Курбан Саид - Ali ir Nino

— Dėkui, aš atsakysiu į šį klausimą.

Paskui kuo mandagiau papasakojau apie Irano sosto įpėdinį Abasą Mirza, kuris su 40 000 vyrų kariuomene patraukė iš Tebrizo, kad išvytų rusus iš Azerbaidžano. Armėnų kilmės generolas Madatovas su 5000 vyrų sutiko jį prie Giandžos ir įsakė šaudyti į iraniečius iš patrankų, tada Abasas Mirza nukrito nuo žirgo ir pasislėpė griovyje, jo kariuomenė išsilakstė, o Ibrahimas Chanas Širvanšyras, su būriu mėginęs pasprukti per upę, buvo sučiuptas ir sušaudytas.

— Pergalę lėmė ne tiek karinių dalinių narsa, kiek techninis Madatovo patrankų pranašumas. Rusų pergalės rezultatas buvo Turkmenčajaus taikos sutartis: iraniečiai turėjo sumokėti duoklę, kuriai surinkti buvo nusiaubtos penkios provincijos.

Tokia pabaiga man kainavo pažymį „gerai“. Turėjau pasakyti: pergalę lėmė neeilinė rusų narsa, jie privertė sprukti aštuoniskart didesnę priešo kariuomenę, o rezultatas buvo Turkmenčajaus taika, sudariusi sąlygas iraniečiams prisijungti prie Vakarų kultūros ir įsilieti į Vakarų rinkas.

Šiaip ar taip, protėvių garbė man buvo verta daugiau nei skirtumas tarp „gerai“ ir „patenkinamai“.

Egzaminai buvo baigti. Direktorius pasakė iškilmingą kalbą. Oriai ir kaip dera rimtai jis paskelbė, kad jau esame subrendę, ir tada mes lyg laisvėn paleisti kaliniai nuliuoksėjome laiptais žemyn. Saulė akinte akino. Geltonas dykros smėlis buvo apibėręs gatvių asfaltą smulkiausiomis smiltelėmis, nuo gatvės kampo mūsų pasveikinti atėjo policininkas, maloningai saugojęs mus aštuonerius metus, ir iš kiekvieno gavo po penkiasdešimt kapeikų. Triukšmaudami ir rėkaudami lyg gauja banditų pasileidome į miestą.

Nuskubėjau namo ir buvau sutiktas kaip Aleksandras, nugalėjęs persus. Tarnai žvelgė į mane su pagarbia baime. Tėvas išbučiavo ir pažadėjo išpildysiąs tris mano norus. Dėdės nuomone, tokiam išmintingam vyrui būtina vykti į Teherano rūmus — ten toli nueisiąs.

Pirmajam susijaudinimui atslūgus vogčiomis prisėlinau prie telefono. Buvau dvi savaites nesišnekėjęs su Nino. Protinga taisyklė draudžia vyrams bendrauti su moterimis, kai tenka spręsti svarbius gyvenimo klausimus. Nukėliau beformio aparato ragelį, pasukau rankenėlę ir sušukau:

— Trisdešimt trys — aštuoniasdešimt vienas!

Atsiliepė Nino balsas.

— Ar išlaikei, Ali?

— Taip, Nino.

— Sveikinu, Ali!

— Kada ir kur, Nino?

— Penktą prie tvenkinio Gubernatoriaus sode, Ali.

Daugiau kalbėtis buvo neįmanoma. Man už nugaros buvo ištempę ausis smalsūs giminaičiai, tarnai ir eunuchai. Nino už nugaros — prakilnioji ponia mama. Vis tiek bekūnis balsas yra neįprastas dalykas, nuo jo tikro džiaugsmo nepatirsi.

Nuėjau į didįjį tėvo kambarį. Jis sėdėjo ant kanapos ir gėrė arbatą. Šalia dėdė. Tarnai stovėjo pasieniais, spoksodami į mane. Brandos egzaminai anaiptol dar nesibaigė. Ties gyvenimo slenksčiu tėvas privalėjo sūnui reikiama forma, viešai perteikti gyvenimo išmintį. Jo žodžiai skambėjo jaudinamai ir šiek tiek senamadiškai.

— Mano sūnau, dabar, kai žengi į gyvenimą, privalau tau dar sykį priminti musulmono pareigas. Gyvename netikėlių šalyje. Kad nepražūtume, turime laikytis senųjų papročių ir tradicijų. Melskis dažnai, mano sūnau, negerk, nebučiuok svetimų moterų, būk geras vargšams ir silpniesiems, visuomet pasirengęs ištraukti kardą ir žūti už tikėjimą. Jeigu žūsi karo lauke, man, seniui, suteiksi skausmo, bet jeigu negarbingai liksi gyventi, aš, senas žmogus, patirsiu gėdą. Niekada neatleisk savo priešams, mano sūnau, mes nesame krikščionys. Negalvok apie rytojų, kad netaptum bailus, ir niekada nepamiršk Mahometo tikėjimo pagal imamo Džafaro mokymą.

