Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Aš dar prisimenu, ko buvau mokoma apie krupą.

- Apsieisiu be tavęs.

Aiškesnio atsisakymo negalėjo būti.

- Labanakt, daktare Kemeronai.

- Labanakt, daktare Mekmehon.

- Paspausčiau ranką, bet žiūrovų nebėra, - pasakė ji, mostelėjusi į tuščią automobilių aikštelę. - Veltui švaistytume žmogiškuosius ryšius, tiesa?

Jo nuomonės Kerstė nelaukė. Apsisuko ir moteriškai oriai nužingsniavo prie savo automobilio.

Vis dėlto orumo buvo ne per daugiausiai.

AŠTUNTAS SKYRIUS

Naktis prailgo. Kerstė gulėjo atviromis akimis ir svarstė, ką padarė. Spjovusi į savo orumą, elgėsi kaip pamišėlė. Puolė vyrui ant kaklo.

„Patyriau malonumą, - guodė save. - Ir jis taip pat. Mes, vyras ir moteris, suaugę žmonės, suvaidinome spektaklį vietos liežuvautojams.“

Gal Džeikas ir vaidino, bet jai tai buvo kur kas daugiau nei vaidinimas, ji tą puikiai žinojo.

Pajutusi, kad neužmigs, Kerstė atsikėlė ir tyliai nušlepsėjo į Sjuzės kambarį. Pastarąją savaitę dažnai taip darydavo. Seserį rado spoksančią į lubas.

- Kas atsitiko? - paklausė Kerstė. Sjuzė pasivertė ant šono ir mėnesienoje jai nusišypsojo.

- Nieko, kvailiuke. Smulkmenos.

- Na?

- Pažadino Roris jaunesnysis, nusprendęs pasitreniruoti tarsi futbolo aikštėje, - aiškino ji. - Paskui turėjau ketvirtą kartą keltis sisioti. O dabar... guliu ir galvoju, kad visai netikėtai gyvenimas vėl ėmė teikti vilčių. Šiek tiek, - skubiai pasitaisė, lyg sesuo tame prisipažinime būtų galėjusi išskaityti per daug. - Pastarosios dienos... Jos kaip šviesos spinduliai, prasiveržę pro rūką. Blykstelėjimai, bet vis ilgesni.

- Tai puiku, - Kerstė prisėdo ant sesers lovos. - Depresija bjauri liga. Bijojau dėl tavęs, - ji suspaudė sesers ranką, - ir tebebijau.

- Manai, kad debesys gali pakeisti formą, - sušnibždėjo Sjuzė. - Ir aš to bijau. Puiku jausti tą... trupinėlį laimės, bet nėra Rorio, su kuriuo galėčiau ja pasidalinti. Jis nepamatys savo kūdikio. Tada pagalvoju, kad neturiu teisės džiaugtis.

Kerstė paliko duris atviras. Engusas nakčiai palikdavo šviesą - naktinį sietyną. Pro duris praslinko šešėlis. Sjuzė dėbtelėjo į jį ir nusišypsojo.

- Džeikai.

Džeikas sustojo tarpduryje. Šalia jo džiaugsmingai vizgino uodegą Borisas. Jis aiškiai laukė koridoriuje, kol sugrįžo Džeikas, ir dabar uodega reiškė pasitenkinimą.

- Sjuze, - Džeiko balsas buvo šiltas ir susirūpinęs, - ar kas nors negerai? - Tada pamatė Kerstę ir jo balsas pasikeitė. - Atsiprašau, pas tave asmeninė gydytoja. Eisiu gulti. Eime, Borisai.

- Užeik, - pakvietė Sjuzė.

„Tik to trūko!“ - pagalvojo Kerstė, bet nenorėjo būti šiurkšti, todėl ramiai pasitraukė, padarydama vietos Džeikui atsisėsti.

Džeikas nesisėdo, tik stovėjo ir žiūrėjo į Sjuzę. Į Kerstę nekreipė jokio dėmesio.

- Tu tikrai gerai jautiesi?

- Tikrai, - atsakė Sjuzė. - Rytoj mudu su Engusu susitiksime su fizioterapeutu, apie kurį pasakojai.

Kerstė pripažino, kad tai didelis žingsnis pirmyn. Iki šiol Sjuzė kaip įmanydama priešinosi bet kokiems susitikimams su medikais. Džeikas minėjo, kad kartą per savaitę į miestelį atvyksta fizioterapeutas. Jis pasakė Engusui, kad Sjuzei būtų naudinga pasirodyti fizioterapeutui, bet viena važiuoti ji nenorinti. Sjuzei pasakė, kad fizioterapija prailgintų Enguso gyvenimą, bet ten vykti vienas jis atsisako. Vienas du - ir reikalas sutvarkytas. Kartu važiuoti jie sutiko. Kaimo gydytojas tokius dalykus sprendžia geriausiai. Daugybei klausimų jis randa tinkamą sprendimą.

Borisas tupėjo prie Sjuzės lovos, bet Kerstei pasislinkus, kad atsisėstų Džeikas, atsirado tuščia vietelė ir šuo nebeatsispyrė pagundai. Užšoko ant lovos ir prišliaužęs pilvu prie Sjuzės apdovanojo ją ilgu, šlapiu šunišku bučiniu.

