Курбан Саид - Ali ir Nino

Verandoje pasigirdo šlepsėjimas. Eunuchai ir moterys ėmė rodyti kažkokius paslaptingus ženklus. Jachja Kuly nuėjo prie jų ir grįžęs iškilmingai pareiškė:

— Chane, tave nori pasveikinti garbusis mokslininkas Hafizas Seidas Mustafa iš Mešchedo. Nedrįsčiau tau trukdyti hareme, bet Seidas yra mokslo vyras ir iš Pranašo giminės. Jis laukia tavęs vyrų pusėje.

Išgirdusi Seido vardą Nino kilstelėjo galvą.

— Seidas Mustafa? — paklausė. — Tegul ateina, kartu išgersime arbatos.

Širvanšyrų giminės garbę išgelbėjo tik tai, kad eunuchas nemokėjo rusų kalbos. Baisu pagalvoti: chano žmona priima hareme svetimą vyrą. Sutrikęs ir šiek tiek susigėdęs pasakiau jai:

— Seidui čia negalima užeiti, juk tai haremas.

— Štai kaip! Kokie keisti čia papročiai. Na gerai, tada priimsime jį už haremo sienų.

— Bijau, Nino... kaip tau paaiškinti... Irane viskas kitaip. Turiu galvoje, kad Seidas — vyras.

Nino akys išsiplėtė iš nuostabos.

— Tai tu nori pasakyti, kad aš negaliu pasirodyti Seidui, tam pačiam Seidui, kuris gabeno mane pas tave į Dagestaną?

— Bijau, Nino, kad bent jau iš pradžių — negali.

— Na gerai, — šaltai tarė ji, — eik jau.

Nuėjau prislėgtas. Sėdėjome su Seidu didžiulėje bibliotekoje ir gėrėme arbatą. Jis kalbėjo ketinantis iki to laiko, kai iš Baku bus išvyti rusai, pagyventi pas savo garsųjį dėdę Mešchede. Aš jam pritariau. Seidas buvo mandagus vyras. Jis nepasiteiravo apie Nino, net neištarė jos vardo. Staiga atsidarė durys.

— Labas vakaras, Seidai.

Nino balsas buvo ramus, bet ne be įtampos. Mustafa pašoko. Jo randuotame veide atsispindėjo siaubas. Nino atsisėdo ant demblių.

— Gal įpilti dar arbatos, Seidai?

Už durų pasigirdo nerimastingas šlepsėjimas. Širvanšyrų giminės garbė buvo amžiams suteršta. Seidas tik po kelių minučių atitoko nuo išgąsčio.

Piktdžiugiškai šypsodamasi Nino kalbėjo:

— Neišsigandau kulkosvaidžių, nebijosiu ir tavo eunuchų.

Taip ir sėdėjome visi trys iki vėlaus vakaro. Mat Seidas buvo taktiškas žmogus.

Prieš einant miegoti prie manęs priėjo nusižeminęs eunuchas.

— Aga, žinau, kad nusipelniau bausmės. Turėjau nenuleisti nuo jos akių. Bet kas galėjo pagalvoti, kad ji šitaip baisiai neišauklėta. Tai mano kaltė.

Putliame jo veide atsispindėjo atgaila.

DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Keista! Kai ant nafta persisunkusių Bibi Eibeto krantų nuaidėjo paskutiniai šūviai, maniau, kad niekada nebebūsiu laimingas. Po keturių savaičių kvepiančiuose Šimrano soduose mane užvaldė ramybė. Tarsi būčiau iš naujo atradęs tėvynę. Gyvenau kaip augalas, alsuojantis gaiviu Šimrano oru.

Į miestą važiuodavau retai. Aplankęs giminaičius vaikštinėdavau lydimas tarnų klaidžių Teherano turgaus labirintu.

Siauri praėjimai, prekeivių būdelės, panašios į palapines, viskas po milžinišku moliniu gaubtu. Gėriuosi rožėmis, apžiūrinėju riešutus, kilimus, šalius, šilkus ir juvelyrinius dirbinius. Aptinku ąsočių su auksiniais raštais, senovinių papuošalų, tymo pagalvių, nepaprastų kvepalų. Sunkūs sidabriniai tomanai pranyksta iraniečio prekeivio kišenėje. Mano tarnai eina apsikrovę visokiausiomis rytietiškomis grožybėmis. Viskas skirta Nino. Gal jos akys nebesidairys po rožyną taip išgąstingai?

Tarnai sulinkę nuo naštos. Einu toliau. Vienoje turgaus kertėje pastebiu Korano knygas, įrištas tymu, su tapytomis miniatiūromis: mergina po kiparisu, šalia princas su migdolinėmis akimis; medžiojantis šachas, ietis ir sprunkanti stirna. Vėl suskamba sidabriniai tomanai. Tolėliau prie žemo staliuko sutūpę du pirkliai. Vienas iš plačios kišenės išsitraukia sidabrinę monetą ir duoda kitam. Šis atidžiai ją apžiūri, patikrina dantimis, pasveria ant nedidukių svarstyklių ir įmeta į didelį maišą. Šimtą, tūkstantį, gal dešimt tūkstančių kartų pirklys trauks tomanus iš kišenės, kol grąžins skolą. Jo veidas orus. Tai prekyba! Šventas reikalas! Net ir pats Pranašas buvo pirklys.

