Курбан Саид - Ali ir Nino

Iš vokiečių kalbos vertė

Vilija Gerulaitienė

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

PIRMAS SKYRIUS

— Iš šiaurės, pietų ir vakarų Europą juosia jūros. Arkties vandenynas, Viduržemio jūra ir Atlanto vandenynas sudaro natūralias šio kontinento ribas. Rytinė Europos riba eina per Rusijos imperiją — Uralo kalnais, Kaspijos jūra, Pietų Kaukazu. Šiuo klausimu mokslas dar netarė paskutinio žodžio. Kai kurie mokslininkai sritis, plytinčias į pietus nuo Kaukazo kalnų masyvo, priskiria Azijai, o kitų manymu, pirmiausia atsižvelgiant į kultūrinę Užkaukazės raidą, ši teritorija laikytina Europos dalimi. Tad tam tikra prasme nuo jūsų pačių, mano vaikai, priklausys, ar mūsų miestas bus priskiriamas pažangiajai Europai ar atsilikusiai Azijai.

Profesorius nusišypsojo patenkintas savimi. Keturiasdešimčiai Baku rusų imperatoriškosios humanitarinės gimnazijos trečios klasės mokinių užėmė žadą nuo mokslo gelmės ir atsakomybės naštos.

Kurį laiką visi tylėjome — trisdešimt musulmonų, keturi armėnai, du lenkai, trys sektantai ir vienas rusas. Paskui Mechmedas Haidaras paskutiniame suole pakėlė ranką ir pasakė:

— Atsiprašau, pone profesoriau, mes verčiau norėtume likti Azijoje.

Visi prapliupo juoku. Mechmedas Haidaras jau antri metai trynė trečios klasės suolą. Jis puikiausiai galėjo toje pačioje klasėje praleisti ir trečius metus, jei Baku ir toliau priklausys Azijai. Mat ministerijos įsakas leido vietiniams Azijos regionų gyventojams mokytis toje pačioje klasėje kiek tinkamiems.

Profesorius Saninas, vilkintis auksu siuvinėtą rusų gimnazijos mokytojo uniformą, suraukė kaktą.

— Štai kaip, Mechmedai Haidarai, tu nori likti azijietis? Eikš prie lentos. Ar gali pagrįsti savo požiūrį?

Mechmedas Haidaras atsistojo priešais klasę, visas išraudo, bet nepratarė nė žodžio. Pravėrė burną, suraukė kaktą, akis paikai įsmeigė į priekį. Ir tylėjo. Kol keturi armėnai, du lenkai, trys sektantai ir vienas rusas džiūgavo dėl jo kvailumo, aš pakėliau ranką ir pasakiau:

— Pone profesoriau, ir aš verčiau noriu likti Azijoje.

— Ali Chanai Širvanšyrai! Ir tu! Eikš čionai.

Profesorius Saninas atkišo apatinę lūpą širdyje keikdamas likimą, nubloškusį jį prie Kaspijos jūros krantų. Krenkštelėjęs jis tarė su viltimi:

— Gal bent gali pagrįsti savo požiūrį?

— Taip, Azijoje man visai gerai.

— Taigi taigi. O ar esi kada buvęs išties laukiniuose Azijos kraštuose, pavyzdžiui, Teherane?

— Taip, praėjusią vasarą!

— Gerai. Ar ten esama didžiųjų europinės kultūros laimėjimų, pavyzdžiui, automobilių?

— O taip, ir net labai didelių. Trisdešimčiai keleivių, o gal ir daugiau. Jie važinėja ne tik po miestą, bet ir iš vieno miesto į kitą.

— Tai autobusai, jie reikalingi todėl, kad trūksta geležinkelių. Tai ir yra atsilikimas. Sėskis, Širvanšyrai!

Trisdešimt azijiečių pritarė man triumfuojančiais žvilgsniais.

Profesorius Saninas suirzęs tylėjo. Jo pareiga buvo išauklėti mokinius taip, kad jie taptų gerais europiečiais.

— Ar kas nors iš jūsų yra buvęs, pavyzdžiui, Berlyne? — staiga paklausė jis.

Diena jam kliuvo nesėkminga: sektantas Maikovas pakėlė ranką ir prisipažino buvęs Berlyne, dar visai mažas. Jis gerai prisiminė slogią ir nejaukią metro stotį, dundančius traukinius ir sumuštinį su kumpiu, kurį davė mama.

Mes, trisdešimt musulmonų, pasipiktinome. Seidas Mustafa netgi pasiprašė išleidžiamas iš klasės, mat išgirdus žodį „kumpis“ jam pasidarė bloga. Tuo ir baigėsi diskusija apie geografinę Baku miesto padėtį.

Suskambėjo skambutis. Profesorius Saninas su palengvėjimu išėjo iš klasės. Keturiasdešimt mokinių išvirto pro duris. Buvo didžioji pertrauka, per ją turėjome tris galimybes: bėgti į kiemą muštis su kaimyninės realinės gimnazijos mokiniais, mat šie turėjo auksines sagas ir auksines kokardas, o mums beliko tenkintis sidabrinėmis, garsiai kalbėtis tarpusavyje azerbaidžanietiškai, kad rusai nieko nesuprastų ir kadangi tai buvo uždrausta, arba perbėgti per gatvę į Šv. karalienės Tamaros mergaičių licėjų. Pasirinkau trečiąjį variantą.

