Курбан Саид - Ali ir Nino

Grįždamas iš mokyklos dažnai klajodavau po sugriuvusius rūmus. Jų teismo menė su galingomis maurų kolonadomis dunkso tuščia ir apleista. Ieškantieji mūsų mieste teisybės turi eiti pas rusų teisėją anapus sienos. Bet taip daro tik vienas kitas nuskriaustasis. Ne todėl, kad rusų teisėjai būtų blogi ar neteisingi. Jie malonūs ir teisingi, bet jų būdas teisti netinka mūsų tautai. Vagis patenka į kalėjimą. Sėdi sau švarioje kameroje, gauna arbatos, net ir cukraus. Niekam iš to jokios naudos, net apvogtajam. Žmonės gūžčioja pečiais ir patys imasi teisingumo. Po pietų ieškovai eina į mečetę, išmintingi seniai sėdi ratu ir teisia pagal šariatą, Alacho įstatymą: „Akis už akį, dantis už dantį“. Naktį gatvėmis kartais šmėkšteli apsimuturiavusios žmogystos. Blyksteli durklas, pasigirsta trumpas riktelėjimas — teisingumas įvykdytas. Kruvina nesantaika nerimsta tarp daugelio šeimų. Bet retai kas skuba pas rusų teisėją, o jeigu tą padaro, tai jį pasmerkia išminčiai, vaikai gatvėje kaišioja tokiam liežuvį.

Kartais naktį kas nors gatvėmis tempia maišą. Iš maišo girdisi slopios dejonės. Jūroje tyliai pliūkšteli vanduo, maišas pranyksta. Kitą dieną vyras sėdi savo kambaryje ant žemės, drabužiai sudraskyti, akys pilnos ašarų: jis įvykdė Alacho įstatymą — santuokos laužytoja sulaukė mirties.

Daug paslapčių mūsų mieste. Įvairiuose jo kampeliuose pilna keistų stebuklų. Mėgstu tuos stebuklus, tuos kampelius, naktyje šnarančią tamsą ir nebylų meditavimą mečetės kieme kaitriomis tykiomis popietėmis. Dievas leido čia man ateiti į pasaulį kaip musulmonui šiitui, imamo Džafaro sekėjui. Jeigu bus maloningas, leis man čia ir numirti, toje pačioje gatvėje, tame pačiame name, kuriame gimiau. Man ir Nino, kuri yra gruzinė, krikščionė, valgo peiliu ir šakute, kurios akys juokiasi ir kuri mūvi plonas, perregimas šilko kojines.

TREČIAS SKYRIUS

Paradinės abituriento uniformos apykaklė buvo puošta sidabro galionais. Sidabrinė diržo sagtis ir sidabrinės sagos nušveistos iki blizgesio. Standi pilka medžiaga dar šilta nuo lygintuvo. Nusiėmę kepures tylūs stovėjome didžiojoje gimnazijos salėje. Egzaminai prasidėjo iškilmingai, mums visiems meldžiant stačiatikių Dievo pagalbos, — visiems keturiasdešimčiai, nors tik du priklausė valstybinei Bažnyčiai.

Popas, vilkintis sunkų, auksu puoštą bažnytinį apdarą, ilgais kvepiančiais plaukais, laikydamas rankoje didelį auksinį kryžių pradėjo maldą. Salė prisipildė smilkalų dūmų, mokytojai ir du valstybinės Bažnyčios atstovai priklaupė.

Popo žodžiai, tariami daininga Stačiatikių bažnyčios intonacija, neprasismelkė į mūsų ausis. Kaip dažnai per tuos aštuonerius metus abejingai ir bodėdamiesi jų klausydavomės.

— ...pamaldžiausiam, galingiausiam, krikščioniškiausiam valdovui ir imperatoriui Nikolajui Aleksandrovičiui Dievo palaimos... ir visiems keliaujantiems jūra ir sausuma, visiems besimokantiems ir kenčiantiems, visiems kariams, kurie krito garbingame kovos lauke už tikėjimą, carą ir tėvynę, ir visiems krikščionims stačiatikiams Dievo malonės...

Nuobodžiaudamas apžiūrinėjau sieną. Po didžiuliu dvigalviu ereliu kabojo natūralaus ūgio pamaldžiausio ir galingiausio valdovo ir imperatoriaus portretas plačiuose auksiniuose rėmuose, it bizantinė ikona. Caro veidas pailgas, plaukai šviesūs, jis žvelgia šviesiomis, šaltomis akimis. Ant krūtinės begalė ordinų. Per aštuonerius metus vis stengdavausi juos suskaičiuoti, bet susipainiodavau tarp tų prašmatnių ordinų.

Anksčiau greta caro buvo ir carienės portretas. Paskui jį nukabino. Šalies musulmonai, pasipiktinę dėl suknios iškirptės, nebeleisdavo savo vaikų į mokyklą.

