Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

Borisas lakstė šalia, pasiruošęs nuotykiui. Kenetas nekreipė į jį dėmesio. Šuo bėginėjo pirmyn atgal, tarsi būtų norėjęs pasakyti: „Greičiau, greičiau, ten, apačioje, didelis šlapias pasaulis“, bet Kerstei jis nerūpėjo.

Ar jas nužudys paplūdimyje? Kenetas turi kažkokį planą.

Kada Džeikas grįš namo? Kiek užtruks, kol supras, kad jų nėra ne šiaip sau? Davęs nurodymą likti viduje ir užsirakinti turėtų suprasti, kad jos su Sjuze neišvažiavo, tą liudija ir automobiliai.

Bet jam neateis į galvą mintis apie paplūdimį. Negalės patikėti, kad Sjuzė gali taip toli nueiti. Jis gaiš brangų laiką ieškodamas jų pilyje, jos prieigose, bruzgynuose.

- Nebegaliu, - sudejavo Sjuzė, bet Kerstė dar stipriau ją apglėbė.

- Gali.

- Užsičiaupkit, - suriko Kenetas.

- Kenetai, šitaip tu susigadinsi gyvenimą, - įtikinėjo Kerstė. Stengėsi kalbėti ramiai, kad jis įsiklausytų. - Mus nužudęs neišsisuksi. Paleisk, ir mes viską pamiršime.

- Aš nužudžiau Rorį, - pasakė jis ir stumtelėjo Sjuzę šautuvu taip smarkiai, kad ji atsitrenkė į Kerstę ir ši vos ją sulaikė. - Manai, kad nužudysiu brolį, o paskui leisiu kvailam vaikigaliui pasiimti tai, kas priklauso man?

- Viskas priklauso Engusui, - priminė Kerstė. Vienas Sjuzės ramentas pasimetė ir Kerstė rėmė ją iš vienos pusės, o Sjuzės dėmesys buvo sutelktas į likusį ramentą, kad jis padėtų jai išsilaikyti ant kojų. Kerstė suprato, kad Sjuzė tyliai verkia. „Ji pasidavė“, - nusiminusi galvojo Kerstė. Sjuzė tarsi iš anksto žinojo, kas atsitiks. Jei Roris mirė, kam jai gyventi?

Kerstė turėjo kovoti už abi. Kenetas vėl šautuvu bakstelėjo Sjuzę.

- Paskubėkit.

Kaip jai pasipriešinti tokiam elgesiui? Ar palikus Sjuzę pulti stumti šautuvo?

„Ką tokiu atveju darytų Džeimsas Bondas?“ - klausė savęs. Paskui prisiminė, kad Džeimsui Bondui nereikėjo ginti nėščios suluošintos sesers. Jei ji būtų viena... Nors visai nenutuokė, kaip spruktų būdama viena. Ar taiklus tas šautuvas? Kokiu greičiu reikėtų bėgti? Džeimsui Bondui viskas būtų aišku, o jai - viskas neaišku. Ji tik stengėsi išlaikyti ant kojų Sjuzę ir meldė pagalbos.

Džeikai. Maldauju, Džeikai!

Galiausiai jie pasiekė paplūdimį. Kai apėjo paskutinį uolėtą kyšulį, Kerstė pamatė, jog Keneto čia jau būta. Tikriausiai tai šio ryto darbas. Atėjo, patikrino pilį ir įsiutęs išrovė savo dėdės moliūgą. Paskui pasišalino ir šaltakraujiškai susirado, ko jam reikia.

Įlankėlėje buvo dvi valtys: už kelių žingsnių nuo kranto stovėjo motorinė, o sukiužusi medinė buvo ištraukta ant smėlio. Jas jungė stora virvė.

- Į valtį, - sukomandavo Kenetas. - Tuojau pat.

- Ką ketini daryti? - Viena ji galėtų bėgti, rizikuotų, bet Sjuzė negali bėgti. Ji virstų taikiniu, į kurį pataikymas garantuotas.

- Užsičiaupk ir lipk.

Vilkdama Sjuzę Kerstė priėjo prie valties. Minkštame smėlyje ramentas negelbėjo. Sjuzė užsigulė ant sesers, ir Kerstė jautė, kaip ji dreba. Staiga Kerstės baimė praėjo, ją užvaldė pyktis. Šaltas, apskaičiuojantis pyktis. Ar jis nuplukdys jas į jūrą ir nušaus?

- Žinai, vanduo skenduolius neša į krantą, - tarė ji lygiu, abejingu balsu. - Jeigu mus išmes į krantą su kulkų žymėmis, tave vis tiek apkaltins žmogžudyste.

- Kulkų žymių nebus, nebent pačios prisiprašysite, - atrėžė Kenetas, stovėdamas seklumoje prie motorinės valties. - Lipkite į valtį.

Kerstė spėliojo scenarijų. Jos įlips į senutėlę valtį, jis - į motorinę ir nutemps jas į jūrą. Kam?

Kur Džeikas? Džeikai, paskubėk!

Sjuzė laikėsi už valties krašto. Ji parkrito ant kelių, o Kerstė susmuko greta ant smėlio.

- Reikia lipti į valtį, - pasakė ji. - Lipkim. Mes abi mokame plaukti. Pabandysime laimę.

- Jis mus nužudys.

- Lipkite, - sukriokė Kenetas ir Kerstė pakilo.

- Mes tą ir darome.

Staiga vėl atsirado Borisas. Jis buvo nusivijęs žuvėdrą, bet dabar parlėkė virpėdamas iš malonumo.

- Nuvykite šunį, - suklykė Kenetas ir nusitaikė į Borisą.

- Jei nušausi šunį, liks tavo kaltės įrodymas, - sušuko Kerstė. Šautuvas nusileido.

- Tai išvaryk jį. Nenoriu, kad jis liptų į valtį.

- Bėk, Borisai, surask Džeiką, - kalbėjo pati netikėdama Kerstė. Kvailas šuo. Jai reiktų Lesės. Lesė jau būtų atvedusi visą armiją gelbėtojų, Kenetas būtų bejėgis, antrankiais prirakintas prie jos antkaklio. Bet kino žvaigždė Lesė buvo toli. Jos turėjo tik Borisą.

Borisas... Lesė...

Kerstė ranka atsirėmė į smėlį. Šalia gulėjo kuokštas sudžiūvusių jūržolių.

- Bėk namo, Borisai, - pasakė ji ir pastūmė šunį, suėmusi už sprando. Už antkaklio.

Už kokių dvidešimt pėdų nutūpė žuvėdra ir garsiai skalydamas Borisas vėl pasileido lėkti paplūdimiu. Iš jo antkaklio styrojo kuokštas jūržolių. Bėgant jis neiškrito.

Kerstė liūdnai pagalvojo, kad tai viskas, ką ji galėjo padaryti. Pagalbos šauksmo laiškui trūko je ne sais quoi, bet ji nieko kito neturėjo.

Duok Dieve, kad žolės neiškristų. Duok Dieve, kad Džeikas jas pamatytų.

Po dviejų minučių jos jau sėdėjo senojoje valtyje, o Kentas - motorinėje. Jis nuvilko senąją valtį nuo smėlio ir jie išplaukė į atvirą jūrą.

- Kur jos?

Kai Džeikas parvažiavo į pilį, Mardžė su dvynėmis buvo ką tik grįžusios. Išgirdo jo klausimą dar nespėjusios išlipti iš automobilio.

- Kur Kerstė ir Sjuzė?

- Tikriausiai darže, - ramiai atsakė Mardžė. - Penelope, nešk krepšį su ledais. Tu, Alisa, neši mėsą.

- Tėtis išsigandęs, - įžvalgiai pastebėjo Alisa, bet Džeikas negirdėjo, nes jau ėjo pro sodo vartelius.

Darže nieko nebuvo, bet buvo aišku, kad kažkieno būta. Džeikas žvelgė į Dyglių su moderniu stovu ir lašine. Nepaisant nerimo, tai kėlė šypseną. Kerstė stulbinanti gydytoja. Žiūrėdamas į tvarkingai marle apvyniotą adatą, kuri buvo įsmeigta į Dyglio stiebą, vyras pagalvojo: „Tai bent!“

Kerstė ne paliatyvinės slaugos gydytoja, ji kelia pacientus iš numirusiųjų.

Jos viduje. O kur kitur? Bet ten jų nebuvo.

- Namuose nieko nėra, tėti, - pranešė Penelopė, kai jis įpuolė pro duris į virtuvę. - Mes nuėjome paklausti, ar Sjuzė nori ledų. Ar jos ne darže?

- Ar Kenetas kelia rūpestį? - paklausė Mardžė ir išskaičiusi jo akyse nerimą paniuro. Nenorėdama jaudinti mergaičių ji kalbėjo nerūpestingai, bet Džeiko dukterys buvo nuovokios.

- Ar tas bjaurus žmogus vėl čia? - paklausė Alisa.

- Nemanau, - atsakė Džeikas, bet jo ranka jau siekė telefono. Reikia kviesti policiją, neapsieis be pagalbos. Nedelsiant!

- O, Borisas! - pasakė Alisa, kai šuo įbėgo pro praviras užpakalines duris. - Fui! Jis visas šlapias.

- Už antkaklio jam kažkas įstrigo, - pastebėjo Penelopė. - Jūržolių.

Kenetas buvo pamišęs, bet nekvailas.

Kai tik moterys atsidūrė valtyje, Kerstė vylėsi, jog jos galės iššokti ir plaukti. Diena buvo karšta ir rami. Nors Sjuzė negalėjo toli plaukti, bet vandens paviršiuje būtų galėjusi išsilaikyti. Jei jas išmes jūroje, lieka šansas išsigelbėti. Tačiau Kenetas neketino jų paprasčiausiai išmesti. Bepročio planas buvo logiškas.

Jis laikė šautuvą nutaikęs į Sjuzę. Jai sunku greitai judėti. Kenetas instinktyviai jautė, kad Kerstė jos niekada nepaliks. Nenuleido nuo jų šautuvo, kol jų valtis neatsiplėšė nuo paplūdimio, o tada motorinė valtis nuburzgė visu greičiu. Kerstė prarado viltį. Vanduo buvo toks ramus, kad joms iššokus Kenetas būtų galėjęs šaudyti iš arti ir pataikyti.