Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Man gyvenime užtenka ir vienos dvynių poros, - pasakė Džeikas su nevilties šešėliu balse. - Su dviem porom negaliu susidoroti.

- Liaukis, Sjuze, - subarė dar labiau nusivylusi Kerstė. - Leisk žmogui eiti miegoti.

- Aš tik paklausiau, - atkirto Sjuzė, žvelgdama tai į vieną, tai į kitą. - Ar Kerstė tau pasakojo apie savo baubus?

- Ne...

- Kai mirė mama, mums buvo dešimt metų, - pasakojo Sjuzė. - Netrukus nusižudė tėvas. Nuo to laiko Kerstė sau ant pečių užsikrovė viso pasaulio rūpesčius. Prižiūrėjo mane, saugojo. Pradėjo dirbti slaugos ligoninėje, rūpinosi mirštančiais, o tai, manau, beveik tas pats. Tėvas nusižudė, nes nesugebėjo nieko pakeisti. Aš pabandžiau, bet gavau skaudų smūgį. Kerstė visa tai matė ir nusprendė niekada to nedaryti.

- Baik, - beviltiškai tramdė seserį Kerstė, bet Sjuzė šypsojosi.

- Negalima aprėpti visko, vaikuti. Tu darbavaisi, kad aš pasveikčiau, o dabar mano eilė šiek tiek pasistengti. Pirmą kartą po Rorio mirties iškišau galvą iš miglos ir pastebėjau, kas vyksta aplink mane. Nesu susisukusi, jaučiuosi... lengva. Ir man ne vis tiek, kaip einasi seseriai.

- Puiku, - Džeikas traukėsi atatupstas. - Man reikia eiti.

- Žinoma, - pritarė Sjuzė. - Kerste, tau taip pat reikia eiti.

- Dar truputį pabūsiu.

- Man tavęs nereikia.

- Reikia, - sušnypštė Kerstė. - Labanakt, daktare Kemeronai.

- Labanakt, daktare Mekmehon.

Džeikas išėjo.

Kai už jo nugaros saugiai užsidarė durys, pasipiktinusi ir priblokšta Kerstė puolė seserį:

- Kaip tu galėjai, Sjuze? Mirtinai išgąsdinai žmogų. Ir mane mirtinai išgąsdinai.

- Neišgąsdinau, - susimąsčiusi pasakė Sjuzė. - Ak, Kerste, jis nuostabus! Ir tu jį bučiavai?

- Mes tik kvailiojome. Davėme peno vietiniams paskalų nešiotojams.

- Tikrai?

- Tikrai.

- Taigi, - Sjuzė pervėrė seserį tokiu žvilgsniu, kokio Kerstei seniai neteko matyti, - tu tvirtini, kad nesi įsimylėjusi Džeiko Kemerono?

- Tave apsėdo manija, - pasakė Kerstė. - Pamatuosiu tau kraujo spaudimą.

- Mano kraujospūdis geras, - sumurmėjo Sjuzė, - o štai tavo... Aha, Kerste, ką tu pasakysi Robertui?

- Nieko.

- Neprireiks sakyti, - garsiai mąstė Sjuzė. - Jis toks ištižėlis, kad nė nepastebės esąs pamestas.

- Sjuze!

- Baik su juo, - pasakė Sjuzė seseriai. - Dabar jau eik ir palik mane su mano svajonėmis. Kažkas man kugžda, kad jos ne vien svajonės. Negali apie savo dvynę ko nors nežinoti, o aš žinau kur kas daugiau, nei tu manai.

Kaip galima po to miegoti?

Kerstė beveik nemiegojo. Pabudo anksti ir nusprendė pasigaminti pusryčius. Priėjusi prie virtuvės durų mergina išgirdo Džeiko balsą ir sustojo.

- Tau reikia pastorėti, - kalbėjo jis. - Iš paskos sekiojantis kaulų maišas gadina mano daktarišką įvaizdį. Jei nori būti aukščiausios klasės gydytojo šuo, turi atrodyti kaip iš vitaminų reklamos. Imk dar vieną griežinėlį.

Džeikas ir Borisas.

Atsirėmusi į sieną Kerstė slapta klausėsi.

- Netrukus, drauguži, teks keliauti namo. Mes čia tik apsauginiai, o pavojus, atrodo, nebegresia.

Pasigirdo tylus inkštimas ir ji įsivaizdavo keistas Boriso ausis ant Džeiko kelių.

- Taip, buvo gera. Bet kvaila galvoti, kad taip gali būti visą laiką. Laimingos šeimos - tik iliuzija.

Vėl inkštelėjimas.

- Tuoj gausi, - irzliai tarė Džeikas, - juk nenori neapskrudinto kumpio?

Tyla, girdėti tik kepamo kumpio čirškimas.

- Jeigu jos čia nebūtų, aš dar trumpam pasilikčiau, - tyliai tarė Džeikas. - Bet ji čia, o tai pavojinga. Dvynės, tu, aš... Mes kaip vienas, niekam neleisiu to suardyti.

Ji turėtų įeiti. Kumpis taip skaniai kvepia.

Nėjo. Užlipo pasižiūrėti, kaip Engusas.

