Курбан Саид - Ali ir Nino

Paskutinį kartą Baku gatvėse nuskambėjo daina apie Turano imperiją, bet dabar jau ji priminė laidotuvių raudą. Paša su minkštos odos pirštinėmis prajojo pro išsirikiavusius turkų kareivius sustingusiais veidais. Šventoji Osmanų vėliava buvo nuleista, sutratėjo būgnai, ir paša pakėlė pirštinėtą ranką prie kaktos. Kolonos išžygiavo iš miesto, palikdamos mums vien prisiminimus apie Stambulo mečetes, nuostabius rūmus prie Bosforo, kalifą ir Pranašo juostą.

Stovėjau ant kranto, kai po trijų dienų iš už Nargino salos išniro pirmieji anglų laivai su okupacine kariuomene. Anglų generolas buvo mėlynakis, su siaurais ūsiukais ir stipriomis, didelėmis rankomis. Miestą užplūdo naujazelandiečiai, kanadiečiai ir australai. Didžiosios Britanijos vėliava suplevėsavo šalia mūsiškės, ir tada Fatali Chanas pakvietė mane užeiti į ministeriją.

Jis sėdėjo minkštame fotelyje, įsmeigęs į mane ugningą žvilgsnį.

— Ali Chanai, kodėl jūs iki šiol nedirbate valstybei?

Nežinojau, ką atsakyti. Žiūrėjau į storus dokumentų aplankus ant jo rašomojo stalo ir mane graužė sąžinė.

— Fatali Chanai, aš visa širdimi myliu tėvynę ir esu pasirengęs įvykdyti bet kokį jūsų įsakymą.

— Girdėjau, esate labai gabus svetimoms kalboms. Per kiek laiko išmoktumėte anglų kalbą?

Sutrikęs nusišypsojau.

— Fatali Chanai, man nereikia jos mokytis, aš ją jau seniai moku.

Jis atlošė galvą į fotelio atkaltę ir kiek patylėjęs paklausė:

— Kaip gyvena Nino?

Nustebau, kad ministras pirmininkas nepaisydamas papročių teiraujasi apie mano žmoną.

— Dėkoju, jūsų kilnybe, mano žmona gyvena gerai.

— Ar ir ji moka angliškai?

— Taip.

Jis nutilo raitydamas savo tankius ūsus.

— Fatali Chanai, — tariau ramiai, — žinau, ko norite. Mano namai bus baigti remontuoti po savaitės. Nino spintoje gera dešimtis vakarinių suknių. Mes kalbame angliškai, o sąskaitas už šampaną aš apmokėsiu pats.

Ministras pirmininkas nusišypsojo.

— Atleiskite, Ali Chanai, — jo žvilgsnis pasidarė švelnesnis, — nenorėjau jūsų įžeisti. Mums reikia tokių žmonių kaip jūs. Šalyje nedaug vyrų, turinčių europietę žmoną, kilusią iš senos giminės, mokančią anglų kalbą ir įsirengusią europietiškus namus. Pavyzdžiui, aš niekada neturėjau pinigų anglų kalbai išmokti, ką jau kalbėti apie namus ar europietę žmoną. — Jis atrodė pavargęs. — Nuo šios dienos esate skiriamas Vakarų Europos skyriaus atašė. Eikite pas užsienio reikalų ministrą Asadulą, Jis viską jums paaiškins. Ir... ir... tik neįsižeiskite... ar galėtumėte baigti namo remontą jau po penkių dienų? Man nelabai patogu kreiptis į jus su tokiu prašymu.

— Klausau, jūsų kilnybe! — atsakiau tvirtai ir išėjau iš kabineto su jausmu, lyg būčiau apgavęs ir išdavęs seną ištikimą draugą.

Grįžau namo. Nino pirštai buvo išteplioti skiediniu ir dažais. Užsilipusi ant kopėčių ji kalė vinį aliejiniam paveikslui. Nino būtų labai nustebusi, jei būčiau pasakęs, kad tuo ji labai pasitarnauja tėvynei. Tačiau to nesakiau, tik pabučiavau purvinus jos pirštus ir daviau sutikimą pirkti ledainę užsienietiškiems vynams laikyti.

DVIDEŠIMT AŠTUNTAS SKYRIUS

„Ar turite tetą?“ — „Ne, tetos neturiu, bet mano tarnui lūžo dešinė koja“.

„Ar mėgstate keliauti?“ — „Taip, keliauti mėgstu, bet vakarais paprastai valgau vaisius“.

Anglų kalbos gramatikos pratimai buvo neapsakomai kvaili. Nino užvertė vadovėlį.

— Man regis, mes pakankamai mokame angliškai, kad laimėtume mūšį, bet ar tu kada esi gėręs viskį?

— Nino, — šūktelėjau pasibaisėjęs, — tu kalbi kaip iš to vadovėlio.

— Tikriausiai todėl kalbu kvailystes, Ali Chanai, kad neteisingai suprantu tarnavimą tėvynei. Kas šiandien pas mus ateis?

