Курбан Саид - Ali ir Nino

— Tai tas pats, Asadai as Sultanė. Karininkas, — pakartojo su panieka ir papūtė lūpas.

Tylėjau. Visai buvau pamiršęs, kad iraniečių aristokrato akyse būti kareiviu negarbinga.

Tik pusbrolis Bachramas Chanas, regis, laikėsi kitokios nuomonės. Jis buvo dar jaunas. Greta šachzadė sėdintis ponas Mušyras ad Dovlė, aukštas valstybės pareigūnas, aiškino pusbroliui, esą Iraną gina Alachas: kad jis klestėtų, kardas nereikalingas. Senovėje Irano sūnūs jau įrodė esą narsūs.

— Šachinšacho lobyne yra auksinis gaublys, — tarė jis baigdamas pamokymus. — Jame šalys pavaizduotos skirtingais brangakmeniais. Ir tik Irano teritorija padengta gryniausiais deimantais. Tai daugiau nei simbolis. Tai — tiesa.

Prisiminiau užsienio kareivius, okupavusius šalį, ir policininkus apdriskusiais mundurais Enzelio uoste. Tai Azija, sudėjusi ginklus prieš Europą iš baimės tapti europietiška. Šachzadė niekino karius, o pats buvo palikuonis šacho, kurio vadovaujamas mano protėvis kadaise užėmė Tiflisą. Iranas tais laikais buvo išdidi šalis ir mokėjo valdyti ginklą. Laikai pasikeitė. Iranas nyko kaip menui atsidavusių Sefevidų laikais. Šachzadė poezija buvo labiau prie širdies nei kulkosvaidis, gal dėl to, kad geriau ją išmanė. Šachzadė buvo jau senas, dėdė irgi. Iranas palengva mirė, bet mirė subtiliai. Prisiminiau Omaro Chajamo eiles:

Diena ir naktis — šachmatų lenta,

Lemtis čia žaidžia su žmogum:

Išaukština, paskui paskelbia šachą, matą,

Ir vėl visus išskirsto į vietas.

Nė nepastebėjau, kaip susimąstęs padeklamavau tą eilėraštį garsiai. Šachzadė veidas nušvito.

— Jūs tikriausiai per klaidą tapote kareiviu? — atlaidžiai tarė jis. — Juk esate išsilavinęs žmogus. Jeigu galėtumėte rinktis likimą, ar pasirinktumėte kario profesiją?

Aš nusilenkiau jam.

— Ką pasirinkčiau, jūsų aukštybe? Keturis dalykus: rubino lūpas, muziką, išmintingus pamokymus ir raudonąjį vyną.

Šiuo garsiu Dagigi eilėraščiu užsitarnavau visų susirinkusiųjų palankumą. Net ir mula įdubusiais skruostais maloniai nusišypsojo.

Buvo jau vidurnaktis, kai atsivėrė svetainės durys ir mes įžengėme į ją. Ant kilimų buvo užtiestas didžiulis audeklas. Kampuose nejudėdami stovėjo tarnai su žibintais. Ant užtiesalo buvo išdėlioti dideli balti lavašo gabalai, mažos, vidutinės ir didelės lėkštės, viduryje stovėjo milžiniškas žalvarinis dubuo su plovų. Susėdę sukalbėjome maldą, paskui ėmėme skanauti iš dubenų įvairių patiekalų. Kiekvienas valgė kada ko panorėjęs. Valgėme greitai, kaip reikalauja paprotys“ nes valgymas — vienintelis dalykas, kurį iraniečiai daro paskubomis.

Šalia sėdėjo pusbrolis Bachramas Chanas. Jis valgė nedaug ir smalsiai žvilgčiojo į mane.

— Ar tau patinka Iranas?

— Taip, labai.

— Ilgai čia būsi?

— Kol turkai užims Baku.

— Pavydžiu tau, Ali Chanai. — Pusbrolio balse buvo girdėti susižavėjimas. Jis susuko lavašą ir pasiėmė ryžių. — Tu šaudei iš kulkosvaidžio, matei ašaras priešo akyse. Irano kardas surūdijęs. Mes žavimės prieš tūkstantį metų parašytomis Firdousi eilėmis, neklysdami atskiriame Dagigi posmus nuo Rudaki, bet nė vienas neišmano, kaip tiesti automobilių kelius ar vadovauti pulkui.

— Automobilių keliai... — pakartojau prisimindamas mėnulio šviesos užlietą melionų lauką prie Merdekiano. Gerai, kad Azijoje niekas nemoka tiesti kelių. Kitaip Karabacho žirgas nebūtų pavijęs europietiško automobilio. — Kam jums automobilių keliai, Bachramai Chanai?

— Kad galėtume kareivius gabenti sunkvežimiais. Nors ministrai tvirtina, kad mums visai nereikia kareivių. Bet mums jų reikia! Mums reikia kulkosvaidžių, mokyklų, ligoninių, sutvarkytos mokesčių sistemos, naujų įstatymų ir tokių žmonių kaip tu. O mažiausia mums reikia senovinių eilių, nuo kurių ilgesingo skambėjimo Iranas žlunga. Bet juk yra ir kitokių eilių. Ar žinai poetą Ašrafą iš Gilano?

