Марион Леннокс - Balzamas širdžiai

- Nuojauta man sako, kad nebus iš ko rinktis, - pasakė Kurstė ir prasidėjus naujam sąrėmiui pagalvojo, kad tai daugiau negu nuojauta.

Jos už mylių nuo sausumos, užėjus potvyniui atsidurs vandenyje. Kažkur jų mirties trokšta Kenetas, o joms gimsta kūdikis.

- Kažkada sakiau, kad man nereikia vyro. Ar dabar galiu pakeisti nuomonę? - paklausė ji tyliai. - Džeikai, man tavęs reikia. Dabar!

- Ta balta linija horizonte ir yra Išpuvusio Danties uolos.

Rodžio žodžius Džeikas išgirdo per žiūronus tyrinėdamas horizontą.

- Gal galėtume plaukti greičiau?

Jo niekas nesiklausė. Plaukė artyn.

- Manau... - Džeikas stengėsi įžiūrėti, bet Rodis atėmė iš jo žiūronus. Per gyvenimą žvelgiant į jūrą aplink didžiojo žvejo akis buvo susimetusios raukšlelės. Jis prisitaikė žiūronus. Ir kai pamatė... Metė žiūronus ir užvedė motorą taip, kad ėmė rūkti juodi dūmai.

- Ei, - išsigando policininkas, - tu mus paskandinsi.

- Jos ant uolos, - atrėžė Rodis. - Iš čia... viena pasilenkusi, o kita... Prakeikimas! Kita gali būti negyva.

- Atplaukia valtis, - sušnibždėjo Kerstė, bet Sjuzė nesiklausė. Ji buvo vien skausmas ir baimė.

„Reikėtų narkozės į stuburą, - pagalvojo Kerstė, - pažeistu stuburu iškęsti tokį skausmą... tokį spaudimą...“

Valtis artėjo. Ar ten Kenetas? Buvo per toli, kad galėtų įžiūrėti. Dabar jos nebegali šlumštelėti į vandenį, nebegali pasislėpti. Dar vienas sąrėmis, pereinantis į paskutinįjį.

- Ne! - suklykė Sjuzė. - Kerste, ne...

- Kvėpuok, - įsakė Kerstė išlaisvindama pirštus, kad galėtų darbuotis. Svarbu neįkristi į jūrą. Jai liko šeši coliai.

- Gerai, Sjuze, jei reikia, tai reikia. Stumk.

- Kerste!

Jie priplaukė pakankamai arti, kad jos išgirstų. Džeikas prie valties krašto kaip paklaikęs šaukė moterims ant uolos.

Kerstė klūpėjo virš Sjuzės ir jis negalėjo matyti… jis negalėjo matyti…

Ji turėtų jį girdėti.

- Kerste!

Penkiasdešimt jardų. Trisdešimt.

- Arčiau nebedrįstu, - sumurmėjo Rodis, bet Džeikas jau buvo už borto ir atkakliai skynėsi kelią per putotas bangas.

Kerstė jau ėjo iš proto. Buvo puolusi į baisią neviltį. Staiga šalia atsirado užsiropštęs ant uolos Džeikas. Jis vertino padėtį.

- Kas čia darosi? - paklausė ir Kerstė iš baimės bei netikėtumo aiktelėjo.

Džeikas suėmė ją už pečių ir patraukė į šalį, kad neužstotų Sjuzės.

- Vėl vykdote savo pareigą, datare Mekmehon.

Ir ta kandi pastaba padėjo. Jos pakako, kad Kerstė išlementų:

- Virkštelė. Apsisuko aplink kaklą. Negaliu sustabdyti...

Jis pakėlė Kerstę ir pastatė kitame uolos gale, prie Sjuzės galvos, kur buvo truputėlis vietos. Pats atsitūpė ir ėmė darbuotis.

- Sjuze, nestumk, - riktelėjo taip garsiai, kad Kerstė net krūptelėjo.

- Kvėpuok. Nestumk. Negalima stumti, liaukis.

Kerstė suprato, ką jis daro. Ji pati bandė tai daryti, bet nuo šalčio pirštai sustingo, krūtinę vėrė aštrus skausmas, trūko jėgos... Jis stumtelėjo kūdikį atgal. Truputėlį. Kad galėtų patvarkyti...

- Viskas, - triumfuodamas atsiduso.

- Aš negaliu, negaliu! - suriko Sjuzė.

- Viskas gerai, - džiūgavo Džeikas. - Stumk, Sjuze. Stumk, brangioji. Pasistenk.

Po dešimties sekundžių pasaulį išvydo Rouzė Kerstina Duglas. Už dviejų mylių nuo kranto, ant plokščios, ne didesnės už žmogų uolos. Septynių svarų kūdikis su sveikiausiais plaučiais, kokie tik gali būti.

Džeikas laikė rankose naujagimę: nusiplėšęs marškinius perrišo skudurėliu virkštelę, trumpam pakėlė, kad kūdikį pamatytų vyrai valtyje, paskui šypsodamas parodė Kerstei ir pakišo po Sjuzės permirkusia striuke, prie nuogo kūno.

„Po milžiniškų Sjuzės pastangų, jos krūtys - šilčiausia vieta“, - pagalvojo Kerstė. Šilčiausia, kol jos ant uolos. Suprantama.