Dėdės ir tarnų veiduose atsispindėjo kilnus svajingumas. Tėvo žodžių jie klausėsi tarsi apreiškimo. Paskui tėvas pakilo, paėmė mane už rankos ir pasakė staiga suvirpėjusiu ir prislopintu balsu:

— Tik vieno meldžiu tavęs: nesileisk į politiką. Daryk ką nori, tik nesivelk į politiką.

Pažadėjau lengva širdimi. Politika man buvo tolima. Nino, mano supratimu, nebuvo politinė problema. Tėvas dar kartą mane apkabino. Dabar jau tikrai buvau subrendęs.

Pusę penkių nusliūkinau, vis dar paradine gimnazisto uniforma, tvirtovės skersgatviu link krantinės. Ten pasukau į dešinę, pro gubernatoriaus rūmus į sodą, kuris didžiulėmis pastangomis buvo įveistas Baku dykros žemėje.

Pasijutau keistai laisvas. Pro šalį savo fajetonu važiavo miesto galva, o man nereikėjo nei stovėti išsitempus, nei jo kariškai pasveikinti, kaip turėdavau daryti ištisus aštuonerius metus. Jau buvau nuo kepurės nusegęs sidabrinę kokardą su Baku gimnazijos inicialais. Vaikštinėjau sau kaip privatus asmuo, akimirksnį net buvau įsigeidęs viešai prisidegti cigaretę. Tačiau pasibjaurėjimas tabaku buvo stipresnis už laisvės pagundas. Taip ir neužsirūkęs pasukau į parką.

Tai buvo didelis, apdulkėjęs sodas su retais, liūdnai palinkusiais medžiais ir asfaltuotais takeliais. Dešinėje stūksojo senoji tvirtovės siena. Viduryje baltu marmuru tviskėjo dorėninės miesto klubo kolonos. Tarp medžių stovėjo daugybė suoliukų. Po keliomis apdulkėjusiomis palmėmis glaudėsi trys flamingai, sustingusiomis akimis žvelgiantys į raudoną besileidžiančios saulės kamuolį. Netoli klubo buvo tvenkinys, tai yra milžiniškas akmens plokštėmis išklotas apskritas gilus baseinas. Miesto valdybos potvarkiu čia turėjo būti prileista vandens, o jį pagyvinti turėjo plaukiojančios gulbės. Bet tai ir liko vien geri ketinimai. Vanduo kainavo brangiai, o gulbių nebuvo visoje šalyje. Amžinai tuščias baseinas žvelgė į dangų lyg išgraužta negyvo kiklopo akis.

Atsisėdau ant suoliuko. Saulė švietė virš pilkų keturkampių namų ir plokščių stogų. Man už nugaros medžio šešėlis vis ilgėjo. Pro šalį prašlepsėjo moteris su čadra mėlynomis juostelėmis, apsiavusi šlepetėmis. Iš po čadros kyšojo ilga kumpa nosis, primenanti plėšraus paukščio snapą. Nosis pasisuko į mane. Nusigręžiau. Mane apniko keistas nuovargis. Nuostabu, kad Nino nenešioja čadros ir jos nosis nei ilga, nei kumpa. Ne, neslėpsiu Nino po čadra. Bet kas žino? Nebuvau dėl to tikras. Besileidžiančios saulės spinduliuose išvydau Nino veidą. Nino Kipiani — gražus gruziniškas vardas, garbingi tėvai, linkę į Europos kultūrą. Bet kas man darbo? Nino šviesi oda, didelės, trykštančios juoku, žiburiuojančios tamsios kaukazietiškos akys po ilgomis, švelniomis blakstienomis. Tik gruzinių akys tokios pilnos švelnaus linksmumo. Niekas daugiau tokių neturi. Nei europietės, nei azijietės. Siauri antakiai it pusmėnuliai, o profilis kaip madonos. Aš paniurau. Mane nuliūdino šis palyginimas. Rytiečiams vyrams sugalvota tiek daug palyginimų. O Vakarų moteris galima lyginti tik su krikščioniškąja Merjam, svetimo, nesuprantamo pasaulio simboliu.

Nuleidau galvą. Priešais driekėsi asfaltuotas Gubernatoriaus sodo takelis, apibiręs didžiosios dykros dulkėmis. Smėlis akino. Užsimerkiau. Staiga šalia nuaidėjo skambus, linksmas juokas:

— Šventasis Jurgi! Tik pažvelk į šį Romeo, kuris užmigo belaukdamas savo Džuljetos!

Aš pašokau. Priešais stovėjo Nino. Ji vis dar vilkėjo kuklią mėlyną Šv. Tamaros licėjaus uniformą. Labai liekna, pernelyg liauna rytietiškam skoniui. Bet kaip tik tasai trūkumas žadino man švelnią užuojautą. Jai buvo septyniolika, pažinau ją nuo tos dienos, kai pirmąkart Nikolajaus gatve ji patraukė į licėjų.

Nino atsisėdo. Jos akys spindėte spindėjo iš po tankių, riestų gruziniškų blakstienų.

— Na, vis dėlto išlaikei? Aš šiek tiek dėl tavęs baiminausi.