Курбан Саид - Ali ir Nino

Mes nusilenkėme rankomis prisidengę akis.

— Pasimelskite už mus prie šventojo kapo!

— Už mus pačius reikėtų pasimelsti, — išgirdome atsakymą.

Ir karavanas lėtai nuplaukė tolyn, panašus į Abi Jezidą, didžiosios dykumos fata morganą...

Važiuojame Rešto gatvėmis. Horizontą gožia molinės ir medinės trobelės. Čia junti prabėgusius šimtmečius. Vienu žvilgsniu aprėpi mažus namelius ir ankštas gatveles. Viskas vienos spalvos — pelenų arba anglių. Namukai mieste žemi, tikriausiai tuo pasireiškia nuolankumas likimui. Tik kur ne kur išnyra mečetė.

Vyrai čia skuta galvas plikai ir nešioja apvalias, panašias į moliūgus papachas. Jų veidai primena sustingusias mumijas.

Visur dulkės ir purvas. Ne dėl to, kad iraniečiai mėgtų dulkes ar purvą, tiesiog jie nori išsaugoti viską taip kaip yra. Juk kiekvienas žino, kad galų gale viskas pavirs į dulkes.

Sustojome pailsėti nedidelėje čaichanoje. Viduje kvepėjo kanapėmis. Lankytojai nepritariamai skersakiavo į Nino. Kampe apsikarstęs draiskanomis, susivėlusiais plaukais, praverta burna, nuo lūpų tįstančiomis seilėmis stovėjo dervišas, rankoje laikydamas varinę išmaldos pialą. Jis žvelgė į žmones, bet akys nieko nematė, tarsi jis klausytųsi kito, nematomo gyvenimo šauksmo ir lauktų kokio nors ženklo. Staiga jis pašoko ir atvėpusia burna suriko:

— Matau saulę, kylančią vakaruose!

Čaichanos lankytojai krūptelėjo.

Tarpduryje išdygo valdytojo pasiuntinys.

— Jo kilnybė nurodė skirti sargybą šiai apsinuoginusiai poniai saugoti.

Jis turėjo galvoje Nino, negobinčią čadros. Nino net nesureagavo — ji nesupranta persų kalbos. Naktį praleidome valdytojo namuose. Ryte sargybiniai pabalnojo žirgus. Jie palydėjo mus iki Teherano — dėl to, kad Nino nesislepia po čadra, o kartu ir dėl šalyje siaučiančių plėšikų.

Automobilis lėtai darda dykumos keliu. Kasvinas, senovės griuvėsiai. Čia telkė kariuomenę šachas Šapūras. Šiuose rūmuose gyveno Sefevidai, menininkai, mecenatai ir apaštalai.

Dar aštuoniasdešimt, septyniasdešimt, šešiasdešimt kilometrų. Kelias vingiuoja lyg gyvatė. Išvydome margus glazūruotus Teherano miesto vartų koklius. Jų spalvos švelnios, neryškios. Virš vartų — keturi kupolai ir išmintingi posakiai arabiškais rašmenimis. Tarsi į mus žvelgtų juoda demono akis. Po didžiaisiais vartais dulkėse gulėjo elgetos su šiurpą keliančiais pūliniais, dervišai ir piligrimai margais draiskalais. Jie tiesė į mus išdžiūvusias rankas plonais pirštais, giedodami apie šacho miesto Teherano grožį ir didybę, o balsuose buvo girdėti ilgesingas liūdesys. Ir jie kadaise su viltimi atklydo į šį daugybės kupolų miestą. O dabar guli dulkėse, patys jau kone virtę dulkėmis, ir gieda giesmes apie juos atstūmusį miestą.

Mažasis automobilis vinguriavo gatvių labirintu, paskui per Patrankų aikštę, pro Deimantinius šacho rūmų vartus vėl išvažiavo už miesto sienos į plačią gatvę, vedančią į Šimrano priemiestį.

Šimrano rūmų vartai buvo plačiai atverti. Padvelkė rožių aromatas. Sienos, išklotos mėlynais glazūruotais kokliais, skleidė malonią vėsą. Perėję sodą pro fontaną įžengėme į rūmus. Pritemdytame kambaryje uždangstytais langais buvo gaivu lyg prie šaltinio. Mudu su Nino kritome ant minkštų pagalvių ir bematant panirome į gilų miegą.

Miegojome vis prabusdami, snūduriuodami pusiaumiga, ir vėl užmigdavome. Tame vėsiame kambaryje uždangstytais langais buvo taip gera. Begalė pagalvių pūpsojo ant tachtos, žemų sofučių ir grindų. Per miegus girdėjome čiulbant lakštingalą. Buvo nuostabu snūduriuoti dideliuose, ramiuose namuose, toli nuo visų pavojų, nuo sudūlėjusių Baku sienų. Slinko valandos. Kartais Nino atsidusdavo, kilstelėdavo apsimiegojusią galvą ir padėdavo man ant krūtinės. Aš miegojau įsikniaubęs į minkštas pagalves, dvelkiančias saldžiu iranietiško haremo aromatu. Apėmė begalinis vangumas. Ilgas valandas kenčiau, mat niežėjo nosį, o aš tingėjau pakelti ranką jos pasikasyti. Pagaliau niežulys aprimo, ir aš užmigau.

