Курбан Саид - Ali ir Nino

— Kokia ji graži, — tarė susižavėjusi Nino ir išskėtė pirštus pamėgdžiodama lėlytės judesius.

Paėmiau ryšulėlį į rankas. Lėlytė jau miegojo, raukšlėtas jos veidelis buvo labai rimtas.

— Pavadinsime ją Tamara licėjaus garbei, — sušnabždėjo Nino.

Aš linktelėjau, nes Tamara — gražus vardas, duodamas ir krikščionėms, ir musulmonėms.

Kažkas išvedė mane iš kambario. Mačiau smalsius žvilgsnius. Tėvas paėmė už rankos, ir mes išėjome į lauką.

— Jokime už miesto, — tarė jis, — Nino netrukus galės užmigti.

Sėdome ant žirgų ir nušuoliavome per smėlio kalvas. Tėvas kažką kalbėjo, bet aš tik vargais negalais supratau, kad stengiasi mane paguosti. Nesupratau kodėl, nes labai didžiavausi, kad turiu tokią susiraukšlėjusią miegančią dukterį susimąsčiusiu veidu ir bereikšmėmis akimis.

Slinko dienos kaip ant siūlo suverti rožinio karoliukai. Nino laikydavo Lėlytę prie krūtinės. Naktimis tyliai dainuodavo jai gruzinų dainas ir susimąsčiusi purtydavo galvą žvelgdama į savo mažą susiraukšlėjusį atvaizdą. Su manimi ji elgdavosi atsainiai ir kaip niekad iš aukšto, nes buvau tik vyras, negebantis nei gimdyti, nei žindyti, nei vystyti kūdikio. Sėdėdavau ministerijoje rausdamasis dokumentuose, o Nino teikdavosi kartais paskambinti ir pranešti apie nepaprastą įvykį.

— Ali Chanai, Lėlytė nusijuokė ir ištiesė rankytes į saulę... Lėlytė labai protinga, Ali Chanai, parodžiau jai stiklo rutulį, ir ji įdėmiai jį apžiūrinėjo... Tik paklausyk, Ali Chanai, Lėlytė kažką paišo sau ant pilvuko. Ji tikriausiai bus labai talentinga.

Kol Lėlytė paišė kažką sau ant pilvo ir susidomėjusi apžiūrinėjo stiklo rutulį, tolimoje Europoje suaugę žmonės žaidė su sienomis, kariuomenėmis ir valstybėmis. Skaičiau raportus, padėtus man ant stalo, ir tyrinėjau žemėlapį su neaiškiomis būsimo pasaulio sienomis. Paslaptingi žmonės sunkiai ištariamomis pavardėmis sėdėjo Versalyje ir sprendė Rytų likimą. Tik vienas vienintelis žmogus, šviesiaplaukis generolas iš Ankaros, drįso beviltiškai pasipriešinti nugalėtojams. Mūsų šalį, Azerbaidžaną, Europos valstybės pripažino. Iljasas Bekas džiūgavo sužinojęs, kad okupacinė anglų armija palieka Azerbaidžaną, ir man teko padėti nemažai pastangų jo užsidegimui atvėsinti.

— Dabar mes visiškai laisvi, — kalbėjo Iljasas Bekas, — mūsų žemėje neliko nė vieno svetimo kareivio.

Aš privedžiau jį prie žemėlapio.

— Pažvelk čia, Iljasai Bekai. Turkija ir Iranas buvo mūsų vienintelė priedanga, o dabar mes jos netekome. Pakibome tuštumoję, mus spaudžia šimtas šešiasdešimt milijonų rusų, ištroškusių mūsų naftos. Kol čia buvo anglai, nė vienas rusas — nei baltas, nei raudonas — nedrįso peržengti sienos. Kai tik anglai išeis, liksime čionai tik mudu ir dar keli pulkai, kuriuos įstengsime surinkti.

Iljasas Bekas nerūpestingai papurtė galvą.

— Apie ką tu kalbi! Mes juk turime diplomatų, jie sudarys su rusais taikos sutartį. Armija turės kitų uždavinių. — Jis bakstelėjo į pietines mūsų sienas. — Armija turės traukti čia, prie sienos su Armėnija. Ten maištas. Generolas Mechmandaras, gynybos ministras, jau davė įsakymą.

Nebuvo prasmės įtikinėti, kad diplomatija sėkminga tik tada, kai ją paremia kariuomenė.

Anglai išėjo iš miesto. Šventiškai išpuoštomis gatvėmis traukė mūsų kariai, žygiuojantys prie Armėnijos sienos, o prie sienos su Rusija, Jalamoje, liko tik keletas pasieniečių ir valdininkų. Ministerijoje mes rengėme sutartis tiek su baltaisiais, tiek su raudonaisiais. Tėvas nutarė grįžti į Iraną. Mes su Nino atsisveikinome su juo uoste. Pažvelgęs į mus jis liūdnai paklausė, ar nenorime vykti kartu.

— Ką veiksi Irane, tėve?

