuzė turėtų australiuką. Būtų puiku.

Sjuzė nuo pat kelionės pradžios buvo apatiška ir joms nesisekė. Vos lėktuvas Sidnėjuje pasiekė žemę, Sjuzei prasidėjo priešlaikinio gimdymo požymiai. Paskui keturios savaitės praėjo gresiant papulti gydytojams po peiliu, o Sjuzės depresija dėl priverstinio nieko neveikimo gilėjo.

Kūdikis liko in situ. Dabar Sjuzės nėštumas buvo aštuoni mėnesiai, ir jei prasidėtų sąrėmiai - ne tragedija. „Pakaks tinginiauti, - iš nevilties nusprendė Kerstė, - reikia veikti“. Pagaliau jos patraukė į tikslą: atsargiai, pamažu, kad galėtų važiuodamos apsižvalgyti.

Kerstei nesisekė išjudinti Sjuzės, kuri vis giliau grimzdo į save. Dabar jos žiūrėjo įsmeigusios akis į įspūdingą tvirtovę, o Sjuzės suglumęs veidas atspindėjo tai, kas dėjosi Kerstės širdyje.

- Kodėl Roris man nesakė, kad jo dėdė - grafas? - sušnibždėjo Sjuzė. - Ir gyvena rūmuose... Jei būčiau žinojusi, jokiu būdu nebūčiau važiavusi.

Kerstė pripažino, kad ši žinia jas sukrėtė. Atvykusios į Delfinų Įlanką tą popietę jos užsuko į paštą paklausinėti ir buvo priblokštos.

- Engusas Duglas? Ieškote Jo Šviesybės. Grafo.

- Ar Engusas Duglas - grafas? - nustebo Kirstė, o pašto viršininkė nusišypsojo ir nusiteikusi paplepėti atsirėmė alkūnėmis į stalviršį.

- O kaipgi. Mūsų Engusas - karališkosios šeimos atstovas Delfinų Įlankoje. Jis yra Loganaicho grafas, pats taip tvirtina, bet tuo seniai nesipuikuoja.

- Loganaichas, - pakartojo nieko nesuprasdama Kerstė, bet tos ponios nereikėjo raginti, kad paaiškintų plačiau.

- Matyt, jo šeimos pilis Škotijoje sudegė iki pamatų, - pasakojo ji. - Lordas Engusas sako, kad ten gyventi buvę nemalonu - visur skersvėjai, - nedidelis nuostolis. Jo Šviesybė dėl tos pilies nesisieloja. Jis škotas tik tada, kai reikia segėti sijoną. Ak, kad jūs matytumėte jį su škotišku sijonu! Šiaip ar taip, lordas Engusas ir jo broliai išvyko iš Škotijos paaugliai, o du iš jų, vyresnėliai, atkako čionai.

- Papasakokite apie juos, - vos girdimai paprašė Kerstė, o poniai to tik ir reikėjo.

- Lordas Engusas karo metu vedė medicinos seserį, - pasakojo ji, rodydama į bendruomenės skelbimų lentą. Pageltusio laikraščio iškarpoje buvo matyti pagyvenusios ponios nuotrauka kažkokios kaimo šventės metu. - Tai - amžinatilsį Deirdrė. Nepaprasta, nepaprasta moteris! - Ji šniurkštelėjo ir Kerstė suprato, kodėl išblukęs laikraštis tebekaba ant lentos. Tai buvo asmeninė netektis.

- Ar jie turėjo vaikų? - pasiteiravo ji ir pasakotoja stipriai, beveik piktai, papurtė galvą.

- Neturėjo jie vaikučių, bet buvo laimingi, - pašto viršininkė griebėsi nosinės ir nusišnypštė. - Deirdrė mirė vos prieš dvejus metus, Jo Šviesybei iš skausmo plyšta širdis. Mes visi sielvartaujame. Dabar Jo Šviesybė senatvėje liko vienas. Daktaras man sakė, kad jo prasti popieriai. Daktaras daro viską, ką gali, bet ką jis vienas gali padaryti.

- Minėjote... Jo Šviesybė… turėjo brolių? - atsargiai pasiteiravo Kerstė, nukreipdama temą nuo nusiplūkusio gydytojo. Ponios veidas persikreipė.