Pasilenkęs jis tyliai padeklamavo:

Kančios ir vargas viešpatauja tėvynėje.

Kilk ir eik paskui Irano karstą.

Irano jaunystė pražuvo laidotuvių eisenoje.

Jos krauju nusidažė mėnuo, laukai, kalvos ir slėniai.

— Šachzadė pasakytų, kad tai siaubingos eilės, žeidžiančios jo poetinį skonį.

— Yra dar vienas, gražesnis eilėraštis, — nenusileido Bachramas Chanas. — Jo autorius Mirza Aga Chanas. Štai paklausyk:

Teapsaugo Alachas Iraną nuo klaidatikių viešpatystės,

Teneįžengs Irano nuotaka į rusų jaunikio namus.

Tenepuoš nuostabios Irano moterys

Anglų lordų susibūrimo.

— Neblogai, — tariau nusišypsojęs, nes Irano jaunimas aiškiai skyrėsi nuo senosios kartos poetinio skonio stoka. — Bet sakyk man, Bachramai Chanai, ko tu sieki?

Sėdėdamas ant šviesraudonio kilimo jis prakalbo:

— Ar kada esi buvęs Sipecho aikštėje? Ten stovi šimtas senų surūdijusių patrankų, jų vamzdžiai atsukti į visas keturias pasaulio šalis. Ar žinai, kad visame Irane daugiau patrankų nėra, tik šitos apdulkėjusios, niekam tikusios, pasenusios patrankos? Kad neturime nė vienos tvirtovės, nė vieno karo laivo ir nė vieno kareivio, be rusų kazokų, anglų šaulių ir keturių šimtų storulių rūmų sargybinių? Tik pažvelk į savo dėdę, į šachzadė ir visus kitus garbingus tituluotus valstybės vyrus. Apsiblaususios akys, suvytusios rankos, — jie susenę ir surūdiję kaip tos patrankos Sipecho aikštėje. Jie ilgai negyvens. Pats laikas užleisti vietą kitiems. Per ilgai mūsų likimą kreipė visokie šachzadė ir poetai. Iranas primena ištiestą seno elgetos ranką. Noriu, kad ta išdžiūvusi ranka pavirstų sugniaužtu jaunuolio kumščiu. Lik su mumis, Ali Chanai. Kai ką apie tave girdėjau, žinau, kaip iki paskutinės minutės tūnojai prie kulkosvaidžio, gynei senąją Baku miesto sieną, kaip naktį šviečiant mėnuliui perkandai gerklę priešui. Irane reikės ginti daugiau nei seną sieną, turėsi daugiau ginklų, ne vien kulkosvaidį. Tai geriau nei sėdėti hareme ar gėrėtis turgaus grožybėmis...

Aš tylėjau nugrimzdęs mintyse. Teheranas! Vienas seniausių pasaulio miestų. Babiloniečiai vadino jį Roga Rei — karalių miestu. Senų legendų dulkės, sugriuvę rūmai su nusilaupiusiu paauksavimu. Vingrios Deimantinių vartų kolonos, išblukę senųjų kilimų raštai ir ramūs išmintingų rubajatų ritmai, — visa tai, praeitis, dabartis ir ateitis, iškilo man prieš akis!

— Bachramai Chanai, — tariau, — jei tu pasieksi savo tikslą, nutiesi asfaltuotus kelius, pristatysi tvirtovių, o blogiausius poetus pasiusi mokytis į šiuolaikines mokyklas, kur tada glausis Azijos siela?

— Azijos siela? — Jis nusišypsojo. — Šalia Patrankų aikštės pastatysime didelį pastatą. Ten sunešime Azijos sielą: mečečių vėliavas, poetų rankraščius, miniatiūras ir malonumui skirtus berniukus, nes ir jie yra Azijos siela. Ant to namo fasado gražiausiais kufi rašmenimis užrašysime „Muziejus“. Tavo dėdė Asadas as Sultanė galės būti to muziejaus sargas, o jo aukštybė šachzadė — direktorius. Na kaip, ar padėsi mums pastatyti tokį muziejų?

— Man reikia pagalvoti, Bachramai Chanai.

Vakarienė baigėsi. Svečiai išsiskirstė po menę atskiromis grupelėmis. Atsistojau ir išėjau į atvirą verandą. Oras buvo gaivus. Iš sodo sklido Irano rožių aromatas. Atsisėdau, man tarp pirštų ėmė slysti rožinis, pažvelgiau į naktį. Štai ten, už molinių turgaus kupolų, Šimranas. Ten ant kilimų ir pagalvių guli manoji Nino. Tikriausiai ji miega vos vos pravėrusi lūpas, akių vokai pabrinkę nuo ašarų. Mane apėmė liūdesys. Neužtektų visų turgaus brangenybių, kad pamatyčiau ir vėl besijuokiančias jos akis.