Курбан Саид - Ali ir Nino

— Ali Chanai, dabar tu jautiesi taip pat kaip aš Teherane pas tavo tetas ir pusseseres. Ką man daryti su tais vyrais? Nenoriu, kad jie taip mane nužiūrinėtų.

Tai tarusi ji nusisuko, stvėrė už rankos majorienę, ir išgirdau ją sakant:

— Būtinai bent kartą apsilankykite mūsų teatre. Šiuo metu kaip tik verčiamas į azerbaidžaniečių kalbą Šekspyras. Kitą savaitę „Hamleto“ premjera.

Nusišluosčiau nuo kaktos prakaitą ir susimąsčiau apie griežtas svetingumo tradicijas. Sena ištarmė skelbė: „Net jei svečias nupjaus galvą tavo sūnui ir ateis į tavo namus ja nešinas, privalai priimti jį, pavaišinti ir pagerbti kaip svečią“. Kokia išmintinga taisyklė, bet kaip kartais sunku jos laikytis.

Pilsčiau viskį ir konjaką į stiklus. Karininkai rūkė cigarus, bet nė vienas neužsikėlė kojų ant stalo, nors tikėjausi ir to.

— Jūsų tokia žavi žmona, tokie nuostabūs namai, Ali Chanai! — sušuko vienas jaunas karininkas, dar padidindamas mano kančias.

Tikriausiai jis būtų labai nustebęs, jei būtų sužinojęs, kad nuo antausio jį išgelbėjo vien politiniai sumetimai. Tik pamanykit, tas netikėlis šuva drįsta viešai aptarinėti mano žmonos privalumus! Man ranka sudrebėjo, kai pyliau jam konjaką, ir keli lašai nuvarvėjo pro šalį.

Kampe sėdėjo senyvas diplomatas žilais ūsais, vilkintis baltus marškinius ir smokingą. Pasiūliau jam saldumynų. Jo dantys buvo išgeltę, pirštai trumpi ir stori.

— Jūsų namai iš tiesų europietiški, Ali Chanai, — tarė jis gryniausia persų kalba.

— Gyvenu kaip priimta mūsų šalyje.

Jis įdėmiai pažvelgė į mane.

— Regis, tarp Irano ir Azerbaidžano kultūros milžiniškas skirtumas.

— Žinoma. Mes lenkiame Iraną geru šimtmečiu. Nepamirškite, kad turime gerai išvystytą pramonę ir geležinkelį. Deja, rusai pristabdė mūsų kultūros raidą. Per maža mokytojų ir gydytojų. Girdėjau, mūsų vyriausybė rengiasi siųsti nemažai jaunimo į Europą, kad prisivytume, ko netekome Rusijos priespaudos metais.

Pasiūliau jam viskio, bet jis atsisakė.

— Dvidešimt metų dirbau konsulu Irane, — tarė jis. — Skaudu buvo matyti, kaip nyksta senosios Rytų kultūros formos, kaip šiuolaikiniai rytiečiai mėgdžioja Vakarų civilizaciją, pamindami protėvių papročius. Bet galbūt jūs teisus. Galų gale gyvenimo būdas — kiekvieno asmeninis reikalas. Šiaip ar taip, turiu pripažinti, kad jūsų šalis yra subrendusi nepriklausomybei, kaip, tarkim, Centrinės Amerikos respublikos. Man rodos, mūsų vyriausybė netrukus pripažins nepriklausomą Azerbaidžano valstybę.

Jaučiausi tikras mulkis, bet šio vakaro tikslas buvo pasiektas. Kitame svetainės gale su Nino tėvais ir Iljasu Beku stovėjo užsienio reikalų ministras Asadula. Nuėjau prie jų.

— Apie ką kalbėjo tas senis? — skubiai pasiteiravo Asadula.

— Jis sakė, kad aš mulkis, bet Anglija netrukus pripažins mūsų nepriklausomybę.

Mirza Asadula su palengvėjimu atsiduso.

— Jūs visai ne mulkis, Ali Chanai.

— Ačiū, pone ministre, bet aš ir pats manau, kad esu mulkis.

Paspaudęs man ranką jis atsisveikino su svečiais. Kai prie durų bučiavo ranką Nino, pastebėjau, kaip ji paslaptingai šypsodamasi kažką jam sušnabždėjo. Jis supratingai linktelėjo.

Svečiai išsivaikščiojo vidurnaktį. Svetainėje tvyrojo tabako ir alkoholio kvapas. Pajutę begalinį nuovargį ir palengvėjimą užlipome laiptais į miegamąjį, ir staiga mums užėjo noras pasiausti. Nino šveitė į kampą vakarinius batelius, stryktelėjo ant lovos ir ėmė šokinėti ant čiužinio. Suraukusi nosytę, papūtusi lūpas ji priminė mažą padykusią beždžionėlę. Išpūtė skruostus, paukštelėjo iš abiejų pusių, oras su trenksmu prasiveržė pro lūpas.

