Курбан Саид - Ali ir Nino

Mat visa tai pas mus vadinama geromis manieromis ir aristokratišku auklėjimu.

ANTRAS SKYRIUS

Sėdėjome ant plokščio, nuo vėjo apsaugoto mūsų namų stogo: mano tėvas, dėdė ir aš. Buvo labai šilta. Minkšti įvairiaspalviai, barbariškai groteskiškų raštų Karabacho kilimai buvo ištiesti ant stogo, ir mes sėdėjome ant jų parietę kojas. Už mūsų stovėjo tarnai su žibintais. Priešais ant kilimo gulėjo visas rinkinys rytietiškų skanumynų — medaus pyragas, cukatos, aviena ant iešmo ir ryžiai su vištiena ir razinomis.

Kaip jau ne kartą, žavėjausi tėvo ir dėdės elegancija. Nė nepajudindami kairės rankos jie atsiplėšia gabalą lavašo, padaro iš jo tūtelę su mėsa ir pakelia prie burnos. Tobulai gracingai dėdė beda tris dešinės rankos pirštus į riebų, garuojantį plovą, suima, suspaudo į rutulį ir deda burnon neleisdamas nukristi nė grūdelyčiui ryžių.

Dieve mano, rusai taip didžiuojasi, kad moka valgyti peiliu ir šakute, nors ir didžiausias kvailys to gali išmokti per mėnesį. Valgydamas gerai valdau peilį ir šakutę ir žinau, kas dera prie europiečių stalo. Bet nors man jau aštuoniolika, nesugebu taip tobulai ir prakilniai kaip tėvas ar dėdė vien trim dešinės rankos pirštais sudoroti ilgiausią virtinę rytietiškų patiekalų nesusitepdamas delno. Nino sako, kad mūsų valgymo būdas barbariškas. Kipianių namuose visuomet valgoma prie stalo ir europietiškai. Pas mus — tik tada, kai į svečius pakviečiami rusai, ir Nino šiurpsta vien pagalvojusi, kad aš sėdžiu ant kilimo ir valgau ranka. Ji pamiršta, kad jos tėvas pirmą kartą paėmė į ranką šakutę tik sulaukęs dvidešimties.

Baigėme valgyti. Nusiplovėme rankas, dėdė trumpai pasimeldė. Paskui tarnai išnešė valgius. Atnešė mažus arbatos puodelius su stipria, tamsia arbata, ir dėdė prašneko taip, kaip paprastai gerai pasisotinę kalba visi seni žmonės, — neskubėdamas ėmė taukšti apie šį bei tą. Tėvas pratarė tik kelis žodžius, o aš tylėjau, nes taip reikalauja paprotys. Kalbėjo tik dėdė, kaip visuomet, kai atvykdavo į Baku, — apie didžiojo Nasredino laikus, mat jo dvare dėdei teko svarbus, nors man ne iki galo aiškus vaidmuo.