- Fe, - susiraukė Sjuzė ir sukikeno.

„Gražiausi garsai“, - pagalvojo Kerstė. Nepaprasti garsai. Nesvarbu, kad šis vyras sukėlė jai jausmų sumaištį; ji viską atleido, nes jis privertė seserį juoktis.

„Kad tik tai nesibaigtų“, - meldė ji. Visaip gali nutikti. Gimus kūdikiui dėl hormoninių pakitimų dabartinę būseną gali pabloginti pogimdyminė depresija.

- Sjuzė jaučiasi kalta, kad kartais jau pajunta gyvenimo džiaugsmą, - pasakė ji Džeikui. - Negali juo pasidalyti su Roriu. Jai baisu, kad jo čia nėra, bijo vėl apimsiančios depresijos.

- Tai baisus jausmas, - švelniai tarė Džeikas. - Žinau tai. Kai mirė mano sesuo, sunkiausia buvo su tuo susitaikyti.

- Tavo sesuo mirė? - paklausė Sjuzė. Kerstė netarė nė žodžio. Kaskart prasižiojęs jis trenkdavo jai kaip kirviu per galvą.

- Žuvo automobilio avarijoje būdama šešiolikos, - paaiškino Džeikas. - Pirmą kartą užsimiršau... Draugai ištempė mane į kiną, tas filmas buvo baisiai kvailas ir viskas baigėsi išgertuvėmis, juoku ir paaugliškais kvailiojimais. Naktį išėjau namo. Pagalvojau, kad Elė to filmo niekada nepamatys, ir taip susuko skrandį, kad susivėmiau. Į sielvartą mano kūnas atsakė fiziniu maištu.

- Tavo draugai nebūtų supratę, - sušnibždėjo Sjuzė.

- Pasakiau jiems, kad sutriko virškinimas. Gal patikėjo. Tikriausiai patikėjo. Kaip gali suprasti netektį, pats to neišgyvenęs? Paskui dar daug mėnesių užeidavo skausmai, kartais net ir dabar. Bet aš supratau... - Jis nutilo ir pažvelgė į Kerstę, tarsi suabejojęs, ar jos akivaizdoje gali atvirai kalbėti. - Supratau, kad nebegaliu žiūrėti filmų. Negaliu eiti į paplūdimį, švęsti savo dvidešimt pirmojo gimtadienio, vesti ir turėti vaikų tam, kad tie skausmai liautųsi. Nes tai nepadės. Sielvartas ir netektis susuka vidurius į tokį mazgą, kad kartkartėmis reikia sielvartą išlieti, išraudoti, išvemti. Reikia spardyti daiktus, daryti bet ką, kas galėtų padėti. Jeigu nieko nedarysi, liksi amžinai susisukęs viduje.

- Manau, kad aš tokia buvau, - tyliai tarė Sjuzė. - Susisukusi viduje.

- Šiek tiek apdaužyta, - šypsodamasis pasakė Džeikas. - Ne susisukusi, kaip sakei. Vaikštai vis geriau. Roris tavimi didžiuotųsi.

- Tikrai didžiuotųsi? - šiek tiek iššaukiančiai paklausė Sjuzė. Paskui pervedė žvilgsnį nuo Džeiko prie Kerstės ir vėl atgal. - Tai šįvakar paplūdimyje...

- Man reikia eiti miegoti, - nutraukė ją Džeikas. - Ką tik grįžau. Trys iškvietimai į namus paeiliui, dabar antra valanda nakties.

- Ar šįvakar paplūdimyje bandei kažką pamiršti? - lėtai ir apgalvotai kamantinėjo Sjuzė. - Ar judu tikrai perėjote prie kitokių santykių?

- Nelabai suprantu, apie ką kalbi, - pasakė Džeikas, metęs priekaištingą žvilgsnį į Kerstę: pamanė, kad grįžusi ji viską papasakojo seseriai.

Sjuzė tą žvilgsnį pastebėjo ir nusišypsojo.

- Palik ramybėje, ji nepasakė nė žodžio. Mardžės svainė buvo automobilių stovėjimo aikštelėje ir dabar telefonai net įkaitę nuo skambučių. Prieš eidama gulti Mardžė buvo užsukusi pasiteirauti mano nuomonės. Ar aš nemananti, kad būtų puiku? - Sjuzė klausiamai nusišypsojo. - Tik noriu jus įspėti. Aš pirmoji apie tai paklausiau.

- Na, paklausei, - pasakė Džeikas ir dar kartą metė nepatiklų žvilgsnį į Kerstę. - Aš einu gulti. Labanakt.

- Neatsakei į mano klausimą, - suzirzė Sjuzė.

- Tai ne tavo reikalas.

„Labai stačiokiškas atsakymas“, - pagalvojo nustebusi Kerstė, bet Sjuzės šypsenėlė vėl išlindo.

- Ne mano. Bet mudvi su Kerste dvynės, aš žinau visus didžiausius jos rūpesčius. Jei netiki, paklausk savo mergaičių. Kažin, ar daug yra paslapčių, kurias Alisa ir Penelopė slepia viena nuo kitos?

„Taip, bet vienos paslapties aš pati negaliu įminti“, - pagalvojo Kerstė. Žvilgtelėjusi į seserį ji pamatė, kad Sjuzė supranta ir tai. Gal todėl ir klausinėja.