Kol popas meldėsi, mūsų nuotaika darėsi vis iškilmingesnė. Šiaip ar taip, diena buvo jaudinanti. Nuo pat ankstaus ryto dariau visa, kad deramai ją išgyvenčiau. Ryte nusprendžiau su visais namiškiais būti malonus. Bet kadangi dauguma dar miegojo, ši užduotis buvo neįvykdoma. Pakeliui į mokyklą visiems elgetoms daviau pinigų. Dėl visa ko. Susijaudinęs vienam vietoj penkių kapeikų netgi daviau visą rublį. Kai jis ėmė jausmingai dėkoti, išdidžiai tariau:

— Dėkok ne man, o Alachui, kuris davė mano ranka!

Ištarus tokius pamaldžius žodžius per egzaminą susikirsti neįmanoma.

Malda baigėsi. Vorele priėjome prie egzaminų stalo. Komisija priminė tarsi kokias prieštvanines pabaisas: barzdoti veidai, niūrūs žvilgsniai, auksinės paradinės uniformos. Viskas buvo labai iškilminga ir bauginama. Tiesa, rusai nemėgsta sukirtinėti musulmonų. Mes turime daug draugų, o mūsų draugai — drūti vaikinai su durklais ir revolveriais. Mokytojai tai žino ir baiminasi tų pašėlusių banditų, savo mokinių, nė kiek ne mažiau nei mokiniai jų pačių. Perkėlimą į Baku dauguma profesorių laiko Dievo bausme. Ne taip jau retai mokytojai užpuolami tamsiose gatvėse ir primušami. Rezultatas paprastai toks pat — nusikaltėliai neišaiškinami, o mokytojus tenka perkelti kitur. Todėl jie užsimerkia, kai mokinys Ali Chanas Širvanšyras gana įžūliai nusirašinėja matematikos uždavinius nuo kaimyno Metalnikovo. Man nusirašinėjant mokytojas tik kartą priėjo ir sušnypštė:

— Ne taip demonstratyviai, Širvanšyrai, mes ne vieni.

Matematika raštu praėjo sklandžiai. Patenkinti nuslimpinome Nikolajaus gatve, jau beveik ir nebe mokiniai. Rytoj rusų kalbos egzaminas raštu. Tema, kaip visuomet, atsiųsta iš Tifliso užantspauduotame laiške.

Direktorius atplėšė voką ir iškilmingai perskaitė:

— „Turgenevo moterų paveikslai — idealus rusų moters sielos įkūnijimas“.

Patogi tema. Galėjau rašyti ką įsigeidęs, tereikėjo išliaupsinti rusų moteris — ir žaidimas laimėtas. Fizika raštu buvo sunkiau. Tačiau ten, kur pritrūko išminties, vėl pagelbėjo išmėgintas nusirašinėjimo menas. Tad pasisekė ir fizika, o paskui komisija leido dienelę atsipūsti.

Vėliau vyko egzaminai žodžiu. Čia jau jokia klasta nebegalėjo padėti. Paprasti klausimai reikalavo sudėtingų atsakymų. Pirmas egzaminas buvo tikybos. Gimnazijos mula, vilkintis ilgą lengvą apsiaustą, apsijuosęs žalia Pranašo sekėjo juosta, visuomet kukliai laikęsis antrame plane, dabar įsitaisė priekyje prie stalo. Savo mokiniams jis nebuvo griežtas. Manęs tik paklausė tikėjimo išpažinimo ir paleido parašęs aukščiausią pažymį, kai šauniai išpyliau šiitų tikėjimo formulę.

— Nėra kito dievo, tik Alachas, Mahometas jo pranašas, o Ali — Alacho vietininkas.

Tai buvo svarbiausia, mat tik toks skirtumas tarp pamaldžių šiitų ir paklydusių brolių sunitų, kuriems, regis, Alacho malonė vis dėlto ne visai užginta. Taip mus mokė mula, jis buvo liberalus žmogus.

Užtat istorijos mokytojas nebuvo liberalių pažiūrų. Ištraukiau bilietą su klausimu, perskaičiau ir pasijutau nekaip; ten buvo parašyta: „Madatovo pergalė prie Giandžos“. Mokytojui irgi pasidarė nejauku. Giandžos mūšyje rusai klastingai nužudė garsųjį Ibrahimą Chaną Širvanšyrą, kurio padedamas Hasanas Kuly Chanas kadaise nupjovė galvą kunigaikščiui Cicianašviliui.

— Širvanšyrai, galite pasinaudoti teise traukti kitą bilietą.

Mokytojas kalbėjo švelniai. Su nepasitikėjimu dėbtelėjau į stiklinį dubenį, kuriame kaip loterijos bilietėliai gulėjo bilietai su egzamino klausimais. Bet kuris mokinys turėjo teisę kartą pakeisti ištrauktą bilietą. Tik tada nebegalėjo gauti aukščiausio pažymio. Tačiau aš nenorėjau erzinti likimo. Apie savo protėvio žūtį juk gerai nusimaniau. O stikliniame inde buvo pilna mįslingų klausimų apie visokius Frydrichus, Vilhelmus ir Prūsijos Frydrichus Vilhelmus arba apie Amerikos išsivadavimo karų priežastis. Kas ten galėjo susigaudyti? Papurčiau galvą.