„Džeikas saugos savo brangios šeimos vienybę nuo bet kokios grėsmės“, - galvojo lipdama aukštyn Kerstė. Ji irgi neleis jam kėsintis į savo nepriklausomybę. Puiku. Jie tos pačios nuomonės.

Kažkodėl norėjosi verkti.

Pasižiūrėk, kaip Engusas. Ašaras pamiršk. Pamiršk vyrus. Visus vyrus, išskyrus Engusą...

Kerstė pasibeldė. Engusas neatsakė ir ji pravėrė duris galvodama, kad jis, kaip paprastai, miega.

Engusas nemiegojo. Tysojo prie lango ant grindų.

„Suklupo ant kilimėlio“, - buvo pirma mintis. Deguonies bakelis gulėjo ant šono, o griūnant išsitraukė nosies vamzdelis.

Ne!

- Džeikai! - suriko ji taip, kad nuskambėjo per mylią.

Senukas nebekvėpavo. Kerstė negalėjo užčiuopti pulso. Prakeikimas, kur jis? Čiupinėjo kaklo arteriją. Kaklas buvo šiltas, bet pulso neužčiuopė… jo nebuvo…

Kvėpavimo takai. Patikrink kvėpavimo takus, kvaile. Panikuoti galėsi vėliau. Jos pirštai burnoje ieškojo, kuo būtų galėjęs užspringti Engusas, bet nieko nerado.

Infarktas? Insultas?

Atstatyk kvėpavimą ir sužinosi. Deguonies. Defibriliatoriaus?

- Džeikai! - Engusas tikriausiai negyvas, jei toks riksmas jo nepažadino.

Engusai, nemirk!

Dirbk profesionaliai.

Cha!

Ji atplėšė Enguso pižamos švarką ir pavertė senuką ant šono. Atsiklaupusi virš jo pradėjo pūsti orą, ritmiškai spaudyti krūtinės ląstą.

Kiek laiko jis išbuvo ant grindų? Buvo užėjusi ketvirtą valandą nakties, jis jautėsi gerai. Kiek laiko jis nekvėpuoja?

Dar šiltas. Gal... gal...

Pasigirdo sunkūs žingsniai per tris laiptelius, paskui Džeiko krioktelėjimas:

- Kas atsi?..

- Tikriausiai sustojo širdis. Ar turi?..

- Einu. - Žingsniai nutolo. Džeikas šuoliavo per keturis laiptelius.

Kerstė grįžo prie dirbtinio kvėpavimo. Vienas įpūtimas, paskui penkiolika trumpų staigių paspaudimų, įpūtimas...

Nagi, nagi...

Tarpduryje pasirėmusi ramentais pasirodė Sjuzė. Kaip ji užlipo laiptais? Už jos stovėjo Mardžė su dvynėmis ir žiūrėjo paklaikusiomis akimis.

- Išveskite mažyles, - paliepė ji. Sutelkusi visas jėgas ji ritmiškai spaudė senuko krūtinę.

Grįžo Džeikas. Be ceremonijų visus nustūmęs į šalį jis ant grindų padėjo nešiojamąjį defibriliatorių. Ačiū Dievui!

Džeikas darbavosi šalia: plačiau atplėšė Enguso pižamą, lipdė pleistriukus, ruošė...

Patikrino monitorių.

- Pulsas yra, - pasakė jai. - Pulsas dar yra.

- Bet...

- Velniškai silpnas. Nesiliauk pūtusi, Kerste. - Jis ištraukė iš savo medicininio komplekto deguonies kaukę. Kerstė pasitraukė į šalį. Po kelių sekundžių Džeikas uždėjo kaukę ir pradėjo leisti į Enguso plaučius gryną deguonį.

Kerstė nesustojo. Reikia sulašinti į veną sodos bikarbonato. Atropino...

Kas atsitiko?

Ji žinojo, kad Engusas sirgo širdies išemija. Jei pulsas dar tvinkčioja, gal įvyko tik nedidelis infarktas. Gal pavyks atgaivinti. Toks būtų geriausias scenarijus.

Mintis apie sunkų infarktą su visomis pasekmėmis buvo nepakeliama. Kerstės pirštai tiesiog lakstė. Džeikas ritmiškai darė širdies masažą. Reikėjo, kad Engusas imtų kvėpuoti pats.

Jei pulsas dar yra... Tikriausiai viskas įvyko neseniai. Gal jis pabudo nuo kepto kumpio kvapo ir balsų virtuvėje. Gal suklupo eidamas. Kol Džeikas statė lašinę, ji vis galvojo.

Kvėpuok, maldauju!

Engusas nežymiai žioptelėjo, vos pastebimai - jie net nepatikėjo. Paskui dar kartą. Dar vieną, ir dusliai sukosėjo.

Kvėpavimas atsistatė. Kvėpavimas atsistatė! Gerasis Dieve!

Engusas atmerkė akis, skausmingai sumirksėjo, nukreipė žvilgsnį į Džeiką, paskui į Kerstę.

- Sju... Sjuze, - sumurmėjo jis ir Kerstė metė žvilgsnį į duris. Sesuo ją pralenkė. Sjuzė negalėjo girdėti Enguso šnabždesio, bet kartais Kerstei skirti žodžiai pasiekdavo ją, dabar ji jau stovėjo prie senuko.