Курбан Саид - Ali ir Nino

Vieną vėlyvą vasaros vakarą sėdėdami kambaryje staiga išgirdome tolimą žirgo kanopų bildesį. Išėjau į verandą — nuo žirgo nušoko žmogus, vilkintis juodą čerkesę.

— Iljasai Bekai, — sušukau tiesdamas jam rankas.

Jis neatsakė į pasveikinimą. Stovėjo apšviestas žibalinės lempos, veidas papilkėjęs, skruostai įdubę.

— Rusai užėmė Baku, — tarė.

Aš linktelėjau lyg seniai būčiau žinojęs. Nino stovėjo už manęs, jai išsprūdo nuostabos šūksnis.

— Kaip tai įvyko, Iljasai Bekai?

— Naktį iš Jalamos atvažiavo traukiniai su rusų kareiviais. Jie apsupo miestą, ir parlamentas kapituliavo. Ministrai, kurie nespėjo pabėgti, buvo suimti, parlamentas paleistas. Rusai darbininkai stojo į savo tautiečių pusę. Baku kariuomenės nebuvo, ji visa prie sienos su Armėnija. Aš ketinu telkti savanorių būrį.

Apsidairiau. Nino dingo viduje, tuo tarpu tarnai kinkė arklius į karietą. Nino krovė daiktus kalbindama Lėlytę savo protėvių kalba. Paskui važiavome per laukus, Iljasas Bekas jojo šalia. Tolumoje mirgėjo Giandžos šviesos. Akimirksnį praeitis ir ateitis susipynė. Mačiau išblyškusį, rimtą Iljasą Beką su durklu prie diržo ir Nino, susikaupusią, orią kaip kadaise melionų lauke ties Merdekianu.

Naktį įvažiavome į Giandžą. Gatvėse buvo pilna žmonių, veidai sutrikę ir įsitempę. Ant tilto, skiriančio armėnų ir musulmonų kvartalus, stovėjo kareiviai su užtaisytais šautuvais, o vyriausybės rūmų balkone deglų nušviesta plevėsavo Azerbaidžano vėliava...

TRISDEŠIMTAS SKYRIUS

Sėdėjau prie didžiosios Giandžos mečetės sienos. Priešais stovėjo lėkštė sriubos, kieme gulinėjo pavargę kareiviai. Nuo upės girdėjosi kulkosvaidžio tratėjimas. Tas bjaurus garsas buvo užpildęs visą mečetės kiemą. Azerbaidžano respublikai buvo likusios vos kelios dienos.

Sėdėjau didžiajame kieme pasidėjęs sąsiuvinį ir greitai užsirašinėjau prisiminimus.

Kas nutiko per tą laiką, per aštuonias dienas, kai apsistojome su Nino Giandžos viešbučio kambarėlyje?

— Tu visai išprotėjai, — tarė Iljasas Bekas.

Buvo trečia valanda nakties, Nino miegojo gretimame kambaryje.

— Tu visai išprotėjai, — pakartojo jis vaikštinėdamas pirmyn atgal po kambarį.

Sėdėjau prie stalo, ir man buvo visiškai tas pat, ką mano II-jasas Bekas.

— Aš liksiu čia. Atžygiuos savanoriai, ir mes kausimės. Aš nebėgsiu iš savo tėvynės.

Kalbėjau tyliai, lyg sapnuodamas. Iljasas Bekas sustojo ir liūdnai, priekaištingai pažvelgė į mane.

— Ali Chanai, mes kartu mokėmės gimnazijoje, mušdavomės su rusais per didžiąją pertrauką. Jojau tau iš paskos, kai vijaisi Nacharariano automobilį. Pargabenau Nino namo, pasisodinęs ant savo balno. Mes kartu kovėmės prie Cicianašvilio vartų. O dabar tu turi išvykti. Dėl Nino, dėl savęs, dėl šalies, kuriai tikriausiai dar būsi reikalingas.

— Jeigu tu pasilieki, pasilieku ir aš.

— Aš lieku, nes nieko daugiau neturiu, nes moku vadovauti kareiviams ir jau turiu gatvės mūšių patirties. Važiuok į Iraną, Ali Chanai.

— Negaliu išvykti į Iraną, negaliu ir į Europą.

Priėjau prie lango. Apačioje liepsnojo deglai, žvangėjo metalas.

— Ali Chanai, mūsų respublika neišsilaikys nė aštuonių dienų.

Aš abejingai linktelėjau. Pro šalį praėjo ginkluoti žmonės.

Išgirdau žingsnius gretimame kambaryje, tarpdury išdygo Nino apsimiegojusiomis akimis.

— Nino, — tariau jai, — paskutinis traukinys į Tiflisą išvyksta po dviejų valandų.

— Taip, Ali Chanai, važiuojam.

— Ne, išvažiuosi tu su vaiku. Aš atvyksiu vėliau. Turiu dar pasilikti. O tau reikia išvažiuoti. Dabar viskas kitaip nei anuomet Baku. Situacija visiškai kitokia, tu negali pasilikti, Nino. Dabar tu turi vaiką.

