Курбан Саид - Ali ir Nino

— Seidai, — tarė Nino, — be kraujo, dar yra išmintis. Jei rusai nugalės, tai gerai nesibaigs nei Lalajui, nei Andranikui.

Mechmedas Haidaras ėmė juoktis.

— Atleiskit, — pasiteisino jis, — aš tik pagalvojau, kas bus su armėnais, jei mes nugalėsime. Jeigu turkai užplūs Armėniją, mes juk nestosime ginti jų šalies.

Iljasas Bekas labai supyko.

— Tokių dalykų negalima nei galvoti, nei sakyti. Armėnų klausimas bus išspręstas labai paprastai: tie batalionai, kuriuos sutelks Lalajus, išžygiuos į Armėniją. Su kareiviais persikels ir jų šeimos. Po metų Baku nebeliks nė vieno armėno. Jie gyvens savo šalyje, o mes savo. Mes paprasčiausiai būsime kaimyninės tautos.

— Iljasai Bekai, — nutraukiau jį, — Seidas teisus. Tu pamiršti kraujo ryšį. Stepą Lalajus, kurio tėvus užmušė musulmonai, būtų tikras niekšas, jei pamirštų kraujo pareigą.

— Arba politikas, Ali Chanai, — žmogus, kuris sutramdo keršto jausmą, kad išgelbėtų savo tautą nuo sunaikinimo. Jeigu jis išmintingas, pereis į mūsų pusę. Savo ir savo tautos labui.

Mes ginčijomės iki vakaro. Tada Nino tarė:

— Kad ir kas jūs esate, politikai ar paprasti žmonės, kviečiu po savaitės ir vėl čia susirinkti. Sveikus ir gyvus. Juk jeigu mieste prasidės mūšiai...

Ji nepabaigė sakinio.

Naktį gulėjo šalia manęs negalėdama užmigti. Drėgnos lūpos buvo pravertos. Ji tylėdama žvelgė pro langą. Apkabinau ją. Ji atsisuko ir paklausė:

— Ar ir tu kausies, Ali Chanai?

— Žinoma, Nino.

— Taip, — pasakė ji. — Žinoma.

Staiga suėmė mano galvą ir priglaudė prie krūtinės. Bučiavo mane be žodžių, plačiai atmerkusi akis. Ją pagavo pašėlusi aistra. Glaudėsi prie manęs tylėdama, nepasotinama, atsidavusi, apimta geismo ir mirties baimės. Tarsi panirusi į kitą pasaulį, į pasaulį, kuris priklauso tik jai vienai. Staiga krito ant pagalvių ir žvelgdama man tiesiai į akis sušnabždėjo:

— Kūdikį aš pavadinsiu Ali.

Paskui vėl nutilo ir įsmeigė į langą susimąsčiusį, nerimastingą žvilgsnį.

Senasis minaretas stiebėsi blyškioje mėnulio šviesoje. Tvirtovės sienos šešėlis buvo grėsmingai užklojęs žemę. Tolumoje sužvangėjo metalas — kažkas galando durklą, ir tai atrodė tarsi pranašystė. Paskui suskambėjo telefonas. Pakilęs nusvirduliavau per tamsą. Ragelyje sududeno Iljaso Beko balsas.

— Armėnai susivienijo su rusais. Reikalauja, kad musulmonai nusiginkluotų. Iki rytojaus trečios valandos. Mes, žinoma, atsisakėme. Tu su kulkosvaidžiu įsitaisysi prie sienos, į kairę nuo Cicianašvilio vartų. Atsiųsiu tau dar trisdešimt vyrų. Parenk viską, kas reikalinga vartų gynybai.

Padėjau ragelį. Nino sėdėjo lovoje ir žiūrėjo į mane. Paėmiau durklą ir patikrinau ašmenis.

— Kas nutiko, Ali?

— Priešas prie miesto sienos, Nino.

Apsirengiau, pašaukiau tarnus. Jie atėjo — plačiapečiai, stiprūs, aukšti. Išdalijau jiems po šautuvą. Paskui nuėjau pas tėvą. Jis stovėjo priešais veidrodį, o tarnas valė jam čerkesę.

— Kur tavo pozicija, Ali Chanai?

— Prie Cicianašvilio vartų.

— Gerai. Aš būsiu Labdarių draugijos salėje, štabe. — Jo kardas subarškėjo, jis papešiojo barzdą. — Būk narsus, Ali. Nevalia leisti priešui perlipti sieną. Jeigu užims aikštę priešais vartus, pasitik juos ugnimi iš kulkosvaidžio. Asadula atsives iš kaimų valstiečius ir puls iš užnugario Nikolajaus gatvėje. — Įsikišęs į kišenę revolverį jis liūdnai pridūrė: — Aštuntą paskutinis garlaivis į Iraną. Nino būtinai turi išplaukti. Jeigu rusai mus nugalės, išniekins visas moteris.

Nuėjau į kambarį. Nino kalbėjo telefonu.

— Ne, mama, — išgirdau, — aš liksiu čia. Juk man niekas negresia. Dėkui, tėti, nesirūpink, mes turime pakankamai maisto atsargų. Nagi, palikite mane ramybėje. Neatvažiuosiu, ne ir dar kartą ne.

