Курбан Саид - Ali ir Nino

Užverčiau knygas ir išėjau iš kambario. Siaura įstiklinta veranda kiemo pusėje vedė ant plokščio namo stogo. Užkopiau. Iš ten apsidairiau po savo pasaulį, mačiau storą senojo miesto tvirtovės sieną ir rūmų griuvėsius su arabišku įrašu virš vartų. Gatvių labirintais žingsniavo kupranugariai tokiomis švelniomis čiurnomis, kad kilo pagunda jas paglostyti. Priešais mane dunksojo gremėzdiškas, apskritas Mergelės bokštas, apipintas legendų ir apsuptas gidų. Toliau, už bokšto, plytėjo jūra — visai beveidė, švininė, bedugnė Kaspijos jūra, o man už nugaros buvo dykra: dantytos uolos, smėlis ir dygliai, — rami, nebyli, neįveikiama, gražiausias kraštovaizdis pasaulyje.

Sėdėjau tykiai ant stogo. Kas man, kad esama kitų miestų, kitų stogų ir kitų kraštovaizdžių. Aš mylėjau tą begalinę jūrą ir beribę plynę, ir tarp jų šį seną miestą, sugriuvusius rūmus ir triukšmingus žmones, atvykstančius čia, ieškančius naftos, praturtėjančius ir iškeliaujančius kitur, nes nemyli dykros.

Tarnas atnešė arbatos. Gėriau ją galvodamas apie brandos egzaminus. Jie nekėlė man didelių rūpesčių. Tikrai juos išlaikysiu. Jeigu likčiau antriems metams, irgi nebūtų pasaulio pabaiga. Tada mūsų dvarų valstiečiai sakytų, kad trokšdamas mokytumo niekaip negaliu išsiskirti su Žinių namais. Iš tikrųjų buvo gaila palikti mokyklą. Pilka uniforma su sidabrinėm sagom, antpečiais ir kokarda buvo graži. Civiliais drabužiais jausiuosi nevalyvas. Bet juos nešiosiu neilgai. Tik vieną vasarą, o tada — taip, tada vyksiu į Maskvą, į Lazarevo rytų kalbų institutą. Aš pats taip nusprendžiau, ten būsiu gerokai pranašesnis už rusus. Tai, ko jie per vargus turės išmokti, aš moku nuo mažens. Be to, nėra gražesnės uniformos už Lazarevo instituto: raudonas švarkas, auksu siuvinėta apykaklė, siaura paauksuota špaga ir minkštos odos pirštinaitės net šiokiadieniais. Vyras turi vilkėti uniformą, kitaip rusai negerbs, o jeigu rusai manęs negerbs, tada Nino neims manęs už vyrą. Aš turiu vesti Nino, nors ji ir krikščionė. Gruzinų moterys gražiausios pasaulyje. O jeigu ji nenorės? Na, tada pasikviesiu kelis šaunius vyrukus, užsimesiu Nino ant balno ir kuo greičiau nušuoliuosiu per Irano sieną į Teheraną. Ir ji užsinorės — kas jai beliks?

Gyvenimas buvo gražus ir paprastas, žvelgiant nuo mūsų namų stogo Baku.

Kerimas, tarnas, palietė man petį.

— Jau laikas, — tarė.

Atsistojau. Iš tiesų jau laikas. Horizonte, už Nargino salos, pasirodė garlaivis. Jeigu galima tikėti popieriumi su atspausdintomis raidėmis, kurį atnešė į namus krikščionis telegrafo tarnautojas, šiuo laivu plaukia mano dėdė su trim žmonom ir dviem eunuchais. Aš turėsiu jį pasitikti. Nubėgau laiptais žemyn. Privažiavo fajetonas. Greitai nuriedėjome į triukšmingą uostą.

Mano dėdė priklausė diduomenei. Šachas Nasredinas buvo jam maloningas — suteikė Asado ad Dovlė, Imperijos liūto, titulą. Kitaip į jį kreiptis nebuvo leidžiama. Jis turėjo tris žmonas, daug tarnų, rūmus Teherane ir didžiulius dvarus Mazandarane. Į Baku jis atvyko dėl vienos iš savo žmonų. Tai mažoji Zeinab. Jai buvo aštuoniolika metų, ir dėdė mylėjo ją labiau už kitas žmonas. Ji sirgo, buvo nevaisinga, o kaip tik nuo jos dėdė norėjo susilaukti vaikų. Tuo tikslu ji jau buvo nukeliavusi į Hamadaną. Ten vidury dykumos, ištašyta iš rausvo akmens, stovi liūto skulptūra ir žvelgia slėpiningu žvilgsniu. Ją pastatė senovės karaliai seniai užmarštyje pranykusiais vardais. Ištisus šimtmečius moterys keliauja prie liūto, bučiuoja galingą jo falą ir tikisi sulaukti motinystės palaimos, vaikų džiaugsmo. Vargšelei Zeinab liūtas nepagelbėjo. Kaip ir Kerbelos dervišų amuletai, stebuklingi Mešchedo išminčių užkalbėjimai ir slaptieji senų meilės reikalus išmanančių Teherano moterų metodai. Tad dabar ji atvyko į Baku, kad vakariečių gydytojų sumanumas padėtų pasiekti tai, ko neįstengė vietinių išminčių galios. Vargšas dėdė! Jis turėjo pasiimti ir kitas dvi žmonas, nemylimas ir senas. To reikalavo paprotys: gali turėti vieną, dvi, tris arba keturias žmonas, jeigu su jomis visomis elgsiesi vienodai. Vienodai elgtis — tai visoms suteikti tas pačias galimybes, pavyzdžiui, nukeliauti į Baku.

