Курбан Саид - Ali ir Nino

Nino vadovavo tam sujudimui, švytinti iš pasididžiavimo tokia atsakomybe. Jai buvo suteikta laisvė rinktis baldus, sienų apmušalus ir interjero stilių.

Vakarais ji šiek tiek sumišusi, bet laiminga pasakodavo:

— Ali Chanai, nepyk ant savo Nino. Užsakiau lovas, tikras lovas, o ne kanapas. Tapetai bus šviesūs, kilimus patiesiu ant grindų. Vaikų kambarys bus nudažytas baltai. Viskas bus visai kitaip nei iraniečių hareme.

Ji apkabindavo mane ir priglusdavo veidu prie skruosto, mat jausdavo sąžinės priekaištus. Paskui pasukdavo galvą į šoną, kyštelėdavo liežuvį ir stengdavosi pasiekti juo nosies galiuką. Taip ji visuomet darydavo spręsdama sunkius gyvenimo uždavinius — per egzaminus, laukdama gydytojo ar per laidotuves. Prisimindamas šventojo Huseino šventę nesiginčijau, nors sunku buvo vien pagalvoti, kad kilimus teks trypti kojomis, o valgyti sėdint prie europietiškų stalų. Man liko tik plokščias stogas su plačiu dykros vaizdu. Perdengti stogo Nino nebuvo numačiusi.

Namai buvo pilni kalkių, dulkių ir triukšmo. Sėdėjau su tėvu ant stogo nunarinęs galvą, lygiai kaip Nino braukdamas liežuviu per lūpas, ir kaltai žvelgiau į jį. Tėvas pašaipiai šypsojosi.

— Nieko nepadarysi, Ali Chanai. Namų rūpesčiai — moterų reikalas. Nino deramai elgėsi Irane, nors tai jai buvo nelengva. Dabar tavo eilė. Nepamiršk, ką sakiau: Baku dabar priklauso Europai. Visiems laikams! Vėsi uždarų kambarių tamsa ir raudoni kilimai ant sienų — tai Iranui.

— O kaip tu, tėve?

— Ir mano vieta Irane, išvyksiu iškart, kai tik pamatysiu kūdikį. Gyvensiu mūsų name Šimrane ir lauksiu, kada ir ten atsiras balti apmušalai ir lovos.

— Aš turiu likti čia, tėve.

Jis santūriai linktelėjo.

— Žinau. Tu myli šitą miestą, o Nino Europą. O man nepatinka nei naujoji vėliava, nei naujosios valstybės triukšmas, nei bedievystės kvapas, pakibęs virš mūsų miesto. — Jis ramiai žvelgė priešais ir buvo toks panašus į savo brolį Asadą as Sultanė. — Aš pasenau, Ali Chanai. Naujovės manęs nežavi. O tu turi likti čia. Esi jaunas ir narsus, tu reikalingas Azerbaidžanui.

Sutemus vaikštinėjau savo miesto gatvėmis. Sankryžose budėjo turkų patruliai. Jų išvaizda buvo rūsti, akyse — jokių minčių. Išsikalbėjau su karininkais, jie papasakojo apie Stambulo mečetes ir Tatlisu vasaros vakarus. Virš senųjų gubernatoriaus rūmų plevėsavo naujosios valstybės vėliava, mokykloje posėdžiavo parlamentas. Atrodė, tarsi senasis miestas būtų paniręs į karnavalinį gyvenimą. Advokatas Fatali Chanas tapo ministru pirmininku ir leido įstatymus, potvarkius, įsakymus. Mirza Asadula, brolis to Asadulos, kuris norėjo išnaikinti visus miesto rusus, tapo užsienio reikalų ministru ir sudarinėjo sutartis su kaimyninėmis šalimis. Neįprastas valstybinės nepriklausomybės jausmas pagavo ir mane — man patiko naujas herbas, uniformos, pareigybės ir įstatymai. Pirmą kartą pasijutau savo šalies šeimininkas. Rusai baugščiai spūdindavo pro šalį, ir netgi buvę mokytojai sveikindavosi su manimi pagarbiai.

Vakarais klube būdavo dainuojamos liaudies dainos, skambėdavo tautinė muzika, visi galėjo sėdėti nenusiėmę kepurių. Mes su Iljasu Beku vaišinome turkų karininkus, grįžusius iš fronto ir vėl vykstančius į frontą, o jie pasakojo apie Bagdado apgulą ir žygį per Sinajaus dykumą. Jie buvo matę Libijos smėlynus, patižusius Galicijos kelius ir sniego pūgas Armėnijos kalnuose. Nepaisydami Pranašo draudimo turkų karininkai gėrė šampaną, kalbėjo apie Enverą ir būsimą Turano imperiją, suvienysiančią visus, kurių gyslomis teka tiurkų kraujas. Negalėjau atsigėrėti jų pasakojimais, nes viskas atrodė lyg nuostabus ir nepamirštamas sapnas.