— Kaip aš tau tėvynės gelbėtojos vaidmeny? — šūktelėjo. Paskui nušoko nuo lovos, pribėgo prie veidrodžio ir ėmė save apžiūrinėti. — Nino Chanum Širvanšyr, azerbaidžaniečių Joana Arkietė. Ja negali atsigėrėti majorienės, o ji apsimeta niekad gyvenime nemačiusi eunucho.

Ji juokėsi ir pliaukšėjo delnais. Šviesi vakarinė suknia buvo su didele iškirpte nugaroje. Ausyse ilgi auskarai. Lempų šviesoje blykčiojo vėrinys. Jos rankos buvo liaunos, mergaitiškos, tamsūs plaukai krito ant nugaros. Priešais veidrodį stovinčios Nino grožis skleidėsi naujai, žavėjausi tuo naujumu.

Priėjau prie jos, europietė kunigaikštytė man nusilenkė spindinčiomis iš laimės akimis. Apkabinau ją, ir man pasirodė, kad apkabinu pirmą kartą gyvenime. Jos oda buvo švelni ir kvapni, pro praviras lūpas dantys spindėjo kaip balti perlai. Mes pirmą kartą atsisėdome ant savo lovos krašto. Laikiau apsikabinęs europietę žmoną. Ilgos riestos jos blakstienos kuteno man skruostą, ji švelniai mirksėjo, buvo malonu kaip niekada anksčiau. Suėmiau už smakro ir kilstelėjau galvą, mėgavausi švelniais jos veido bruožais, drėgnomis pravertomis lūpomis, spinduliuojančiomis primerktomis akimis. Paglosčiau nugarą, ir Nino suglebo mano glėbyje. Veide atsispindėjo geismas ir atsidavimas. Pamiršau jos vakarinę suknią, europietišką lovą su antklodėmis ir vėsia paklode. Regėjau Nino Dagestano aūle pusnuogę ant siauro demblio, patiesto ant molinės aslos. Apkabinau per pečius, ir staiga mes atsidūrėme ant pastelinio Kermano kilimo prie mūsų prabangios europietiškos lovos. Mačiau, kaip Nino veidą užlieja palaima. Girdėjau ją alsuojančią, glosčiau jai šlaunis ir pamiršau tą seną anglą, visus jaunus karininkus ir mūsų respublikos ateitį.

Paskui gulėjome nejudėdami vienas šalia kito ir žvelgėme į veidrodį virš galvų.

— Suknelė visai susiglamžė, — staiga tarė Nino, bet balse skambėjo laimė.

Susėdome ant kilimo, Nino padėjo galvą man ant kelių ir ėmė svarstyti:

— Įdomu — ką pasakytų ponia majorienė? Tikriausiai paklaustų: „Nejaugi Ali Chanas nežino, kam reikalinga lova?“ — Galiausiai ji atsistojo ir kojų pirštais palietė man kelį. — Ar nesiteiktų ponas atašė laikytis diplomatinio protokolo, galiojančio visame pasaulyje, — nusirengti ir atsigulti į savo vietą santuokinėje lovoje? Kur matėte tokį atašė, kuris voliotųsi ant kilimo?

Atsikėliau nuo žemės burbėdamas, nusirengiau, nušveičiau kažkur drabužius ir atsiguliau tarp dviejų paklodžių prie Nino. Taip mes ir užmigome.

Slinko dienos, savaitės. Ateidavo svečių, gerdavo viskį ir girdavo mūsų namus. Gruziniškas Nino svetingumas liejosi per kraštus. Ji šoko su jaunais leitenantais, kalbėjosi su senais kapitonais apie podagrą. Anglų damoms pasakojo karalienės Tamaros laikų istorijas, ir jos buvo tikros, kad garsioji karalienė viešpatavo ir Azerbaidžane. Aš sėdėjau ministerijoje vienas dideliame kabinete, rengiau diplomatinių notų projektus, skaičiau mūsų užsienio pasiuntinių pranešimus ir žvelgiau į jūrą. Nino ateidavo pasitikti manęs po darbo linksma ir nerūpestinga. Ji netikėtai susidraugavo su užsienio reikalų ministru Asadula. Kai jis užeidavo pas mus, vaišindavo, dalydavo patarimus, kaip elgtis draugijoje, o kartais užtikdavau juos paslaptingai besikuždančius tolimiausiose mūsų namų kertelėse.

— Ko tu nori iš Asadulos? — kartą paklausiau, o ji tik nusišypsojo ir atsakė, kad rengiasi tapti pirmąja moterimi protokolo skyriaus vadove užsienio reikalų ministerijoje.

Mano rašomasis stalas buvo užverstas laiškais, pranešimais ir memorandumais. Naujojo valstybingumo statyba vyko be sutrikimų, man būdavo malonu atplėšti vokus su naujuoju mūsų herbu.

Prieš pat vidurdienį kurjeris atnešė spaudą. Atsivertęs vyriausybinį laikraštį trečiame puslapyje pamačiau juodu šriftu išspausdintą savo vardą. Apačioje buvo parašyta: „Užsienio reikalų ministerijos atašė Ali Chanas Širvanšyras paskirtas į naujas pareigas Paryžiaus pasiuntinybėje“.