— Trisdešimt metų, — kalbėjo dėdė, — sėdėjau ant šachinšacho malonės kilimo. Tris kartus jo didenybė buvo pasiėmęs mane į užsienio keliones. Tada geriau nei kas kitas pažinau netikėlių pasaulį. Lankėmės karalių ir imperatorių rūmuose ir pas įžymiausius to meto krikščionis. Tas pasaulis keistas, o keisčiausiai jie elgiasi su savo moterimis. Moterys, net ir karalių ar imperatorių žmonos, vaikšto po rūmus apsinuoginusios, ir niekas tuo nesipiktina, gal dėl to, kad krikščionys nėra tikri vyrai, o gal dėl kokios kitos priežasties. Vienas Dievas težino. Užtat netikėliai piktinasi visai nekaltais dalykais. Kartą caras buvo pakvietęs jo didenybę pietų. Šalia jo sėdėjo carienė. Jo didenybės lėkštėje gulėjo itin gražus vištienos gabalas. Jo didenybė prakilniai trim dešinės rankos pirštais paėmė gražų, riebų gabalą ir nuo savo lėkštės perkėlė ant carienės lėkštės, kad parodytų paslaugumą. Carienė visa išblyško ir iš išgąsčio užspringo. Vėliau sužinojome, kad caro rūmininkus ir kunigaikščius nuoširdus šacho poelgis labai sukrėtė. Štai kaip menkai europiečiai gerbia savo moteris! Visam pasauliui demonstruoja jų nuogybes ir nerodo joms mandagumo. Po pietų prancūzų ambasadorius net apsikabino caro žmoną ir skambant klaikiai muzikai ėmė suktis po salę. Pats caras ir daugybė jo gvardijos karininkų žiūrėjo į juos, bet nė vienas neapgynė caro garbės. Berlyne išvydome dar keistesnį reginį. Mus nuvedė į operą. Didelėje scenoje stovėjo be galo stora moteris ir bjauriai dainavo. Opera vadinosi „Afrikietė“. Dainininkės balsas mums baisiai nepatiko. Tai pamatęs imperatorius Vilhelmas tuoj pat nubaudė tą moterį. Paskutiniame veiksme sugužėjo daugybė negrų ir sukrovė scenoje didžiulį laužą. Moterį surišo ir iš lėto sudegino. Mes buvome labai patenkinti. Vėliau kažkas sakė, kad toji ugnis tebuvo simbolinė. Bet mes nepatikėjome, nes deginama moteriškė rėkė taip siaubingai kaip eretike Hiuriet ul Ain, kurią šachas neseniai buvo įsakęs sudeginti Teherane.

Dėdė nutilo, paskendęs mintyse ir prisiminimuose. Giliai atsidusęs tęsė pasakojimą:

— Bet vieno dalyko krikščionių pasaulyje nesuprantu: jie turi geriausius ginklus, geriausius karius ir geriausius fabrikus, kurie gamina visus priešams galabyti reikalingus daiktus. Kiekvienas, išradęs būdą patogiai, greitai ir masiškai naikinti žmones, būna didžiai pagerbiamas, gauna daug pinigų ir ordiną. Tai gražu ir gerai. Juk karas turi vykti. Bet, kita vertus, europiečiai stato ligonines, ir žmogus, išradęs būdą mirčiai įveikti, arba tasai, kuris kare gydo ir maitina priešo kareivius, taip pat pagerbiamas ir gauna ordiną. Šachas, mano didysis valdovas, vis stebėdavosi tuo, kad žmonėms, padariusiems visiškai priešingus darbus ir siekiantiems priešingų dalykų, atlyginama vienodai. Kartą jis Vienoje apie tai kalbėjosi su imperatoriumi, bet ir imperatorius negalėjo jam to paaiškinti. O mus europiečiai labai smerkia, nes priešai mums yra priešai ir mes juos žudome, o ne tausojame. Jie mus niekina už tai, kad galime turėti keturias žmonas, nors neretai patys turi daugiau nei keturias, ir už tai, kad gyvename ir tvarkomės, kaip mums prisakė Dievas.

Dėdė nutilo. Sutemo. Jo šešėlis priminė liesą seną paukštį. Jis atsitiesė, Seniokiškai atsikosėjo ir su įkarščiu tarė:

— Nors mes darome viską, ko iš mūsų reikalauja mūsų Dievas, o europiečiai nedaro nieko, ko iš jų reikalauja jų Dievas, jų valdžia ir galia nepaliaujamai stiprėja, o mūsų silpsta. Kas paaiškins man, kodėl taip yra?

Mes neįstengėme jam to paaiškinti. Jis atsistojo — senas, pavargęs žmogus — ir lėtu žingsniu pasuko į savo kambarį.

Tėvas nusekė jam iš paskos. Tarnai išnešė arbatos puodelius. Aš likau vienas ant stogo. Nesinorėjo eiti miegoti.