Kažką dar sakiau, lauke liepsnojo deglai, o kambario kampe nuleidęs galvą stovėjo Iljasas Bekas.

Nino miegai išlakstė. Ji lėtai priėjo prie lango ir dirstelėjo laukan. Kai pažvelgė į Iljasą Beką, šis nusuko akis. Nino sustojo kambario viduryje palenkusi galvą į šoną.

— O kaip Lėlytė? — paklausė. — Mes turime vaiką, o tu nenori vykti kartu?

— Aš negaliu, Nino.

— Tavo prosenelis žuvo ant Giandžos tilto, prisimenu iš istorijos egzamino.

Ji staiga atsisėdo ant žemės ir sudejavo kaip mirtinai sužeistas žvėris. Akys buvo sausos, kūnas drebėjo. Paskui suriko. Iljasas Bekas išbėgo iš kambario.

— Aš pas jus atvažiuosiu, Nino. Tikrai atvažiuosiu po kelių dienų.

Nino ir toliau dejavo, o apačioje žmonės giedojo žūstančios respublikos himną.

Staiga Nino nutilo ir įsmeigė priešais nereginčias akis. Paskui atsistojo. Aš paėmiau lagaminus, suvystytą Lėlytę, ir mes tylėdami nulipome viešbučio laiptais. Iljasas Bekas laukė automobilyje. Per minią vargais negalais nusigavome į stotį.

— Trys keturios dienos, Nino, — kalbėjo Iljasas Bekas, — tik trys keturios dienos, ir Ali Chanas bus su jumis.

— Taip, — ramiai linktelėjo Nino. — Mes pagyvensime Tiflise, paskui išvažiuosime į Paryžių. Turėsime namą su sodu, o kitas vaikas bus berniukas.

— Taip, Nino, viskas taip ir bus.

Mano balsas skambėjo aiškiai ir tvirtai. Ji spaudė man ranką žvelgdama kažkur į tolį...

Bėgiai priminė ilgas gyvates, iš tamsos išniręs traukinys — grėsmingą pabaisą.

Ji paskubomis mane pabučiavo.

— Lik sveikas, Ali Chanai. Po trijų dienų pasimatysime.

— Žinoma, Nino, o tada išvyksime į Paryžių.

Ji nusišypsojo, akys buvo aksominės. Stovėjau perone negalėdamas nė pajudėti, tarsi įleidęs šaknis į asfaltą. Iljasas Bekas palydėjo ją į kupė. Ji žvelgė pro langą tyli ir pasimetusi it mažas išsigandęs paukštukas. Kai traukinys pajudėjo, ji ėmė mojuoti, Iljasas Bekas iššoko iš vagono.

Grįžome į miestą. Mąsčiau apie respubliką, kuriai liko gyvuoti vos kelios dienos.

Brėško rytas, miestas priminė arsenalą. Iš kaimų plūstantys valstiečiai atsigabeno iš slaptaviečių ištrauktų kulkosvaidžių ir šaudmenų. Anapus upės, armėnų kvartale, girdėjosi pavieniai šūviai. Ten jau buvo Rusija. Raudonoji kavalerija užtvindė šalį, mieste pasirodė vyras vešliais antakiais, kumpa nosimi ir įkritusiomis akimis — šachzadė Mansūras Mirza Kadžaras. Niekas nežinojo, kas jis ir iš kur atvyko. Jis buvo kilęs iš Kadžarų giminės, ant jo papachos tviskėjo sidabrinis Irano liūtas. Tas žmogus, laikantis save Aga Muhamedo palikuoniu, perėmė vadovavimą. Rusų batalionai traukė į Giandžą, miestą užplūdo pabėgėliai iš Baku. Jie pasakojo apie sušaudytus ministrus, suimtus deputatus ir lavonus, kurie pririšus akmenis buvo paskandinti Kaspijos jūroje.

— Tezepyro mečetė virto klubu, rusai primušė Seidą Mustafą, susirengusį melstis ant miesto sienos. Surišę įgrūdo jam į burną gabalą kiaulienos. Vėliau jis pabėgo į Mešchedą pas dėdę. Jo tėvą rusai nužudė.

Arslanas Aga, atnešęs šią žinią, stovėjo ir žiūrėjo, kaip aš daliju ginklus.

— Aš irgi noriu kautis, Ali Chanai.

— Tu? Rašaluotas paršiukas?

— Aš ne paršiukas, Ali Chanai. Myliu tėvynę kaip ir bet kuris kitas. Mano tėvas pabėgo į Tiflisą. Duok man ginklą.

Jo veidas buvo rimtas, jis žiūrėjo į mane mirksinčiomis akimis.

Daviau ginklą, ir jis nužygiavo su kolona į poziciją prie tilto. Anapus upės gatves jau buvo užėmę rusai. Vidurdienio saulės dulkėse mes susirėmėme durtuvais. Man prieš akis mirgėjo platūs veidai, trikampiai durtuvai. Apėmė klaikus įniršis.

— Ireli — pirmyn! — sušuko kažkas, ir mes atstatėme durtuvus.