Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

„Gal jis plukdo, kur yra ryklių“, - dingtelėjo Kerstei. Nuo tos minties mergina pašiurpo, jai apmirė širdis.

Sena medinė valtis jūrai nebetiko. Pro ją sunkėsi vanduo, bet tai buvo menkiausias pavojus. Sjuzė susirietė valties priekyje, o Kerstė laikė ją apkabinusi guosdama ir guosdamasi.

- Ką jis darys?

- Nežinau, - atsakė Keitė.

Staiga ji žvilgtelėjo į priekį ir viskas tapo aišku. Jos buvo mylią, gal dvi nuo kranto. Lygų vandens paviršių ardė eilė dantytų uolų - atrodė tarsi išdygusios iš vandenyno. Kokios aštuonios uolos. Nedidelis rifas. Aštrūs dantys, kurių pora nulūžusi. Kenetas vis greičiau ir greičiau plaukė tiesiai į jas. Jis buvo pasidėjęs šautuvą, bet Kerstė pastebėjo saulėje blyksintį peilį. Staiga ji suprato jo ketinimus: nutemps jų valtį tiesiai į uolas, o paskui nupjaus virvę. Jos tebelėks didžiuliu greičiu ir jų valtis suduš į rifą. O tada…

- Jis mus užmuš į uolas! Gerasis Dieve! - sušuko ji ir atitraukė Sjuzę nuo valties priekio į apačią.

Jei jos dabar šoktų į ramų vandenį, jis prie jų priplauktų. Liko laukti, kas bus toliau.

Sjuzė irgi viską suprato. Kad neblaškytų į šalis, sesuo laikė ją už rankos. Kai vienai iš dvynių grėsdavo pavojus, kita jausdavo. Dabar jos žinojo, kai mirtiname pavojuje atsidūrė abi.

Kenetas nusisuko ir pažvelgė į rifą. Reikėjo kuo didžiausiu greičiu priplaukti beveik prie pat uolų...

„Palauk!“ Kerstei to nė sakyti nereikėjo. Jos abi pasitraukė prie valties krašto, valtis susvyravo ir Kerstė manė, kad apvirs. Dar ne dabar. Dar ne.

Keneto valtis buvo per šimtą jardų nuo uolų. Penkiasdešimt. Trisdešimt.

Jau!

Viskas įvyko labai greitai. Kenetas nupjovė virvę, valtis pasviro, bet plaukė pirmyn ir... moterys atbulos išlėkė iš valties ir smarkiai trenkėsi į vandens paviršių.

DEŠIMTAS SKYRIUS

Smūgis Kerstę apsvaigino. Krūtinę pervėrė skausmas, ji būtų nugrimzdusi, bet laikėsi Sjuzės rankos. Sjuzė tebebuvo kartu, ir kai Kerstė iškilo į paviršių, Sjuzė dar stipriau suspaudė jos ranką.

Laukė šiek tiek per ilgai - jų likimas priklausė nuo valties likimo. Dabar jos plūduriavo putojančiame vandenyje prie uolų, o aplinkui plaukiojo medžio gabalai. Liekanos sudužusios į uolas valties, kurioje jų nebebuvo.

Ar pavojus praėjo? Dar ne.

„Kenetui svarbu nuplaukti į ramų vandenį“, - dingtelėjo Kerstei, nors reikėjo kvėpuoti, išsilaikyti paviršiuje ir nekreipti dėmesio į skausmą krūtinėje. Kenetas priplaukė taip arti, kad norėdamas išvengti uolų, turėjo pasukti valtį beveik aštuoniasdešimties laipsnių kampu.

Sjuzė timptelėjo Kerstės ranką. Nors sužeista ir nėščia, ji atsigavo greičiau negu Kerstė.

Bangos daužėsi į uolas. Galėjo būti sūkurių, bet šiandien nebuvo. Šiandien jūra buvo gera. Bangos ne tokios didelės, kad keltų pavojų. Sjuzė traukė ją tolyn į putojantį vandenį. Putose jos saugios. Kenetas neturi jų matyti. Abi tai suprato. Tikėjosi, kad jis per daug susirūpinęs atsitraukimu nuo uolų, kad būtų jas pastebėjęs.

Persmelktos baimės moterys išplaukė į paviršių. Iškišo tik galvas. Imituodama delfino judesį, Sjuzė mostelėjo ranka.

„Jei jis norėjo ką nors paskandinti, tikriausiai pasirinko netinkamas dvynes“, - pamiršusi skausmą pagalvojo Kerstė, nes įsižiebė kibirkštėlė vilties. Jos su Sjuze žaisdavo vandensvydį, būdamos paauglės ėjo dėl jo iš proto. Sjuzės rankos mostas reiškė: Štai ten susitiksime po vandeniu.

Iš sesers žvilgsnio suprato, kad ji turi omenyje vienintelę spragą tarp uolų. Joje vanduo labai putojo, bet gal bus įmanoma įplaukti. Jeigu jos pranertų...

To negali padaryti susikibusios. Sjuzės kojos tokios silpnos, kad ji ners lėtai, bet skausmas Kerstės krūtinėje reiškė ir jos nepajėgumą. Pagalvojo, kad lūžęs šonkaulis, ir pasitikrino. Įkvėpė. Iškvėpė. Skaudėjo, bet kvėpuoti įmanoma. Gal plaučio nepradūrė. Spustelėjusi jos ranką Sjuzė klausė akimis. Suprato, kad Kerstei skauda. Bet abi žinojo, kad nėra kitos išeities.

Susitiksime už uolų?

Neriam. Pirmyn.

Savo nuostabai, Kerstė nėrė. Stipriai darbavosi po vandeniu kojomis, nėrė kaip antis, nepaisydama baisaus skausmo krūtinėje. Rado spragą. Bangos ją blaškė į šalis. Prireikė trumpam iškilti į paviršių atsikvėpti, susiorientuoti, bet plyšys tarp uolų buvo ten, kur jos matė, ji vėl nėrė ir... praplaukė.

Praplaukė.

Iškilo į paviršių.

Paskui teko laukti. Tik kelias sekundes, bet jos buvo ilgiausios sekundės jos gyvenime. Kad tik Sjuzei kas neatsitiktų! Jos silpnos kojos. Aštuonių mėnesių nėštumas. Išplauk, maldauju...

Vanduo šalimais sukunkuliavo ir išniro jos besijuokianti dvynė! Tai Sjuzė, jos vaikystės Sjuzė: narsi kaip berniūkštis, nutrūktagalviška, tikras juokų maišelis, pasirinkusi dekoratyvinę sodininkystę, nes vaikystėje mėgo žaisti purvyne. Sjuzė, kuriai šviesą užtemdė Rorio mirtis. Kelias pastarąsias dienas Sjuzė buvo beatsigaunanti, o dabar Keneto grasinimai ją tiesiog grąžino į gyvenimą.

- Lai dabar jis mus pagauna, - pasakė ji, stvėrė Kerstę už rankos ir jos nubrido už uolų. Jų galvos buvo vos virš vandens, o tarp jų ritosi bangos. Net jeigu Kenetas atplauktų į kitą uolų pusę, jų nepamatytų. Taip toli jis galėtų atplaukti tik rizikuodamas sudaužyti katerį.

Kiek laiko jos gali čia išbūti? Ar ilgai Kenetas lauks? Pamatys, kad iš jų valties liko šipuliai, ir pagalvos, jog mažų mažiausiai jos sužeistos, mirtinai sužeistos už kelių mylių nuo kranto.

„Ilgai jis nelauks“, - pagalvojo Kerstė ir jos brido toliau.

- Ką skauda? - paklausė Sjuzė.

- Tikriausiai lūžo šonkaulis, - atsakė Kerstė. - Nieko baisaus. O kaip tu?

- Galiu taip bristi valandų valandas.

„Ne, negali“, - pagalvojo Kerstė. Ne tokia ji stipri. Dabar veikia adrenalinas, bet po valandos kitos vandenyje… Gal jos galėtų užsiropšti ant kokios uolos? Truputį vėliau ji pažiūrės, ar tai įmanoma.

Bet ne dabar. Dar ne.

Džeikai, tu turi mus surasti.

Paplūdimys buvo tuščias, bet liko ženklų, kad jame būta žmonių. Ant smėlio atsispaudė pėdos. Dvejos mažesnės - moterų, vienos didesnės. Ir šuns letenų pėdsakai.

Smėlyje buvo matyti gilus įdubimas. Čia valtis buvo ištraukta į krantą ir vėl nuvilkta į vandenį.

„Jis su jomis valtyje, - pagalvojo Džeikas apmirusia širdimi. - Kur?“

- Kviesime malūnsparnį. - Fredis Mekis, vienintelis Delfinų Įlankos policininkas, buvo nusiminęs kaip ir Džeikas. - Jei jis neužimtas, atskris greičiau nei po pusvalandžio.

- Pusvalandis.

Fredis uždėjo Džeikui ant peties ranką.

- Tuo tarpu pasiųsiu visas valtis iš uosto ieškoti.

- Jeigu jis jas nužudys jūroje…

- Jis pamišęs, bet ne taip baisiai, - drąsino Fredis, pažįstantis Kenetą nuo vaikystės. - Iškviesiu psichiatrų brigadą.

Ant Džeiko diržo suskambėjo telefonas. Protingiausia būtų neatsakyti, bet pakėlė automatiškai.

- Džeikas klauso.

Skambino Engusas. Velniava! Ko jam?

- Girdėjau, kad Kenetas pagrobė merginas, - Engusas kalbėjo uždusęs, mirtinai susirūpinęs.

- Ką jūs, nesi...

- Nekabink man makaronų, - rėžė Engusas. - Gana, kad tai daro seselės. Supratau, kad kažkas negerai. Nepatikėsi, kaip greitai ligoninėje sklinda gandai. Mergaitė, atėjusi paimti mano tyrimų, atrodė labai išblyškusi. Nenorėjo sakyti kodėl, bet pagalvojau apie Kenetą. Paskambinau Benui Boisui, dabar jis su manimi.

- Nesijaudinkite...

- Kaip galiu nesijaudinti, - piktai pasakė jis. - Šįryt turėjau pasistengti ir kai ką pasakyti. Pamačiau Dyglių ir supratau, kad tai jo darbas. Dalykas tas... aš žinau, kur jis gali jas nuplukdyti.