- Brolis, kurį pažinojome, buvo... nei šioks, nei toks. O merginą vedė dar baisesnę. Jie susilaukė dviejų berniukų: Rorio ir Keneto. Berniukai gimė čia, tačiau neužilgo šeima išsikraustė. Vaikai čia atvažiuodavo per mokyklos atostogas žmoniškiau pagyventi. Deirdrė ir Engusas juos beprotiškai mylėjo, bet, kiek teko girdėti, Kenetas, kaip ir jo tėvelis, nebuvo taikaus būdo. Jis nuolat kibo prie Rorio. Galiausiai Roris juo atsikratė persikeldamas į Ameriką. Prieš kelis mėnesius sužinojome, kad Roris žuvo autoavarijoje. Jo Šviesybė buvo tiesiog priblokštas. Kenetas kartais apsilanko, bet vietiniai jo nemėgsta. Galvą guldau, kad po Enguso mirties jo nevadinsime lordu Kenetu... Fui!

- Bet… Engusas tebėra grafas, - sušnibždėjo Sjuzė, apsvaigusi nuo informacijos pertekliaus. Pašto viršininkė su užuojauta pažiūrėjo į ją, sėdinčią vežimėlyje, ir nusišiepė.

- Atrodo juokinga, tiesa? Jo Šviesybė nemėgsta būti tituluojamas. Sako, kad pakanka vadinti Engusu. Bet mes tarpusavyje jį vadiname lordu Engusu arba oficialiai - lordu Duglasu. Ką jiedu su Deirdre padarė mūsų miestelio labui... Geriau nepradėsiu pasakoti. Pamatytumėte jo namus! Mes juokais juos vadiname Loganaicho pilimi, bet toks vardas išties tinka. Kaip juos rasti? Aš jums nubraižysiu kelią.

Rorio dėdė grafas? Loganaicho pilis?

Tada Sjuzė įsigeidė grįžti namo, o dabar, sėdėdama automobilyje prie nuostabiai švytinčios akmeninės tvirtovės, naujosios Loganaicho pilies, pasisuko į savo dvynę seserį - tokio niūraus jos žvilgsnio Kerstė dar nebuvo mačiusi.

- Kerste, ką mes čia veikiame? Grįžkime į Ameriką. Kokios mes kvailos, kad čia atvažiavome.

- Sukorėme tokį kelią ir tu žinai, kad dabar negalime grįžti į Ameriką. Joks lėktuvas tavęs nepriims, kol nepagimdysi. Susiraskime nakvynę, o iš ryto grįšime.

- Važiuokime iš ryto į Sidnėjų.

- Ne, Sjuze, tau negalima prarasti ryšio su Roriu.

- Jau praradau. Girdėjai pašto viršininkę - Roris nutraukė su dėde bet kokius ryšius.

- Roris apie Engusą ir dėdienę kalbėdavo su meile. Pašto viršininkė sakė, kad Engusas buvo priblokštas, išgirdęs apie Rorio mirtį. Tu turi jį pamatyti.

- Ne.

- Maldauju, Sjuze...

- Vartai veriasi, - abejingai pastebėjo Sjuzė. - Kažkas išvažiuoja. Mums reikia pasišalinti.

Kerstė atsisuko pažiūrėti. Iš pilies kiemo grindiniu, vedančiu į kelią, riedėjo apdulkėjęs visureigis. Kerstė buvo privažiavusi prie vartų kuo arčiau, kad Sjuzė galėtų matyti, kaip ji beldžiasi, o grįsta aikštelė buvo skirta tik vienam automobiliui. Jų mašina užstojo kelią, todėl visureigis turėjo laukti, kol jos nuvažiuos. Vartai už visureigio vėl užsivėrė. Matyt, pilis buvo aprūpinta visais šiuolaikiškais patogumais. Rankų darbą pakeitė elektronika.

Į vidų nepapulsi.

Tiek to, reikia važiuoti. Kerstė užvedė variklį ir paskutinį kartą žvilgtelėjo į visureigį. Prie vairo sėdėjo tas pats vyras, kuris prieš ją užtrenkė vartus. Šalia tupėjo jo rudas ilgakojis šuo. Abejingas, kvailas iššieptas jo snukis nederėjo prie niūraus, nekantraujančio šeimininko veido. Laukdamas jos nuvažiuojant vyras nekantriai pirštais barbeno į vairą.

Kerstė delsė.

Pirštai barbeno.

Aišku, vyras nekantrauja ir pyksta. Ne jis vienas pyksta. Kerstė pažvelgė į seserį. Neveš ji Sjuzės čia rytoj. Sesers veidas rodė visišką neviltį. Kur dingo ta besijuokianti, gyvenimo džiaugsmu trykštanti Sjuzė, kokia buvo prieš metus? Kerstė troško ją susigrąžinti. Ji nepaprastai graužėsi dėl sesers.