Pagal tradiciją tai buvo ne mano reikalas. Moterims dera būti anderune, vidinėse namų patalpose. Gerai išauklėtas žmogus apie jas nekalba, neklausinėja ir neperduoda joms linkėjimų. Jos yra savo vyrų šešėliai, nors neretai tie vyrai gerai jaučiasi tik šių moterų šešėlyje. Taip yra gera ir protinga. Moteris turi ne daugiau proto nei vištos kiaušinis plaukų, sako mūsų patarlė. Padarus, neturinčius proto, dera saugoti, kitaip jie pridarys bėdų sau ir kitiems. Man regis, tai protinga taisyklė.

Nedidelis garlaivis įplaukė į prieplauką. Jūreiviai plaukuotomis plačiomis krūtinėmis nuleido trapą. Juo plūstelėjo keleiviai: rusai, armėnai, žydai, — paknopstom, tarsi kas nors priklausytų nuo to, ar jie spės minute anksčiau pasiekti krantą. Dėdės vis dar nesimatė. „Greitis — velnio išmislas“, — sakydavo jis. Tik kai visi keliautojai išlipo iš laivo, pasirodė stotinga Imperijos liūto figūra.

Jis vilkėjo surdutą su šilkiniais atlapais, avėjo šlepetes, ant galvos apskrita juoda kailio kepuraitė. Plati barzda buvo nudažyta chna, taip pat ir nagai — atminti kraujui, kurį prieš tūkstantį metų už tikrąjį tikėjimą praliejo kankinys Huseinas. Mažytės jo akys buvo pavargusios, judesiai lėti. Paskui jį aiškiai susijaudinusios tipeno trys figūros, apmuturiuotos nuo galvos iki kojų tankiomis juodomis čadromis, — jo žmonos. Toliau abudu eunuchai, vienas mokslingu išdžiūvusio driežo veidu, kitas mažas, išpurtęs ir išdidus, — jo kilnybės garbės saugotojai.

Dėdė lėtai žengė trapu. Apkabinau jį ir pagarbiai pabučiavau į kairį petį, nors gatvėje tai neprivaloma. Į jo žmonas nesiteikiau nė žvilgtelėti. Sulipome į fajetoną. Žmonos ir eunuchai važiavo iš paskos uždarose karietose. Vaizdas buvo toks didingas, kad įsakiau vežikui padaryti lankstą per krantinę. Kad miestas galėtų kaip dera pasigrožėti mano dėde.

Krantinėje stovėjo Nino ir žvelgė į mane šypsodamasi.

Elegantiškai glostydamas sau barzdą dėdė paklausė, kas naujo mieste.

— Nedaug kas, — atsakiau žinodamas priedermę pradėti nuo nereikšmingų dalykų, o paskui pereiti prie svarbiausių. — Dadašas Bekas aną savaitę nudūrė Achundzadė, nes Achundzadė grįžo į miestą, nors prieš aštuonerius metus pagrobė Dadašo Beko žmoną. Tą pačią dieną, kai jis sugrįžo, Dadašas Bekas jį nudūrė. Dabar jo ieško policija. Bet neras, nors visi žino, kad Dadašas Bekas slepiasi Merdekiano kaime. Protingi žmonės sako, kad Dadašas Bekas pasielgė teisingai.

Dėdė pritariamai linktelėjo. Ar dar esama kokių naujienų?

— Taip, Bibi Eibete rusai rado daug naftos. Nobelis atgabeno į miestą didelę vokišką mašiną, kad užbertų žemėmis gabalą jūros ir galėtų išgręžti naftos gręžinius.

Dėdė labai nustebo.

— O Alachai, o Alachai, — sumurmėjo jis ir susirūpinęs kietai sučiaupė lūpas.

— Mūsų namuose viskas gerai, ir jei Dievas panorės, kitą savaitę paliksiu Žinių namus.

Taip šnekėjau visą laiką, o senis pagarbiai manęs klausėsi. Tik kai automobilis privažiavo prie namų, nusukau akis į šalį ir lyg tarp kitko tarstelėjau:

— Į miestą atvyko garsus gydytojas iš Rusijos. Žmonės sako jį esant didžiai mokytą, esą jis žmogaus veide įžvelgia praeitį, įskaito dabartį ir iš to sprendžia apie ateitį.

Dėdės akys iš oraus nuobodulio buvo pusiau primerktos. Visiškai abejingai jis paklausė to išmintingo žmogaus vardo, ir mačiau, kad liko manimi labai patenkintas.