Ji kone šaukė. Paskui pakabino ragelį.

— Tu teisi, Nino, — pasakiau, — pas tavo tėvus taip pat nesaugu. Aštuntą išplaukia garlaivis į Iraną. Susikrauk daiktus.

Ji net išraudo iš pykčio.

— Tu nori mane išvaryti, Ali Chanai?

Niekada nebuvau matęs Nino taip įpykusios.

— Teherane tau bus saugu, Nino. Jeigu priešai laimės, išniekins visas moteris.

Ji pakėlė galvą ir išdrožė:

— Manęs neišniekins, tai jau ne. Nesirūpink, Ali Chanai.

— Išvažiuok į Iraną, Nino, tai būtina.

— Net nekalbėk apie tai, — pasakė ji griežtai. — Ali, aš labai bijau. Priešų, mūšio, visų tų baisių dalykų, kurie mūsų laukia. Bet vis tiek liksiu čia. Padėti tau negaliu. Bet mano vieta — šalia tavęs. Turiu likti čia, ir baikim tas kalbas.

Pabučiavau jos akis be galo didžiuodamasis. Ji buvo gera žmona, nors ir priešgyniavo.

Paskui išėjau iš namų.

Brėško. Aplink kilo dulkių stulpai. Užlipau ant sienos. Mano tarnai su šautuvais gulėjo prie šaudymo angų. Trisdešimt vyrų, kuriuos atsiuntė Iljasas Bekas, stebėjo tuščią Dūmos aikštę. Įdegę, barzdoti pavargę jų veidai buvo susikaupę. Jie gulėjo tylėdami, ramiai ir oriai. Kulkosvaidis priminė ruso nosį — riestą ir plačią. Aplinkui buvo labai tylu. Tik kartais siena prabėgdavo ryšininkai su trumpais pranešimais. Kažkur seniūnai ir dvasininkai dar derėjosi, tikėdamiesi paskutinę akimirką padaryti stebuklą — pasiekti taikingą sprendimą.

Patekėjo saulė. Iš dangaus ant akmenų ėmė lietis kaitra. Pažvelgiau į savo namus. Ant stogo sėdėjo Nino, atsukusi veidą į saulę. Apie vidudienį ji atėjo prie sienos. Atnešė valgyti, gerti ir smalsiai apžiūrėjo kulkosvaidį. Tylėdama sėdėjo šešėlyje, kol paraginau eiti namo.

Pirmą valandą nuo minareto pasigirdo graudus ir iškilmingas Seido Mustafos balsas, kviečiantis melstis. Paskui jis atėjo pas mus, iš paskos vilkdamas šautuvą. Už juostos kyšojo Koranas. Pažvelgiau į Dūmos aikštę už sienos. Pro dulkes pamačiau kelias susigūžusias figūras, baikščiai bėgančias per aikštę. Čadra apsigobusi moteris bardamasi ir klupdama lakstė paskui žaidžiančius savo vaikus.

Vienas, du, trys. Rotušės aikštės varpo dūžiai perplėšė tylą. Ir iškart, lyg tie dūžiai būtų paslaptingai atvėrę vartus į kitą pasaulį, miesto pakraštyje supoškėjo pirmieji šūviai.

DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS

Naktis buvo be mėnulio. Burlaivis slydo vangiomis Kaspijos bangomis. Karčiai sūrūs vandens purslai kartais tykštelėdavo per bortą. Nakties tamsoje juoda burė buvo panaši į išskleistus didelio paukščio sparnus.

Gulėjau ant laivės dugno, susisupęs į burką. Vairininkas plačiu bebarzdžiu veidu abejingai dairėsi į žvaigždes. Pakėliau galvą ir paliečiau ranka greta gulintį žmogų, irgi susisupusį į burką.

— Seidai Mustafa, tai tu? — paklausiau.

Seidas atsisuko. Raudonų akmenukų rožinis slydo jo delnu... Tarytum švelnios Seido rankos žaistų kraujo lašais.

— Gulėk ramiai, Ali Chanai, aš čia, — atsakė jis.

Pamačiau ašaras jo akyse. Atsisėdau.

— Mechmedas Haidaras žuvo, — tariau. — Mačiau jo kūną Nikolajaus gatvėje. Nupjauta nosimi ir ausimis.

— Rusai įsiveržė iš Bailo pusės ir užėmė bulvarą. Tu šlavei visus, kurie bandė įeiti į Dūmos aikštę.

— Taip, — prisiminiau, — o paskui atėjo Asadula ir liepė pulti. Mes pakilome į ataką, ginkluoti vien durklais. Tu ėmei melstis už mirusiuosius.

— O tu? Tu švaisteisi durklu į kairę ir į dešinę. Ar žinai, kas stovėjo prie kampo, prie Ašūmo namų? Nachararianai, visa giminė. Visi jie žuvo.

— Visi jie žuvo, — pakartojau. — Ant Ašūmo namų stogo buvau pastatęs aštuonis kulkosvaidžius. Mes kontroliavome visą apylinkę.