Курбан Саид - Ali ir Nino

Uždėjau ranką jai ant peties.

— Teko šiek tiek pasinervinti. Bet, kaip matai, Dievas padeda pamaldiesiems.

Nino nusišypsojo.

— Kitais metais padėsi man, perimsi gerojo Dievo vaidmenį. Tikiuosi, kad per mūsų egzaminus įsitaisysi po suolu ir pasakinėsi, kaip spręsti matematikos uždavinius.

Taip buvome sutarę jau prieš daug metų, dar tada, kai dvylikametė Nino apsipylusi ašaromis atbėgo pas mane per didžiąją pertrauką ir nusitempė į savo klasę, ten visą valandą tūnojau po suolu ir pasakinėjau. Nuo tos dienos Nino akyse esu didvyris.

— Kaip tavo dėdė ir jo haremas?

Nutaisiau rimtą miną. Tiesą sakant, haremo reikalai neaptarinėjami. Bet nekalto Nino smalsumo akivaizdoje visi rytietiškos dorovės įstatymai neteko galios. Paglosčiau jos minkštus juodus plaukus.

— Mano dėdės haremas susirengė grįžti į tėvynę. Keista — vakariečių medicina, regis, padėjo. Tiesa, aiškių įrodymų dar nėra. Bet dėdė ir teta Zeinab kupini vilčių.

Nino suraukė vaikišką kaktą.

— Kaip baisu. Mano tėvas ir mama labai prieš tai nusistatę, haremas — tai gėda.

Ji kalbėjo kaip mokinė, iškalusi pamoką. Lūpomis paliečiau jai ausį.

— Aš neturėsiu haremo, Nino, tikrai.

— Bet tikriausiai apdangstysi savo žmoną čadromis!

— Gal, pažiūrėsim. Čadra labai naudinga. Apsaugo nuo saulės, dulkių ir svetimų žvilgsnių.

Nino išraudo.

— Tu visuomet liksi azijietis. Kuo tau kliūva svetimi žvilgsniai, Ali? Bet kuri moteris nori patikti.

— Bet tik savo vyrui. Nepridengtas veidas, plika nugara, pusiau apnuoginta krūtinė, permatomomis kojinėmis aptemptos liaunos kojos — tai pažadai, kuriuos moteris turi išpildyti. Vyras, pamatęs tiek daug moters grožybių, nori pamatyti ir visa kita. Čadra yra tam, kad apsaugotų vyrą nuo tokių norų.

Nino pažvelgė į mane nustebusi.

— Kaip manai, ar Europoje septyniolikmetės mergaitės ir devyniolikmečiai vaikinai irgi aptarinėja tokius dalykus?

— Tikriausiai ne.

— Tai ir mes daugiau apie tai nekalbėkim, — griežtai pasakė Nino sučiaupdama lūpas.

Mano ranka nuslydo jos plaukais. Ji pakėlė galvą. Paskutinis besileidžiančios saulės spindulys atsispindėjo jos akyse. Aš palinkau prie jos... Jos lūpos švelniai ir nesąmoningai prasivėrė. Bučiavau ją ilgai ir aistringai. Ji sunkiai alsavo. Akys užsimerkė, ir blakstienų šešėliai užgulė veidą. Paskui ji staiga atstūmė mane. Tylėdami žvelgėme į sutemas. Tada šiek tiek susigėdę pakilome. Susikibę rankomis išėjome iš sodo.

— Reikėtų ir man nešioti čadrą, — tarė ji prie išėjimo.

— Arba išpildyti pažadą.

Susimąsčiusi ji nusišypsojo. Viskas vėl buvo gerai, viskas buvo paprasta. Palydėjau ją iki namų.

— Aš būtinai ateisiu į jūsų išleistuvių pokylį! — tarė ji atsisveikindama.

Paėmiau ją už rankos.

— Ką veiksi vasarą, Nino?

— Vasarą? Važiuosime į Karabachą, į Šušą. Bet tik nieko neišsigalvok. Tai visai nereiškia, kad ir tu turi važiuoti į Šušą.

— Na gerai, tai vasarą pasimatysime Šušoje.

— Tu nepakenčiamas. Tiesiog neįsivaizduoju, kodėl man patinki.

Durys užsitrenkė jai už nugaros. Grįžau namo. Dėdės eunuchas, tasai, kurio toks mokslingas išdžiūvusio driežo veidas, išsišiepė mane pamatęs.

— Gruzinų moterys labai gražios, chane. Bet nedera jas taip viešai bučiuoti sode, kur vaikšto daug žmonių...

Įgnybau jam į sudžiūvusį skruostą. Eunuchui leidžiamas bet koks įžūlumas. Jis nei vyras, nei moteris. Jis — niekatrosios giminės.

Nuėjau pas tėvą.

— Pažadėjai man išpildyti tris norus. Pirmą jau sugalvojau. Šią vasarą noriu vienas vykti į Karabachą.

Tėvas ilgai žvelgė į mane, paskui nusišypsojo ir linktelėjo.