Staiga Nino pabudo ir atsikėlusi pareiškė:

— Esu alkana kaip vilkas, Ali Chanai.

Nuėjome į sodą. Leidosi saulė. Aplink fontaną žėlė rožių kerai. Į dangų stiebėsi kiparisai. Išskleidęs uodegą kaip vėduoklę į besileidžiančią saulę žvelgė povas. Tolumoje baltavo snieguota Demavendo viršūnė. Suplojau rankomis. Tuoj pat pribėgo papūstžandis eunuchas. Jam iš paskos atskubėjo senė su kilimėliu ir pagalvėlėmis. Įsitaisėme kipariso šešėlyje. Eunuchas atnešė vandens, dubenį, paskui išdėliojo ant kilimo iraniečių virtuvės gardumynus...

— Geriau jau valgyti pirštais nei klausytis kulkosvaidžio tratėjimo, — taip tarusi Nino įkišo kairę saują į garuojančius ryžius.

Eunuchas nutaisė pasibaisėjusio žmogaus miną ir nusisuko. Paaiškinau Nino, kad Irane plovas valgomas trimis dešinės rankos pirštais. Ji nusijuokė — pirmą kartą nuo to laiko, kai išplaukėme iš Baku, — ir mane apėmė ramybė. Kaip gera šacho šalyje, Šimrano rūmuose, geraširdžių poetų ir išminčių krašte!

Staiga Nino paklausė:

— O kur tavo dėdė Asadas as Sultanė ir visas jo haremas?

— Tikriausiai miesto rūmuose. Ir trys žmonos kartu su juo. O haremas — štai šitas sodas ir namas.

— Vadinasi, tu vis dėlto atgabenai mane į haremą? Taip ir žinojau! — nusijuokė Nino.

Prie mūsų priėjo kitas eunuchas, sudžiūvęs senis, ir paklausė, ar nenorėtume pasiklausyti jo dainavimo. Mes atsisakėme. Trys merginos suvyniojo kilimą, senė išnešė maisto likučius, berniukas ėmė lesinti povą.

— Kas visi šitie žmonės, Ali Chanai?

— Tarnai ir sargybiniai.

— Viešpatie, tai kiekgi čia tų tarnų?

Nežinojau, ką atsakyti, tad pasišaukiau eunuchą. Jis ilgai galvojo be garso krutindamas lūpas. Paaiškėjo, kad haremą prižiūri dvidešimt aštuoni žmonės.

— Kiek moterų čia gyvena?

— Kiek įsakysi, chane. Kol kas yra tik viena, kuri sėdi prie tavęs. Bet vietos čia pakanka. Asadas as Sultanė su savo žmonomis yra mieste. Tai tavo haremas. — Jis atsisėdo ir oriai kalbėjo toliau: — Mano vardas Jachja Kuly. Aš saugosiu tavo garbę, chane. Moku skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Išmanau visus namų priežiūros reikalus ir sprendžiu klausimus, susijusius su moterimis. Gali manimi pasitikėti. Kaip matau, ši moteris nėra gerai išauklėta, bet aš išmokysiu ją, kaip dera elgtis. Tik nurodykite man dienas, kada ji nesveikuoja, užsirašysiu jas, kad žinočiau, kada bus įnoringa. Matau, kad ji užgaidi. Aš pats ją prausiu ir nuskusiu. Matau, net jos pažastyse plaukai nenuskusti. Gaila, kad kai kuriose šalyse taip aplaidžiai žiūrima į moterų auklėjimą. Rytoj nudažysiu jos nagus raudonai, o prieš miegą patikrinsiu burną.

— Viešpatie, kam to reikia?

— Jei moters blogi dantys, iš burnos sklinda blogas kvapas. Reikės pažvelgti jai į burną ir pauostyti.

— Ką jis ten tauškia? — paklausė Nino.

— Jis siūlosi pabūti dantų gydytoju. Atrodo tikras keistuolis.

Jaučiausi sutrikęs. Eunuchui tariau:

— Matau, Jachja Kuly, kad esi patyręs žmogus ir išmanai kultūros dalykus... Bet mano žmona nėščia, su ja reikia elgtis itin atsargiai. Todėl jos auklėjimą atidėsime vėlesniam laikui, kai pagimdys.

Kalbėdamas jaučiau, kaip kaista raudoniu mano skruostai. Nino tikrai buvo nėščia, bet aš vis dėlto melavau.

— Tu labai išmintingas, chane, — atsakė eunuchas, — nėščią moterį labai sunku suprasti. Beje, yra geras būdas susilaukti berniuko. Tačiau, man regis, — jis metė žvilgsnį į liekną Nino liemenį, — kad dar mėnesį kitą galima palaukti.