Курбан Саид - Ali ir Nino

Ore tvyrojo kraujo ir prakaito kvapas. Užsimojau šautuvo buože, kulka užkabino man petį. Iš visų jėgų smogiau kažkokiam rusui per galvą. Kaukolė sukiužo, pilkos smegenys ištiško ant gatvės dulkių. Išsitraukęs durklą puoliau kitą priešą ir krisdamas pamačiau, kaip Arslanas Aga smeigia durklą į akį rusų kareiviui.

Iš tolo pasigirdo metalinis trimito garsas. Gulėjome už gatvės kampo ir aklai šaudėme į armėnų kvartalą. Naktį parsigavome tiltu į savo pusę. Iljasas Bekas, apsikabinėjęs šovinių juostomis, sėdėdamas ant tilto tvarkė kulkosvaidį. Nuėjome į mečetės kiemą, ir šviečiant žvaigždėms Iljasas papasakojo, kaip kartą, kai buvo mažas berniukas, maudėsi jūroje ir pagautas sūkurio vos nenuskendo. Paskui užvalgėme sriubos ir persikų, o Arslanas Aga kiūtojo priešais kraujuojančiomis dantenomis, nes mūšyje neteko dantų. Naktį jis pasislinko arčiau manęs, drebėdamas visu kūnu.

— Aš bijau, Ali Chanai, aš toks bailys.

— Tada palik ginklą, eik per laukus prie upės ir plauk į Gruziją.

— Negaliu, aš noriu kautis, nes myliu savo šalį kaip kiti, nors širdis ir baili.

Nieko jam neatsakiau. Vėl išaušo rytas. Tolumoje girdėjosi artilerijos kanonada. Ant minareto stovėjo Iljasas Bekas su lauko žiūronais ir šachzadė Kadžaras. Pasigirdo trimito garsas, ant minareto suplevėsavo vėliava, kažkas užtraukė dainą apie Turano imperiją.

— Aš šį tą girdėjau, — pasakė netoliese kažkieno balsas. To žmogaus akys buvo svajingos, veidas kaip pasmerktojo mirti. — Irane pasirodė kažkoks žmogus, vardu Rėza. Jis vadovauja kariuomenei ir veja priešus. Kemalis Ankaroje irgi surinko kariuomenę. Mes kaunamės ne veltui. Mums į pagalbą žygiuoja dvidešimt penki tūkstančiai vyrų.

— Ne, — paprieštaravau, — ne dvidešimt penki tūkstančiai, atžygiuoja du šimtai penkiasdešimt milijonų. Viso pasaulio musulmonai. Bet vienas Dievas težino, ar jie suspės laiku.

Nuėjau prie tilto. Įsitaisiau prie kulkosvaidžio, ir šovinių juostos ėmė slysti man tarp pirštų lyg rožinis. Šalimais padavinėdamas juostas mano kaimynui sėdėjo Arslanas Aga. Jis buvo išblyškęs, bet šypsojosi. Rusų pusėje kažkas sujudo, mano kulkosvaidis leidosi tratėti be atvangos. Anapus upės trimitas pašaukė į ataką. Kažkur už armėnų namų pasigirdo Budiono maršas. Pažvelgęs žemyn pamačiau išdžiūvusią, suskeldėjusią upės vagą. Rusai bėgo per aikštę, priklaupdavo, nusitaikydavo, šaudavo, jų kulkos zvimbė per tiltą. Aš atsakinėjau patrakusia ugnimi. Rusai krito ant žemės kaip marionetės, bet iš paskos plūdo vis naujos gretos, artėjo prie tilto ir bėgo žemyn prie upės. Jų buvo tūkstančiai, ir mano vienišas kulkosvaidis prie Giandžos tilto buvo bejėgis.

Arslanas Aga suriko veriamu balsu kaip mažas vaikas. Dirstelėjau į tą pusę. Jis gulėjo ant tilto, iš praviros burnos sunkėsi kraujas. Vėl nuspaudžiau kulkosvaidžio nuleistuką. Ugnies lietus pasipylė ant rusų, jų trimitas ir vėl pašaukė į ataką.

Mano papacha nulėkė į upę, tikriausiai peršauta, o gal ją nupūtė vėjas, gūsiais talžantis man veidą.

Atsiplėšiau apykaklę, apnuoginau ir krūtinę. Tarp manęs ir priešo gulėjo Arslano kūnas. Vadinasi, gali būti bailys, bet vis tiek didvyriškai mirti už tėvynę.

Anapus upės trimitas paragino atsitraukti, mano kulkosvaidis nutilo. Apsipylęs prakaitu, alkanas sėdėjau ant tilto laukdamas, kol mane kas nors pakeis.

Pamaina atėjo. Nevikrūs vyrai pakėlė Arslano kūną ir padėjo priešais kulkosvaidį kaip priedangą. Aš nuėjau į miestą.

Dabar sėdžiu mečetės sienos šešėlyje ir srebiu sriubą. Prie mečetės durų stovi šachzadė Mansūras, Iljasas Bekas palinkęs prie žemėlapio. Nuovargis beribis. Po kelių valandų ir vėl būsiu ant tilto, o Azerbaidžano respublikai beliko vos kelios dienos.

Gana. Noriu miego. Miegosiu, kol trimitas ir vėl pašauks prie tilto, kur prieš šimtą metų už savo tautos laisvę atidavė gyvybę mano prosenelis Ibrahimas Chanas Širvanšyras.

Ali Chanas Širvanšyras žuvo penkiolika minučių po penkių prie Giandžos tilto, savo poste prie kulkosvaidžio. Jo kūnas nukrito į išdžiūvusios upės vagą. Naktį nulipau žemyn jo palaidoti. Kūną buvo pervėrusios aštuonios kulkos.

Jo kišenėje radau šitą sąsiuvinį. Jeigu tokia bus Alacho valia, perduosiu sąsiuvinį jo žmonai. Auštant prieš pat rusų puolimą palaidojome jį mečetės kieme. Mūsų respublika žuvusi, kaip žuvęs Ali Chanas Širvanšyras.

Rotmistras Iljasas Bekas, Zeinalo Aga iš Binigadžio kaimo sūnus.

Išnašos

Ramadanas – devintas mėnuo pagal musulmonų mėnulio kalendorių.

Viena iš paskutinių dešimties naktų Ramadano mėnesį, kai Mahometui buvo apreikštas Koranas.

Inša Alach (arab.) – „Jei Dievas norės“, „Dievui leidus“; priduriama kal­bant apie kokį norimą dalyką ar ketinimą.

Irano imperija.

Firdousi poemos „Šachnamė“ herojus.

Muharamas – pirmasis musulmonų mėnulio kalendoriaus mėnuo. De­šimtoji jo diena vadinama Ašura – tai imamo Huseino mirties Kerbeloje diena.

Mekise – pirtininkas.

Senojo Tifliso prospektas.

Babas (1819-1850) – tikr. Seidas Ali Muhamedas, babidų sektos įkūrėjas. 1844 m. pasiskelbė Babu, t. y. „vartais“, pro kuriuos perduodama pranašo atpirkėjo valia. 1847 m. suimtas; jo vadovaujamų babidų sukilimų metu (1848-1852) sušaudytas Irane.

Dvasininkų galvos apdangalas.

Storo papločio pavidalo duona Kaukaze.

Firdousi poemos „Šachnamė“ personažai.