KETVIRTAS SKYRIUS

Zeinalas Aga buvo paprastas valstietis iš Binigadžio kaimo prie Baku. Jis turėjo gabalėlį dulkinos, išdžiūvusios dykros, dirbo jį, kol vieną dieną per nedidelį žemės drebėjimą jo varganame sklypelyje atsivėrė plyšys ir iš jo ištryško nafta. Nuo to laiko Zeinalui Aga nebereikėjo būti nei apsukriam, nei protingam. Jis tiesiog nebegalėjo išsigelbėti nuo pinigų. Leido juos dosniai, netausodamas, bet pinigų vis gausėjo, jie slėgė jį, kol visiškai sunaikino. Kada nors juk turėjo po tokios laimės ateiti ir bausmė, ir Zeinalas Aga gyveno laukdamas bausmės, kaip nuteistasis laukia egzekucijos. Jis statė mečetes, ligonines, kalėjimus. Nukeliavo į Meką, steigė vaikų prieglaudas. Bet likimo nepapirksi. Aštuoniolikmetė žmona, kurią vedė sulaukęs septyniasdešimties, suteršė jo garbę. Už savo garbę jis atkeršijo kaip dera, žiauriai ir negailestingai, o paskui visai suvargo ir suseno. Šeima iširo, vienas sūnus jį paliko, o kitas užtraukė didžiulę gėdą nusižudydamas.

Ir dabar jis gyveno keturiasdešimties kambarių rūmuose Baku, žilas, liūdnas, sukumpęs. Ujasas Bekas, vienintelis jam likęs sūnus, buvo mūsų klasės draugas, tad išleistuvių vakaras vyko pas Zeinalą Aga, didžiausioje jo namų salėje, kurios aukštos lubos buvo blankaus kalnų krištolo.

Aštuntą valandą užkopiau plačiais marmuro laiptais. Viršuje Iljasas Bekas sveikino svečius. Kaip ir aš vilkėjo čerkesę su siauru durklu prie diržo. Kaip ir aš buvo su ėrenos papacha, mat tai mūsų privilegija nuo senų laikų.

— Salam Aleikum, Iljasai Bekai! — sušukau kilstelėdamas dešinę ranką prie kepurės.

Padavėme vienas kitam rankas pagal vietinį paprotį: dešine ranka spaudžiau jo dešinę, kaire — kairę.

— Šiandien užsidaro leprozoriumas, — sušnabždėjo man II-jasas Bekas.

Patenkintas linktelėjau.

Leprozoriumas buvo mūsų klasės išradimas ir paslaptis. Rusai mokytojai, net ir ilgus metus dirbantys mūsų mieste, apie apylinkes neturėjo nė menkiausios nuovokos. Tad mes juos įtikinome, kad netoli Baku yra leprozoriumas. Jeigu kuris nors iš mūsų norėdavo pabėgti iš pamokų, seniūnas eidavo pas klasės auklėtoją ir barškindamas dantimis iš baimės pranešdavo, kad iš leprozoriumo į miestą pabėgo keli ligoniai. Jų ieško policija. Įtariama, kad jie slapstosi toje miesto dalyje, kur gyvena tasai mokinys. Auklėtojas išblykšdavo ir leisdavo mokiniui būti namie, kol ligoniai bus sugauti. Tai galėjo trukti savaitę ar ilgiau, kiek prireikdavo. Nė vienam mokytojui neatėjo į galvą mintis pasiteirauti sanitarijos valdyboje, ar iš tikrųjų netoli miesto esama leprozoriumo. Tikriausiai mokytojai manė, kad iš mūsų siaubingos šalies visko gali tikėtis. Taigi šiandien numatytas iškilmingas leprozoriumo uždarymas.

Įžengiau į pilnut pilnutėlę salę. Kampe, nutaisęs orų iškilmingą veidą, apsuptas mokytojų sėdėjo gimnazijos direktorius, tikrasis slaptasis patarėjas Vasilijus Grigorjevičius Chrapko. Priėjęs pagarbiai nusilenkiau. Buvau musulmonų mokinių atstovas, mat turėjau beždžionišką gebėjimą pamėgdžioti kalbas ir tarmes. Dauguma mūsų vos prabilę rusiškai išsiduodavo esą nerusiškos kilmės, o aš buvau įvaldęs net kelias rusų kalbos šnektas. Mūsų direktorius buvo kilęs iš Peterburgo, todėl su juo reikėjo šnekėti Peterburgo tarme, tai yra švepluoti tariant priebalses, o balses praryti. Skamba negražiai, užtat aristokratiškai. Direktorius nė karto nepastebėjo patyčių, džiaugdavosi „rusifikacijos pažanga periferijoje“.

— Labas vakaras, pone direktoriau, — tariau kukliai.

— Labas vakaras, Širvanšyrai, ar jau atsigavote nuo egzaminų jaudulio?

— Taip, pone direktoriau. Tačiau man teko patirti siaubingą dalyką.

— O kas nutiko?

— Na, tai dėl leprozoriumo. Mano pusbrolis Suleimanas ten buvo. Juk jis Saljano pulko leitenantas. Nuo to laiko jis visiškai pasiligojo, ir man teko jį slaugyti.