Bet Kerstė nebegalėjo protauti. Sjuzė vis šypsojosi, glausdama prie savęs kūdikį, užmiršusi viską pasaulyje, išskyrus tą naują gyvybę, kuri priklausė jai. Kerstė verkė. Susiėmusi galvą rankomis ji nebesivaldė, ir kai Džeikas keiksnodamas prie jos prisibrovė, ją palietė, paėmė ant rankų, verksmas tik sustiprėjo.

Ji buvo nebe ta.

Ji neverkdavo. Niekada neverkdavo.

Dabar atrodė, kad yra pasiryžusi verkti visą likusį gyvenimą.

VIENUOLIKTAS SKYRIUS

Kerstė pabudo ligoninės lovoje ne ant to šono, kaip buvo įpratusi. Patalpoje, o ne lauke. Tai buvo taip keista, kad norėdama įsitikinti, jog nesapnuoja, turėjo papurtyti galvą. Tai buvo nevykęs sumanymas. Ką nors pajudinus skaudėjo. Gulėjo tyliai, ir kai ant pirštų galų įėjus Bebsei atlikti savo darbų Kerstė prabilo, Bebsė nustebusi aiktelėjo.

- Maniau, kad miegate.

- Tik labai ramiai gulėjau, - tyliai tarė Kerstė. Ji ištiesė ranką ir paėmė Bebsei už riešo baimindamasi, kad šis ryšys su išoriniu pasauliu nenutrūktų.

- Kas čia vyksta?

- Jūs visa išmarginta mėlynėmis, - žvaliai pranešė Bebsė. - Jei norite išsamesnės medicininės diagnozės, pakviesiu jūsų gydytoją. Tai padaryti visai nesunku, nes jis jau dvi valandas trypia koridoriuje laukdamas, kol pabusite. Leiskite pamatuoti jums kraujospūdį ir temperatūrą, paskui pakviesiu jį. - Bet pažvelgusi į Kerstės veidą ji nusišypsojo ir nusileido: - Gerai jau, gerai, pakviesiu dabar. Jaučiu, kad jūsų kraujospūdis prieš pasimatymą su gydytoju ir po jo smarkiai skirsis.

Nespėjus Kerstei atsakyti, ji šmurkštelėjo iš palatos, o po minutėlės atsirado Džeikas. Stovėjo tarpduryje tokiu susirūpinusiu veidu, kad Kerstę net juokas suėmė. Juokiantis juda krūtinė, taigi juoktis ji negalėjo.

- Džeikai.

Dviem šuoliais jis prišoko, sugriebė jos ranką ir pasilenkęs pabučiavo į kaktą, lūpas.

- Kerste...

- Ei, ar aš mirštu? - išlemeno ji. - Aš taip nesielgiu net su mirštančiais pacientais.

- Tu galėjai mirti, - sumurmėjo jis lūžtančiu iš susijaudinimo balsu. Prisitraukęs kėdę Džeikas atsisėdo šalia, nepaleisdamas jos rankos. Tai buvo tikras malonumas. - Kerste, ar tekėsi už manęs?

Jos pasaulis apmirė. Tekėti... Visko buvo per daug, viskas vyko per greitai. Išprotėjimas. Negali būti.

- Hm... ne, - sušnibždėjo ji, bet pažvelgusi į jo veidą pridūrė: - Na, dar ne. Pirmiausia man reikia išsiaiškinti...

Džeiko veidas pragiedrėjo.

- Tiesą sakant, kunigas jungtuvėms koridoriuje dar nelaukia, - pareiškė jis ramiai šypsodamas ir vėl ją pabučiavo. - Ką mums reikia išsiaiškinti?

Kerstei buvo sunku suvokti savo būklę.

- Ar aš miegojau?

- Prieš nukeldami nuo uolos, mes davėme tau dešimt miligramų morfijaus, - pasakė jis.

- Tu davei man morfijaus?

- Buvau taip susirūpinęs kūdikiu, kad nepastebėjau, jog tau blogai. Paskui tu praskydai.

Oho!

- Nepraskydau!

- Gerai jau, gerai, - ramino Džeikas, - na, tik truputį pašniurkščiojai. Paašarojai, kol iš Barnhemo atskrido greitosios pagalbos malūnsparnis. Mes nuleidome Sjuzę su naujagime į valtį, paskui pririšome tave, ir tu netekai sąmonės.

- To negali būti, - nevykusiai pasipiktino Kerstė.

- Jokia gėda apalpti pacientui su dviem sulaužytais šonkauliais, kai jį bando nukelti kažkoks nevykęs gydytojas, - pasakė jis. - Avarijos vietoje taisyklė numeris pirmas: netikėk jei nukentėjusysis sako esąs nesužeistas, o įsitikink pats. Velniai rautų, Kerste, tavo krūtinėje baisi netvarka. Tikriausiai krisdama per bortą trenkeisi į uolą. Sjuzė sakė, kad tu ją užtraukei ant uolos. Kaip sugebėjai... - Džeiko balsas nutrūko. - Teko girdėti, kad motina nuo sužeisto vaiko pajėgia nukelti automobilį. Adrenalino poveikis ar panašiai. Tai buvo drąsiausia...