Mūsų miestą gaubė tamsa, panaši į tykantį žvėrį, pasiruošusį šuoliui ir žaidimams. Tiesą sakant, tai buvo du miestai, vienas jų glūdėjo kitame kaip branduolys kevale.

Kevalas — tai išorinis miestas anapus senosios sienos. Gatvės ten buvo plačios, namai dideli, žmonės godūs pinigų ir triukšmingi. Tasai išorinis miestas radosi iš naftos, aptiktos mūsų dykroje ir nešančios turtus. Ten buvo teatrai, mokyklos, ligoninės, bibliotekos, policininkai ir gražios moterys plikais pečiais. Kai išoriniame mieste kildavo susišaudymas, tai visada dėl pinigų. Išoriniame mieste prasidėjo geografinė Europos riba. Nino gyveno išoriniame mieste.

Šiapus sienos namai buvo ankšti ir kreivi kaip rytietiškų kardų ašmenys. Mečečių bokštai smaigstė romų mėnulį ir buvo visiškai kitokie nei Nobelio bendrovės gręžinių bokštai. Prie rytinės senojo miesto sienos dūlavo Mergelės bokštas. Mechmedas Jusufas Chanas, Baku valdovas, pastatė jį savo dukters garbei. Jis norėjo pats ją vesti. Santuoka neįvyko. Dukra nušoko nuo bokšto, kai meilės ištroškęs tėvas paskubom kopė laiptais prie jos kambario. Akmuo, į kurį atsitrenkė jos galva, vadinamas Skaisčiosios mergelės akmeniu. Kartais nuotakos prieš vestuves padeda prie jo gėlių.

Daug kraujo nutekėjo mūsų miesto gatvėmis — žmonių kraujo. Ir tas išlietas kraujas daro mus stiprius ir narsius.

Prie pat mūsų namų dunkso kunigaikščio Cicianašvilio vartai, ir čia kartą buvo pralietas kraujas, kilnaus žmogaus kraujas. Tai nutiko prieš daugelį metų, kai mūsų šalis dar priklausė Iranui ir turėjo mokėti duoklę Azerbaidžano gubernatoriui. Kunigaikštis buvo caro armijos generolas ir laikė apgulęs mūsų miestą. Miesto valdytojas buvo Hasanas Kuly Chanas. Jis atkėlė miesto vartus, įleido vidun kunigaikštį ir pareiškė pasiduodantis didžiajam baltajam carui. Kunigaikštis, lydimas vien kelių karininkų, įjojo į miestą. Aikštėje už vartų buvo surengta puota. Degė laužai, ant iešmo kepė stambūs jaučiai. Kunigaikštis Cicianašvilis nusigėrė ir padėjo nuvargusią galvą Hasanui Kuly Chanui ant krūtinės. Tada mano protėvis, Ibrahimas Chanas Širvanšyras, išsitraukė didžiulį lenktą kardą ir padavė valdovui. Hasanas Kuly Chanas paėmė kardą ir ramiai perpjovė kunigaikščiui gerklę. Kraujas tryško jam ant drabužių, bet jis pjovė toliau, kol kunigaikščio galva liko jo rankoje. Galvą įkišo į maišą su druska, ir mano protėvis nugabeno ją šachinšachui į Teheraną. Caras nusprendė atkeršyti už žmogžudystę. Jis pasiuntė daug karių. Hasanas Kuly Chanas užsidarė rūmuose, meldėsi ir mąstė apie rytojaus dieną. Kai caro kareiviai ėmė ropštis per sieną, jis požeminiu praėjimu, kuris šiandien užpiltas, paspruko prie jūros, o paskui į Iraną. Prieš žengdamas į požemį jis užrašė ant durų vienintelį, užtat labai išmintingą sakinį: „Tas, kuris galvoja apie rytojų, niekada nebus narsus“.