Курбан Саид - Ali ir Nino

— Paimk balandžių mėšlo, sumaišyk su aliejumi ir patepk žaizdas, labai padeda, — patarė žinovo balsu.

Be jėgų kritau ant sėdynės.

— Į Šimraną, — sušukau, — prie Širvanšyro namų.

Vežikas mostelėjo botagu. Jis važiavo duobėtomis gatvėmis, vis atsisukdamas į mane, ir susižavėjęs kalbėjo:

— Matyti, kad esi labai pamaldus žmogus. Kitą kartą pasimelsk ir už mane. Juk aš neturiu laiko, man reikia dirbti. Mano vardas Zochrabas Jusufas.

Nino veidu ritosi ašaros. Ji sėdėjo ant kanapos bejėgiškai sukryžiavusi rankas ir verkė net neprisidengdama veido. Lūpų kampučiai buvo nusvirę, burna pražiota, tarp skruostų ir nosies išryškėjo raukšlės. Kai ji sukūkčiodavo, suvirpėdavo visas kūnas. Ji netarė nė žodžio. Ašaros ritosi nuo blakstienų, krito ant skruostų ir tekėjo veidu. Stovėjau priešais, trokšdamas perimti bent dalį jos kančių. Ji net nejudėjo, nesišluostė ašarų, tik lūpos virpėjo kaip rudens lapai vėjyje. Suėmiau rankas. Jos buvo šaltos, be gyvybės ir tokios nesavos. Bučiavau drėgnas akis, o ji žvelgė į mane nieko nesuprasdama ir abejinga.

— Nino, kas tau, Nino?

Ji pakėlė ranką prie burnos, lyg norėdama ją užčiaupti. Kai vėl nuleido, ant delno aiškiai matėsi įsispaudusios dantų žymės.

— Nekenčiu tavęs, Ali Chanai. — Jos balsas buvo kupinas siaubo.

— Nino, tu sergi!

— Ne, aš nekenčiu tavęs.

Ji prikando apatinę lūpą, akys žvelgė kaip nuskriausto vaiko. Su pasibaisėjimu ji žiūrėjo į mano sudraskytus rūbus ir dryžiais nuplaktus plikus pečius.

— Kas tau, Nino?

— Aš nekenčiu tavęs.

Ji susigūžė kanapos kamputyje, prisitraukė kelius prie smakro ir gulėjo taip susirietusi. Staiga ašarų upeliai išseko. Ji žvelgė į mane liūdnomis, tyliomis ir svetimomis akimis.

— Ką aš padariau, Nino?

— Tu parodei tikrąjį veidą, Ali Chanai. — Ji kalbėjo be jokios išraiškos, tyliai, lyg sapnuodama. — Aš buvau pas tėvus. Mes gėrėme arbatą, ir olandų konsulas pakvietė mus į svečius. Jo namai prie pat Patrankų aikštės. Jis norėjo mums parodyti pačią barbariškiausią Rytų šventę. Stovėjome prie lango, fanatikų minia traukė pro šalį. Išgirdau būgno garsus, pamačiau laukinius veidus ir man pasidarė bloga. „Pamišėlių orgija“, — tarė konsulas ir uždarė langą, nes nuo gatvės sklido prakaito ir purvo kvapas. Staiga išgirdome pašėlusius šūksnius. Pažvelgėme pro langą ir pamatėme apdriskusį dervišą, puolantį po žirgo kanopomis. O tada... tada konsulas ištiesė ranką ir nustebęs pasakė: „Ar tai ne..“. Konsulas nebaigė sakinio. Pažvelgiau ten, kur rodė jo pirštas, ir pamačiau žmogų, trankantį kumščiais krūtinę ir besitalžantį grandine. Tai buvai tu, Ali Chanai! Iš gėdos vos neprasmegau skradžiai žemę. Pasirodo, esu protą praradusio fanatiko žmona. Stebėjau kiekvieną tavo judesį ir jutau užjaučiamus konsulo žvilgsnius. Paskui mes, regis, gėrėme arbatą, vakarieniavome, bet aš jau nieko neatsimenu. Didelėmis pastangomis ištvėriau iki galo. Tarp mūsų staiga atsivėrė bedugnė, Ali Chanai. Šventasis Huseinas nugalabijo mūsų laimę. Tu man dabar dalis tos laukinės minios, ir niekada neberegėsiu tavęs kitomis akimis.

Ji nutilo. Sėdėjo romi ir sugniuždyta. Aš mėginau rasti tėvynę ir ramybę Aukščiausiajame ir priverčiau ją kentėti.

— Kas dabar bus, Nino?

— Nežinau. Jau nebūsime laimingi. Noriu išvažiuoti iš čia — kur nors, kur ir vėl galėčiau žiūrėti tau į akis ir nematyti fanatiko iš Patrankų aikštės. Paleisk mane, Ali Chanai, išvažiuokim.

— Kur, Nino?

— Ak, nežinau, — atsiduso ji pirštais liesdama žaizdas ant mano kūno. — Kodėl tu tai padarei?

— Dėl tavęs, Nino, bet tu to nesuprasi.

— Ak, — beviltiškai tarė ji, — aš noriu išvažiuoti. Aš pavargau, Ali Chanai. Azija pasibjaurėtina.

— Ar tu myli mane?

— Taip, — atsakė ji neužtikrintai, rankos nusviro ant kelių. Pakėliau ją ir nunešiau į miegamąjį. Nurengiau, o ji išsigandusi kažką neaiškiai lemeno.