Viskas turguje susimaišę kaip labirinte. Greta pirklių būdelėje tūno išminčius ir sklaido knygos lapus. To senio veidas primena apsamanojusius rašmenis uoloje. Ilgais plonais pirštais jis atsargiai verčia pageltusius, apipelijusius folianto lapus, iš kurių sklinda Širazo rožių aromatas, Irano lakštingalų čiulbėjimas, aidi ilgesingos giesmės, žvelgia migdolinės akys ilgomis blakstienomis.

Šnabždesys, triukšmas, šūksmai. Deru švelnių spalvų senovišką kilimą iš Kermano. Nino mėgsta tokius. Kažkas parduoda rožių vandenį ir rožių aliejų. Tūkstančiai rožių susilieja viename rožių aliejaus lašelyje kaip tūkstančiai žmonių ankštame Teherano turgaus labirinte. Regiu Nino, palinkusią ties indeliu su rožių aliejumi.

Tarnai stovi šalia jau visai nusikamavę.

— Nugabenkite visa tai į Šimraną. Aš grįšiu vėliau.

Tarnai pranyko žmonių spūstyje. Dar keli žingsniai, ir pasilenkęs žengiau pro žemas iranietiškos čaichanos duris. Viduje buvo pilna žmonių. Viduryje — vyras ruda barzda. Prisimerkęs jis deklamavo Hafizo meilės eiles. Klausytojai dūsavo iš susižavėjimo. Paskui jis pradėjo skaityti iš laikraščio:

— „Amerikoje išrasta mašina, kuri visam pasauliui paskelbia ištartus žodžius. Mūsų didysis valdovas šachinšachas Sultanas Achmedas Šachas Bagešachas, kuris spinduliuoja kaitriau už saulę, kurio rankos siekia Marsą ir kurio sostas aukštesnis už visą pasaulį, savo rūmuose priėmė Anglijos karaliaus pasiuntinius. Ispanijoje gimė vaikas su trim galvomis ir keturiomis kojomis. Liaudis tai laiko blogu ženklu“.

Nustebę klausytojai ėmė pliaukšėti liežuviais. Rudabarzdis sulankstė laikraštį ir vėl užtraukė prodainiu eiles. Šįsyk apie karžygį Rustamą ir jo sūnų Zochrabą12. Aš jo beveik nesiklausiau. Žvelgiau į auksaspalvę garuojančią arbatą. Galvojau — ne viskas vyksta taip, kaip turėtų.

Aš Irane, gyvenu rūmuose ir esu patenkintas. Nino gyvena tuose pačiuose rūmuose ir visiškai nepatenkinta. Dagestane ji savo noriu pakėlė visus nepriteklius. O čia niekaip negali susitaikyti su iraniečių gyvensena. Nori vaikštinėti su manimi gatvėmis, nors policija draudžia. Vyras ir moteris negali kartu nei priimti svečių, nei eiti pasivaikščioti. Ji prašo manęs, kad parodyčiau miestą, ir labai susierzina, kai bandau ją nuo to sumanymo atkalbėti.

— Mielai parodyčiau tau miestą, Nino. Bet nevalia tavęs rodyti miestui.

Jos didelės, tamsios, sutrikusios akys žvelgia priekaištingai. Kaip man ją įtikinti, kad chano žmonai nedera vaikštinėti po miestą be čadros? Pripirkau jai brangiausių čadrų.

— Tik pažvelk, Nino, kokios jos gražios. Puikiai apsaugo veidą nuo saulės ir dulkių. Aš ir pats mielai apsigobčiau čadra.

Ji tik liūdnai nusišypso ir padeda čadrą į šalį.

— Veido dangstymas žemina moterį, Ali Chanai. Apsisiautusi čadra imčiau pati save niekinti.

Tada parodžiau jai policijos potvarkius. Ji juos suplėšė, tad užsakiau iš visų pusių uždangstytą karietą šlifuoto stiklo langais.

Taip išvažiavome kartu su ja į miestą. Patrankų aikštėje ji pamatė mano tėvą ir užsigeidė su juo pasisveikinti, tai buvo siaubinga. Kad ją nuraminčiau, supirkau pusę turgaus...

Sėdėjau vienas ir žvelgiau į arbatos puodelį.

Nino nyksta iš nuobodulio, o aš nieko negaliu pakeisti. Ji nori susipažinti su moterimis iš europiečių kolonijos. Bet to daryti negalima. Chano žmona neturi bendrauti su kitatikėmis. Jos ims ją guosti dėl nepakeliamo gyvenimo hareme, ir ji iš tiesų jo nebeištvers.

Neseniai Nino viešėjo pas mano pusseseres ir tetas ir grįžo namo visiškai sumišusi.