— Galbūt vesiu, — atsakė jis abejingai ir iškilmingai su mumis atsibučiavo. — Lankysiu jus kartkartėmis, o jeigu ši valstybė subyrėtų... na, aš juk turiu keletą dvarų Mazandarane.

Tėvas užlipo trapu, stovėjo ant denio ir ilgai mojavo mums, senajai miesto sienai, didingam Mergelės bokštui, miestui ir dykrai, iš lėto dingstančiai iš akių.

Mieste buvo karšta, užuolaidos ministerijoje buvo pusiau nuleistos. Atvyko pasiuntiniai iš Rusijos. Jų veidai buvo nemalonūs, klastingi. Jie abejingai paskubomis pasirašė šūsnis dokumentų — sutarčių, straipsnių, pastabų ir pataisų — ir išvažiavo.

Gatvės skendo dulkėse ir smėlyje, karštas vėjas plaikstė popieriaus skiautes. Uošviai išvyko visai vasarai į Gruziją. Sieną Jalamoje vis dar saugojo vos keli patruliai ir tarnautojai.

— Asadula, — kreipiausi į ministrą, — Jalamoje kitapus sienos trisdešimt tūkstančių raudonarmiečių.

— Žinau, — atsakė jis niūriai. — Mūsų miesto komendantas mano, kad tai tik manevrai.

— O jeigu ne?

Jis pažvelgė į mane suirzęs.

— Mūsų reikalas — sudarinėti sutartis. Visa kita Alacho valioje.

Išėjau į gatvę. Prie parlamento durų stovėjo sargybiniai, išblizginti jų durtuvai tviskėjo saulėje. Rusų darbininkai grasino streiku, jei vyriausybė neleis tiekti naftos Rusijai.

Žmonės rinkosi čaichanose, skaitė laikraščius, lošė nardais. Vaikai stumdėsi karštose dulkėse. Miestą užliejo kaitra, iš minareto girdėjosi kvietimas:

— Kelkitės melstis! Kelkitės melstis! Geriau melstis nei miegoti!

Aš nemiegojau, gulėjau ant kilimo užsimerkęs ir galvojau, kad Jalamos pasienio punktui grasina trisdešimt tūkstančių rusų kareivių.

— Nino, — tariau, — labai karšta, mūsų Lėlytė nepratusi prie saulės, o ir tu mėgsti medžius, pavėsį ir vandenį. Ar nenorėtum vasarą pabūti pas tėvus Gruzijoje?

— Ne, — atsakė ji griežtai, — nenoriu.

Nespyriau jos. Nino susimąsčiusi suraukė kaktą.

— Mums reikia išvažiuoti drauge, Ali Chanai, mieste karšta. Juk turi dvarą prie Giandžos, apsuptą sodų ir vynuogynų. Važiuokime ten, tu būsi kaip namie, o Lėlytė pavėsyje.

Nebuvo kaip prieštarauti. Susiruošėme ir išvažiavome. Mūsų traukinio vagoną puošė naujasis Azerbaidžano herbas.

Iš stoties į Giandžos miestą ėjo platus dulkėtas kelias. Žemi namai supo bažnyčias ir mečetes. Išdžiūvusios upės vaga skyrė musulmonų ir armėnų kvartalus. Parodžiau Nino akmenį, prie kurio prieš šimtą metų nuo rusų kulkos žuvo mano protėvis Ibrahimas. Atvykome į dvarą. Tingūs buivolai gulėjo iki krūtinės panirę į šaltą vandenį. Kvepėjo pienu, vynuogės buvo sulig karvės akimi. Valstiečiai nusiskutę viršugalvius, o priekyje plaukai perskirti sklastymu. Sodo gilumoje stovėjo nedidelis namukas su medine veranda. Lėlytė, pamačiusi arklius, šunis ir vištas, prajuko.

Įsikūrėme name, ir aš ilgam pamiršau ministeriją, sutartis ir pasienio punktą Jalamoje.

Gulėjome žolėje, Nino kramsnojo karčius žolės stiebelius. Jos veidas, įrudęs saulėje, buvo skaistus ir ramus kaip dangus virš Giandžos. Dvidešimtmetė Nino vis dar buvo lieknesnė, nei įprasta Rytuose.

— Ali Chanai, šita Lėlytė — tik mano. Kitą kartą gims berniukas, jį galėsi turėti sau.

Paskui ji ėmė kurti Lėlytės ateities planus: tenisas, Oksfordas, prancūzų ir anglų kalba, visai pagal europietiškus papročius.

Aš nieko nesakiau, nes Lėlytė buvo dar labai maža, o Jalamoje stovėjo trisdešimt tūkstančių rusų. Žaidėme pievoje ir valgėme medžių šešėlyje ant patiestų kilimų. Nino plaukiojo upelyje, kiek aukščiau nuo tos vietos, kur maudėsi buivolai. Ateidavo valstiečiai su apvaliomis kepuraitėmis, nusilenkdavo savo chanui ir siūlydavo krepšius persikų, obuolių ir vynuogių. Neskaitėme laikraščių, negaudavome laiškų, pasaulis išsiteko mūsų dvaro ribose, ir buvome beveik tokie pat laimingi kaip Dagestane.