Jos balsas skambėjo dirbtinai abejingai.

Išvardijau anglų diplomatus ir karininkus, kurie šįvakar suteiks garbę mūsų namams. Nino žvelgė priešais išdidžiai pakėlusi galvą. Ji gerai žinojo: nė vienas Azerbaidžano ministras, nė vienas generolas neturi to, ką turi jos vyras, — inteligentiškos žmonos su vakarietišku išsilavinimu, mokančios anglų kalbą ir kilusios iš kunigaikščių giminės. Pasitaisiusi vakarinę suknią ji įdėmiai apžiūrėjo save veidrodyje.

— Aš esu ragavusi viskio, — tarė su pasibjaurėjimu, — jis kartus ir bjaurus. Tikriausiai todėl maišomas su sodos vandeniu.

Apkabinau ją per pečius, ir ji pažvelgė su dėkingumu.

— Mes kažkaip keistai gyvename, Ali Chanai. Tai uždarai mane hareme, tai turiu pasitarnauti kultūrinei mūsų šalies pažangai.

Nulipome žemyn į svetainę. Puikiai išmuštruoti tarnai buvo išsirikiavę palei sienas, nukabinėtas peizažais ir gyvūnų atvaizdais. Kampuose stovėjo minkšti krėslai, ant stalų vazose — gėlės. Nino pauostė rožes.

— Ar atsimeni, Ali Chanai, kaip patarnaudama tau nešiodavau vandenį iš slėnio į aūlą?

— O kas tau labiau patinka?

Nino susimąstė ir nieko neatsakė. Prie durų pasigirdo skambutis, jos lūpos nervingai trūktelėjo, bet, pasirodo, atėjo jos tėvai ir Iljasas Bekas, apsivilkęs paradinį mundurą. Apsižvalgęs po kambarius jis susižavėjęs linktelėjo.

— Man irgi reikėtų vesti, Ali Chanai, — tarė reikšmingai. — Gal Nino turi pusseserę?

Mudu su Nino stovėjome prie durų ir spaudėme stiprias anglų rankas. Karininkai buvo aukštaūgiai, įraudusiais veidais. Žydraakės jų žmonos mūvėjo pirštines ir maloniai šypsojosi smalsiai dairydamosi aplinkui. Tikriausiai tikėjosi, kad jas aptarnaus eunuchai, o linksmins pilvo šokėjos. Vietoj jų pasirodė gerai išauklėti tarnai, paduodantys patiekalus iš kairės pusės, o ant sienų kabojo paveikslai su žaliomis pievomis ir lenktyniniais žirgais. Nino užėmė kvapą, kai vienas jaunas leitenantas paprašė įpilti taurelę viskio ir išlenkė ją vienu mauku, net nedirstelėjęs į pasiūlytą sodos vandenį. Svetainėje buvo triukšminga, pokalbiai liejosi kaip upelis ir labai priminė kvailus gramatikos pratimus.

— Ar jūs jau seniai vedę, ponia Širvanšyr?

— Beveik dveji metai... Taip, povestuvinėn kelionėn vykome į Iraną... Mano vyras mėgsta jodinėti... Ne, polo jis nežaidžia... Kaip jums patinka mūsų miestas?

— Taip, labai džiaugiuosi, kad mes čia atvykome.

— Na ką jūs! Juk mes ne laukiniai! Azerbaidžane jau seniai nėra daugpatystės. Apie eunuchus esu skaičiusi tik romanuose.

Nino dirstelėjo į mane, šnervės net virpėjo nuo slopinamo juoko. Vieno majoro žmona paklausė, ar Nino bent kartą lankėsi operoje.

— Taip, — atsakė ji kuo maloniausiai, — be to, aš moku skaityti ir rašyti.

Majoro žmona susigėdo, o Nino pasiūlė jai sumuštinių.

Jauni anglai — diplomatai ir karininkai — lankstėsi Nino, lietė švelnius jos pirštus, o žvilgsniais glamonėjo plikus pečius.

Nusisukau. Kampe stovėjo Mirza Asadula — ramiai rūkė cigarą. Jis niekada, jokiomis aplinkybėmis neleistų, kad jo žmoną apžiūrinėtų tokia daugybė svetimų vyrų. Bet Nino buvo gruzinė, krikščionė, taigi, Asadulos supratimu, ir skirta tam, kad jos rankas, akis ir plikus pečius apžiūrinėtų svetimos akys.

Mane apėmė įtūžis ir gėda. Girdėjau pokalbių nuobiras, jie man pasirodė begėdiški ir įžeidus. Nuleidau akis. Nino stovėjo kitame svetainės gale, apsupta svetimų vyrų.

— Dėkoju, — staiga išgirdau pakimusį jos balsą, — dėkoju, jūs labai malonus.

Pakėlęs galvą pamačiau, kaip ją visą užliejo raudonis, veide buvo matyti išgąstis. Perėjusi svetainę ji sustojo priešais mane, paėmė už parankės, tarsi ieškotų atramos, ir sušnabždėjo: