Курбан Саид - Ali ir Nino

Ilgame straipsnyje buvo išvardytos teigiamos mano savybės, o iš stiliaus buvo nesunku nuspėti, kad autorius — Arslanas Aga.

Pašokęs nuskubėjau pas ministrą. Atplėšiau kabineto duris.

— Mirza Asadula, ką tai reiškia? — sušukau.

— Ak, — nusišypsojo jis, — tai jums siurprizas, mano drauge. Buvau žadėjęs jūsų žmonai. Judviem su Nino Paryžius — pati tinkamiausia vieta.

Apimtas įniršio šveičiau laikraštį į kampą.

— Mirza, — ėmiau šaukti, — nėra tokio įstatymo, kuris priverstų mane ilgiems metams išvykti iš tėvynės.

Jis pažiūrėjo į mane nustebęs.

— Ko jūs norite, Ali Chanai? Pareigos užsienyje pačios geidžiamiausios mūsų ministerijoje. Jūs puikiai joms tinkate.

— Bet aš nenoriu į Paryžių, aš išeisiu iš ministerijos, jeigu bandysite priversti. Negaliu pakęsti svetimų šalių, svetimų gatvių, žmonių ir papročių. Bet jūs, Mirza, to nesuprasite.

— Ne, — atsakė jis, — bet jeigu jau taip priešinatės, galite likti ir čia.

Nuskubėjau namo. Užbėgau laiptais gaudydamas kvapą.

— Nino, — sušukau, — aš negaliu išvykti, paprasčiausiai negaliu!

Ji visa išbalo, rankos ėmė drebėti.

— Kodėl negali, Ali Chanai?

— Nino, suprask. Man patinka plokščias mūsų namų stogas, dykra ir jūra. Myliu šį miestą, senąją miesto sieną ir mečetes ankštose gatvelėse. Be Rytų aš uždusiu kaip žuvis, išmesta į krantą.

Ji akimirką užsimerkė, o paskui bejėgiškai sukuždėjo:

— Gaila...

Tai išgirdus man suskaudo širdį. Atsisėdau, suėmiau jos rankas.

— Paryžiuje aš būsiu toks pat nelaimingas, kokia tu buvai Irane. Toje svetimoje aplinkoje aš pražūsiu. Prisimink haremą Šimrane. Tu negalėjai tverti Azijoje, aš nepakelsiu Europos. Pasilikime Baku, kur Europa ir Azija neregimai susipynusios. Negaliu vykti į Paryžių, ten nėra mečečių, nėra senosios miesto sienos ir Seido Mustafos. Kartkartėmis turiu atsigaivinti Azijos oru, kad galėčiau pakęsti visus tuos svetimus žmones, kurie pas mus lankosi. Paryžiuje imčiau nekęsti tavęs, kaip tu ėmei nekęsti manęs po Muharamo šventės. Ne iš karto, bet po kokio nors karnavalo ar pokylio staiga pradėsiu tavęs nekęsti dėl to svetimo pasaulio, kuriame verti mane gyventi. Todėl liksiu čia, kad ir kas nutiktų. Šioje šalyje aš gimiau, čia noriu ir numirti.

Nino klausėsi tylėdama. Kai baigiau kalbėti, pasilenkė prie manęs ir paglostė galvą.

— Atleisk savajai Nino, Ali Chanai. Aš buvau tokia kvaila. Nežinau, kodėl maniau, kad tu galėsi greičiau pasikeisti nei aš. Likime čia ir nebekalbėkime apie Paryžių. Tu turėsi Azijos miestą, o aš — europietiškus namus.

Ji švelniai mane pabučiavo, akys švytėjo.

— Nino, ar labai sunku būti mano žmona?

— Ne, Ali Chanai, jeigu esi protinga, nesunku. Bet reikia būti protingai.

Ji paglostė man skruostus. Manoji Nino buvo stipri moteris. Aš supratau, kad sugrioviau gražiausią jos gyvenimo svajonę.

Pasisodinau ją ant kelių.

— Nino, kai gims kūdikis, važiuosime į Paryžių, Londoną, Berlyną ar Romą. Juk mes dar nebuvome išvykę į povestuvinę kelionę. Visą vasarą būsime ten, kur tau patiks. Į Europą važiuosime kasmet, aš juk ne tironas. Bet gyventi noriu šalyje, kuriai priklausau, nes esu mūsų dykros, mūsų smėlio ir mūsų saulės vaikas.

— Taip, — tarė ji, — netgi labai geras vaikas. Pamirškime Europą. Bet kūdikis, kurį aš nešioju, nebus nei dykrų, nei smėlio vaikas, o tik Ali ir Nino vaikas. Ar sutinki?

— Sutinku, — atsakiau jai suprasdamas, kad sutikau tapti europiečio tėvu.