Dieną miesto gatvėse aidėjo karinė muzika. Enveras Paša jojo karių priešakyje ir saliutavo naujajai vėliavai. Visa jo krūtinė buvo nusagstyta ordinais. Mūsų širdys prisipildė pasididžiavimo ir dėkingumo, pamiršome visus sunitų ir šiitų nesutarimus, buvome pasiryžę bučiuoti gyslotą pašos ranką ir mirti už osmanų kalifą. Tik Seidas Mustafa stovėjo nuošaly, o jo veide atsispindėjo neapykanta ir panieka. Tarp žvaigždžių ir pusmėnulių ant pašos krūtinės jis užmatė ir bulgarišką kovinį kryžių. Šis svetimo tikėjimo simbolis ant musulmono krūtinės įsiutino Seidą.

Po karinio parado mes su Iljasu Beku ir Seidu įsitaisėme bulvare ant suoliuko. Nuo medžių krito rudens lapai, mano draugai įnirtingai ginčijosi dėl naujosios vyriausybės Konstitucijos. Po mūšių ties Giandža Iljasas Bekas, pasikalbėjęs su jaunais turkų karininkais, padarė tvirtą išvadą, kad tik skubios europietiškos reformos gali apsaugoti mūsų šalį nuo naujos rusų agresijos.

— Galime statyti tvirtoves, vykdyti reformas, tiesti kelius ir vis dėlto likti geri musulmonai, — karščiavosi jis.

Seidas suraukė kaktą, jo akys buvo pavargusios.

— Tai ženk ir dar vieną žingsnį, Iljasai Bekai, — tarė jis šaltai, — pasakyk, kad galime gerti vyną, valgyti kiaulieną ir vis dėlto likti geri musulmonai. Juk europiečiai seniai įrodė, kad vyną gerti sveika, o kiauliena yra maistinga. Žinoma, ir tada galime likti geri musulmonai, tik arkangelas prie rojaus vartų tuo nepatikės.

Iljasas Bekas nusijuokė.

— Karo pratybos ir kiaulienos valgymas vis dėlto labai skirtingi dalykai.

— O kiaulienos valgymas ir vyno gėrimas — ne. Turkų karininkai viešai geria šampaną ir ant krūtinės nešioja kryžius.

— Seidai, — paklausiau, — ar galima likti geram musulmonui, jeigu miegi lovoje, o valgai peiliu ir šakute?

Seidas nusišypsojo.

— Tu visada būsi geras musulmonas. Mačiau tave per Muharamą.

Aš nutilau. Iljasas Bekas pasitaisė karininko papachą.

— Ar tiesa, kad tavo namai bus europietiški, su šiuolaikiniais baldais ir šviesiais apmušalais?

— Taip, tiesa, Iljasai Bekai.

— Tai gerai, — tarė jis tvirtai, — Baku dabar tapo sostine. Į šalį atvyks užsienio šalių pasiuntinių. Mums reikia tokių namų, kuriuose galima juos priimti, mums reikia ponių, kurios moka kalbėtis su diplomatų žmonomis. Tu, Ali Chanai, turi tokią žmoną, netrukus turėsi ir tinkamus namus. Tau reikėtų įsidarbinti užsienio reikalų ministerijoje.

Aš nusijuokiau.

— Iljasai Bekai, apie mano žmoną, mano namus ir mane patį tu kalbi tarsi apie žirgus, kuriuos reikia parengti tarptautinėms varžyboms. Nejaugi manai, kad savo namus perstatau tik vadovaudamasis mūsų tarptautiniais interesais?

— Taip turi būti, — su įsitikinimu atsakė Iljasas Bekas, ir aš staiga supratau, kad jis teisus — visa, ką turime, privalome skirti naujai valstybei, kurią ketiname kurti neturtingoje, saulės išdegintoje Azerbaidžano žemėje.

Kai grįžęs namo pasakiau Nino, kad neprieštarauju dėl parketo grindų ir aliejinių paveikslų ant sienų, ji patenkinta nusijuokė, o akys sušvito kaip kadaise miške, prie Pechačpūro šaltinio.

Tomis dienomis dažnai išjodavau į dykrą. Ilgas valandas sėdėdavau ant smėlio ir žiūrėdavau, kaip vakaruose leidžiasi raudona saulė. Pro šalį traukė turkų daliniai. Karininkų veidai kažkodėl buvo sutrikę ir įsitempę. Savos šalies įvykiai stelbė tolimą pasaulinio karo patrankų dundėjimą. Bet ten, fronte, prastai klojosi turkų sąjungininkams bulgarams.

— Frontas pralaužtas. Išlaikyti jo nebeįmanoma, — kalbėjo turkai ir jau nebegėrė šampano.

Mus pasiekdavo šiokios tokios žinios, ir kaskart trenkdavo kaip perkūnas. Tolimame Mūdro uoste pakumpęs senis užlipo ant anglų kreiserio „Agamemnonas“ denio. Tai buvo Didžiosios Osmanų imperijos karinio jūrų laivyno ministras Huseinas Raufas Bėjus, kalifo įgaliotas pasirašyti paliaubų sutartį. Jis palinko virš stalo, pasirašė dokumentą, ir mūsų miestą valdančio pašos akys prisipildė ašarų.