— Nino, — tariau, — palauk dar kelias savaites, ir mes grįšime į Baku.

Ji pavargusi linktelėjo ir užsimerkė. Snausdama paėmė mano ranką ir prispaudė prie krūtinės. Ilgai sėdėjau jausdamas jos širdies plakimą. Paskui nusirengiau ir atsiguliau šalia. Jos kūnas buvo šiltas, ji kaip vaikas gulėjo ant kairio šono, pritraukusi kelius, pakišusi galvą po antklode.

Pabudo anksti, peršoko per mane ir nubėgo į gretimą kambarį. Ilgai prausėsi, teškenosi vandenyje, bet manęs neįsileido... Paskui pasirodė, bet vengė mano žvilgsnio. Rankoje laikė indelį su tepalu. Apimta kaltės jausmo ištepė man nugarą.

— Turėjai mane primušti, Ali Chanai, — tarė nuolankiai.

— Negalėjau, juk visą dieną pats save mušiau, man jėgos išsekusios.

Nino padėjo tepalą į šalį. Eunuchas atnešė arbatos. Greitosiomis gerdama arbatą ji dairėsi į sodą. Staiga pažvelgė man į akis ir pasakė:

— Visa tai nesvarbu, Ali Chanai. Aš nekenčiu tavęs ir nekęsiu visą laiką, kol būsime Irane. Nieko negaliu su savimi padaryti.

Mes atsistojome, išėjome į sodą ir tylėdami atsisėdome prie fontano. Pro šalį išdidžiai praėjo povas. Tėvo karieta dundėdama pravažiavo vyrų kiemu. Staiga Nino pasisuko į šoną ir droviai tarė:

— Bet aš galėčiau sulošti nardais su žmogumi, kurio nekenčiu.

Atnešiau nardų lentą, ir mes pradėjome žaisti, susigėdę ir sutrikę... Paskui atsigulėme ant žemės ties baseinu ir ėmėme apžiūrinėti savo atspindžius. Nino įkišo ranką į vandenį, ir mūsų veidai suraibuliavo mažomis bangelėmis.

— Neliūdėk, Ali Chanai. Aš nekenčiu ne tavęs. Nekenčiu svetimos šalies ir svetimų žmonių. Tai praeis, kai tik grįšime namo ir kai tik...

Ji panardino veidą į vandenį, palūkėjo kelias sekundes, paskui pakėlė galvą, ir vandens lašeliai nutekėjo skruostais per smakrą.

— Mums gims berniukas, — bet iki tol dar septyni mėnesiai, — baigė ji išdidžiai ir susimąsčiusi.

Nušluosčiau jai veidą ir pabučiavau vėsius skruostus. Ji nusišypsojo.

Mūsų likimas dabar priklausė nuo karinių dalinių, žygiuojančių saulės išdegintomis Azerbaidžano lygumomis prie naftos gręžinių ir priešų užgrobto Baku.

Tolumoje vėl pasigirdo šventojo Huseino būgnai. Čiupau Nino už rankos, greitai nusivedžiau į namus ir uždariau langus. Atsinešiau gramofoną ir uždėjau plokštelę. Bosas kurtinamai užtraukė ariją apie auksą iš Guno „Fausto“. Tai buvo garsiausia plokštelė, kokia begalėjo būti, ir kol Nino sėdėjo baikščiai įsikibusi į mane, galingas Mefistofelio balsas stelbė duslius būgno dūžius ir senovinius šūksnius Šachsei! Vachsei!

DVIDEŠIMT SEPTINTAS SKYRIUS

Pirmosiomis Irano rudens dienomis Envero kariuomenė užėmė Baku. Ši žinia pasklido visur — turguose, arbatinėse ir ministerijų kabinetuose. Paskutiniai miesto gynėjai, nuskurę ir išalkę, pasirodė Irano ir Turkestano uostuose. Jie pasakojo apie raudoną vėliavą su baltu pusmėnuliu, pergalingai plevėsuojančią virš senosios tvirtovės. Arslanas Aga Teherano laikraščiuose prispausdino straipsnių apie legendinę turkų pergalę, o mano dėdė Asadas as Sultanė tuos laikraščius uždarė, nes negalėjo pakęsti turkų ir tikėjosi šitaip pasitarnausiąs anglams. Tėvas nuvažiavo pas ministrą pirmininką, ir šis kiek padvejojęs leido atnaujinti laivybą tarp Baku ir Irano. Mes išvykome į Enzelį, o ten į garlaivį „Nasredinas“ sulipo būrys pabėgėlių, grįžtančių į išlaisvintą tėvynę.

Baku uoste stovėjo šaunūs kareiviai aukštomis kailinėmis kepurėmis. Iljasas Bekas išsitraukė kardą saliutuodamas garlaiviui, turkų majoras pasakė iškilmingą kalbą stengdamasis minkštą Stambulo turkų šnektą derinti su šiurkščia mūsų vietine kalbėsena. Grįžome į savo nusiaubtus, suniokotus namus, ir Nino ištisomis dienomis su malonumu dirbo namų šeimininkės darbus. Ji derėjosi su staliais, vaikštinėjo po baldų parduotuves ir rimtu veidu matavo kambarių ilgį ir plotį. Paslaptingi jos pokalbiai su architektais baigėsi tuo, kad vieną dieną mūsų namai prisipildė darbininkų šurmulio, dažų, medžio ir skiedinio kvapų.