DVIDEŠIMT DEVINTAS SKYRIUS

— Motina labai sunkiai gimdė tave, Ali Chanai. Tais laikais žmonoms nekviesdavome europiečių gydytojų. — Sėdėjome su tėvu ant stogo, ir jis kalbėjo tyliu, liūdnu balsu. — Kai sąrėmiai sustiprėjo, davėme išgerti grūsto turkio ir deimanto. Bet tai ne ką padėjo. Tavo virkštelę pakabinome ant rytinės kambario sienos prie kardo ir Korano, kad išaugtum pamaldus ir narsus. Paskui nešiojai ją kaip amuletą ant kaklo ir buvai sveikas. Kai sulaukei trejų metų, pametei virkštelę ir pradėjai sirguliuoti. Bandėme nuginti ligą padėję tavo kambaryje vyno ir saldumynų, įleidome į kambarį dažytą gaidį, bet ir tada liga nepasitraukė. Paskui iš kalnų atėjo kažkoks žiniuonis, vedinas karve. Tą karvę papjovėme, žiniuonis prarėžė jai pilvą ir išėmęs vidurius įkišo tave. Kai po trijų valandų ištraukė, tavo oda buvo visa paraudusi. Nuo to laiko nebesirgai.

Iš namo pasigirdo prislopinta, ilga aimana. Sėdėjau sustingęs ir negirdėjau nieko, tik tas dejones. Jos vis ilgėjo ir stiprėjo.

— Dabar ji tave keikia, — ramiai tarė tėvas. — Kiekviena moteris gimdydama keikia savo vyrą. Senovėje po gimdymo reikėdavo paskersti aviną ir moteris jo krauju apšlakstydavo vyro ir kūdikio guolį, kad išgintų iš namų piktas dvasias, kurias prišaukė gimdydama.

— Kiek tai gali trukti, tėve?

— Penkias, šešias, gal dešimt valandų. Jos siauri klubai. — Jis nutilo. Galbūt prisiminė savo žmoną, mano motiną, kuri gimdydama mirė. Staiga jis atsistojo. — Eik šen.

Nuėjome prie raudonų namazo kilimėlių, patiestų ant stogo. Jie buvo atsukti Mekos pusėn, į šventąją Kaabą. Nusiavėme. Priklaupėme ant kilimėlių, sudėjome rankas — dešinę ant kairės — ir tėvas tarė:

— Dabar tai visa, ką galime padaryti, bet malda svarbesnė už visus gydytojus. — Pasilenkęs jis pradėjo melstis arabiškai: — Bismilachi-r-rachmani-r- rachim, vardan Alacho, gailestingojo ir mielaširdingojo.

Klūpodamas ant kilimėlio ir kakta liesdamas žemę kartojau paskui jį:

— Al-chamdu liląchi rabi-l-alamin! Ar-rachmani-r-rachim! Maliki-jaumi-d-din, garbė Alachui, pasaulių Viešpačiui, gailestingajam, mielaširdingajam, atpildo dienos valdovui.

Užsidengiau rankomis veidą. Nino aimanos mane pasiekdavo, bet dabar jau nebuvau į jas susitelkęs. Lūpos pačios kartojo Korano eilutes:

— Ijaka-na-budu-vaijaka-nastain, tau vienam lenkiamės ir prašome pagalbos.

Man rankos nusviro ant kelių. Buvo labai tylu, girdėjau tėvą šnabždant;

— Ichdinas sirata- lmustagim sirata-lazina-anamta-alaichim, vesk mus tiesiu keliu, keliu tų, kuriems tu maloningas.

Raudoni kilimėlio raštai liejosi man akyse. Prigludau veidu prie kilimėlio.

— Gairi-l-magdubi-alaichim-vala-z-zalin, ne tų, ant kurių esi užsirūstinęs ir kurie eina klystkeliais.

Taip gulėjome dulkėse prieš Viešpatį ir kartojome maldos žodžius Arabijos beduinų kalba, kuriuos kadaise Dievas įdėjo į Pranašo lūpas. Nino aimanos nutilo. Sėdėjau ant kilimėlio parietęs kojas, tarp pirštų slydo rožinis, lūpos šnabždėjo trisdešimt tris Aukščiausiojo vardus.

Kažkas palietė man petį. Pakėliau galvą, pamačiau besišypsantį veidą ir išgirdau žodžius, bet nesupratau. Atsistojau, tėvas irgi žiūrėjo į mane. Iš lėto nulipau laiptais.

Nino kambario langai buvo uždangstyti. Priėjau prie lovos. Nino akys buvo ašarotos, skruostai įdubę. Ji nusišypsojo ir staiga prabilo azerbaidžanietiškai, paprasta mūsų liaudies kalba, kuria beveik nekalbėdavo:

— Mergaitė, Ali Chanai, labai graži mergaitė. Aš tokia laiminga.

Sugniaužiau jos šaltas rankas, ir ji užsimerkė.

— Neleisk jai užmigti, Ali Chanai, ji dar turi pabūti budri, — tarė kažkas man už nugaros.

Paliečiau sukepusias Nino lūpas, ji bejėgiškai pažvelgė į mane. Prie lovos priėjo moteris balta prijuoste. Ji padavė man ryšulėlį — pamačiau mažytę, susiraukšlėjusią lėlytę. Jos piršteliai buvo mažutėlaičiai, o akys didelės, bet bereikšmės. Lėlytė verkė plačiai pražiojusi burną.