Šv. Tamaros licėjaus mergaitės, vilkinčios kuklias mėlynas uniformos sukneles su baltomis prijuostėmis, vaikštinėjo po sodą. Man pamojavo pusseserė Aiša. Prasmukau pro sodo vartus. Aiša vaikščiojo susikibusi su Nino Kipiani, o Nino Kipiani buvo gražiausia mergaitė visame pasaulyje. Kai papasakojau apie savo geografines kovas, gražiausia mergaitė pasaulyje suraukė gražiausią pasaulyje nosytę ir tarė:

— Ali Chanai, tu tikras kvailys. Dėkui Dievui, kad mes Europoje. Jeigu būtume Azijoje, aš seniai turėčiau nešioti čadrą ir tu manęs nematytum.

Buvau sutriuškintas. Geografinis Baku miesto neapibrėžtumas suteikė man galimybę matyti gražiausias pasaulyje akis.

Išėjau iš ten ir nusiminęs pabėgau iš kitų pamokų. Vaikštinėjau miesto gatvėmis, žvalgiausi į kupranugarius, dairiausi į jūrą, galvojau apie Europą ir Aziją, apie gražias Nino akis ir liūdėjau. Prie manęs priėjo elgeta atgrasiu veidu. Daviau jam pinigų, jis siekė pabučiuoti man ranką. Išsigandęs atitraukiau ją. Paskui dvi valandas blaškiausi po miestą ieškodamas to elgetos, tegu sau pabučiuoja tą ranką. Mat buvau įsitikinęs, kad jį įžeidžiau. Niekur neradau, ir mane graužė sąžinė.

Visa tai buvo prieš penkerius metus.

Per tuos penkerius metus atsitiko įvairių dalykų. Gavome naują direktorių — jis su pasimėgavimu nutverdavo kurį nors už apykaklės ir iš visų jėgų papurtydavo, mat skaldyti antausius gimnazistams buvo griežtai draudžiama. Tikybos mokytojas išsamiai išaiškino, koks maloningas mums buvo Alachas, leidęs ateiti į šį pasaulį kaip musulmonams. Į klasę atėjo du armėnai ir vienas rusas, o dviejų musulmonų netekome: vieno todėl, kad sulaukęs šešiolikos vedė, o kitas per atostogas buvo nužudytas dėl kraujo keršto. Aš, Ali Chanas Širvanšyras, triskart lankiausi Dagestane, du kartus Tiflise, vieną kartą Kislovodske, vieną kartą pas dėdę Irane, o kartą vos nelikau antriems metams, mat nesugebėjau gerundijaus atskirti nuo gerundyvo. Tėvas išpasakojo tai mulai, ir šis pareiškė, kad visa ta lotynų kalba — gryniausia tuštybė. Tada tėvas įsisegė turkiškus, iranietiškus ir rusiškus ordinus, nuvažiavo pas direktorių, padovanojo mokyklai kažkokį fizikos prietaisą — ir aš buvau perkeltas į aukštesnę klasę. Neseniai mokykloje buvo pakabintas plakatas su užrašu, kad gimnazistams draudžiama įžengti į gimnazijos pastatą su užtaisytu revolveriu, mieste buvo įvestas telefonas ir atidaryti du kino teatrai, o Nino Kipiani vis dar buvo gražiausia pasaulyje mergaitė.

Visam tam dabar atėjo galas, vos viena savaitė beliko iki brandos egzaminų. Aš sėdėjau savo kambaryje mąstydamas apie lotynų kalbos pamokų beprasmiškumą Kaspijos jūros pakrantėje.

Tai buvo gražus kambarys trečiame mūsų namo aukšte. Tamsūs Bucharos, Isfahano ir Kešano kilimai dengė sienas. Kilimų raštai sodus ir ežerus, miškus ir upes perteikė taip, kaip vaizdavosi kilimų audėjo fantazija, — neperpratusiems šio meno tai buvo neįžvelgiama, užtat svaiginamai gražu išmanantiems. Toli dykumose klajoklių moterys tarp laukinių dygiakrūmių prirankiojo žolių dažams. Siauri ilgi pirštai išspaudė žolelių syvus. Subtilių spalvų dažų paslaptis saugoma šimtmečiais, o kol audėjas baigia savo kūrinį, kartais praeina ištisas dešimtmetis. Tada kilimas kabo ant sienos, pilnas slėpiningų simbolių, užuominų apie medžioklės scenas ir raitelių kovas, su išraitytais rašmenimis pakraščiuose, Firdousi posmu ar išmintingu Saadi posakiu. Dėl daugybės kilimų kambarys atrodo tamsus. Žema kanapa, dvi mažos perlamutru inkrustuotos taburetės, daug minkštų pagalvėlių, o tarp viso to — visai čia netinkančios ir beprasmės vakarietiškų žinių knygos: chemija, lotynų kalba, fizika, trigonometrija, — kvaili dalykai, išrasti barbarų savo barbariškumui užmaskuoti.