Курбан Саид - Ali ir Nino

Seidas Mustafa pasitrynė kaktą. Veidas buvo pajuodęs, lyg apibarstytas pelenais.

— Ten visą dieną tratėjo kulkosvaidis. Kažkas pasakė, kad tu žuvęs. Nino išgirdo, bet nieko nepasakė. Ji nesutiko eiti į rūsį. Sėdėjo tylėdama kambaryje. Ji tylėjo, o kulkosvaidžiai kaleno. Staiga Nino užsidengė veidą rankomis, sušuko: „Gana, daugiau nebenoriu, nebenoriu“, — o kulkosvaidžiai tratėjo toliau. Iki aštuntos valandos vakaro. Paskui baigėsi šaudmenys. Bet priešai to nežinojo. Jie manė, kad tai klasta. Muša Nagi irgi žuvo. Jį pasmaugė Lalajus.

Aš tylėjau. Vairininkas iš Kizilkumo toliau dairėsi į žvaigždes. Margas šilkinis jo palaidinis plazdėjo lengvame vėjyje.

— Girdėjau, dalyvavai grumtynėse prie Cicianašvilio vartų. Bet aš to nemačiau. Buvau kitame sienos gale.

— Taip, dalyvavau. Nudūriau kažkokį storulį su juoda odine striuke. Perdūriau durklu, ir ji visa apsiliejo krauju. Aiša, pusseserė, irgi negyva.

Vandens paviršius buvo lygus. Laivė kvepėjo derva. Ji neturėjo vardo, kaip ir Kizilkumo pakrantės. Seidas pasakojo:

— Mes, mečečių dvasininkai, užsivilkome gedulo apdarus. Paskui išsitraukėme durklus ir puolėme priešą. Beveik visi žuvo. Man Dievas neskyrė mirti. Ir Iljasas gyvas. Jis slapstosi kaime. Kaip suniokoti jūsų namai! Neliko nei kilimų, nei baldų, nei indų. Tik plikos sienos.

Užsimerkiau. Skaudėjo visą kūną. Regėjau vežimus, prikrautus lavonų, ir Nino su ryšeliu naktį ant nafta užlieto Bibi Eibeto kranto. Paskui atplaukė ši laivė su vyru iš dykumos. Nuo Nargino salos sklido švyturio šviesa. Miestas pranyko nakties tamsoje. Juodi naftos bokštai dūlavo kaip grėsmingi sargybiniai.

Štai dabar guliu ant laivės dugno, įsisupęs į burką, slogus skausmas drasko krūtinę. Kilstelėjęs pažvelgiau į išblyškusį, liesą Nino veidelį. Paėmiau šaltą ranką ir pajutau, kaip virpa jos pirštai.

Už mūsų, prie vairininko, sėdėjo tėvas. Išgirdau sakinių nuotrupas.

— Ir jūs tikrai manote, kad Čardžou oazėje žmonės įsigeidę gali pakeisti akių spalvą?

— Taip, chane. Visame pasaulyje tik viena tokia vieta, kur žmonės gali tą padaryti, — Čardžou oazė. Vienas šventasis išpranašavo...

— Nino, — tariau, — mano tėvas šnekučiuojasi apie Čardžou oazės stebuklus. Štai kokiam reikia būti, kad pakeltum šio pasaulio naštą.

— Aš taip negaliu, — atsakė Nino, — negaliu. Ali Chanai, gatvių dulkės paraudo nuo kraujo.

Ji įsikniaubė į delnus ir be garso pravirko. Jos pečiai virpėjo... Sėdėjau šalia ir galvojau apie aikštę priešais didžiąją sieną, apie Mechmedo Haidaro lavoną Nikolajaus gatvėje, apie juodą odinę striukę, kuri staiga paraudonavo.

Kol esi gyvas, junti skausmą.

Iš tolo atsklido tėvo balsas.

— Žmonės kalba, kad Čelekeno pusiasalyje esama gyvačių.

— Taip, chane, jos labai ilgos ir nuodingos. Bet nė vienas žmogus jų nėra matęs. Tik vienas šventasis iš Mervo oazės kartą pasakojo...

Nebeištvėriau. Nuėjau į vairagalį ir pasakiau:

— Tėve, Azija žuvusi, mūsų draugai krito mūšyje, mes netekom namų, o tu kalbi apie gyvates Čelekeno pusiasalyje.

Tėvo veidas liko ramus. Jis atsirėmė į stiebą ir pažvelgė į mane.

— Azija nežuvo, tik pasislinko jos sienos. Visiems laikams. Baku dabar priklauso Europai, ir tai ne atsitiktinumas. Juk Baku nebeliko azijiečių.

— Tėve, aš tris dienas kulkosvaidžiu ir durklu gyniau mūsų Aziją.

— Tu narsus vyras, Ali Chanai. Bet kas yra narsa? Europiečiai irgi narsūs. Tu ir visi tie, kurie drauge su tavimi kovojo, jau nebe azijiečiai. Aš nejaučiu neapykantos Europai. Esu jai abejingas. Tu jos nekenti, nes pats nešiojiesi jos dalelę. Lankei rusišką mokyklą, mokeisi lotynų kalbos, vedei europietę. Ar tu vis dar azijietis? Net jei būtum laimėjęs, pats to nenorėdamas būtum įvedęs Baku europietiškus papročius. Koks skirtumas, rusai ar mes statysime naujas automagistrales ir fabrikus. Kitaip ir negalėjo būti. Paskandinti priešą kraujyje — tai dar nereiškia būti tikru azijiečiu.

— O ką reiškia būti tikru azijiečiu?

— Tu per pusę europietis, Ali Chanai, todėl ir klausi. Nėra prasmės aiškinti, nes tave gali įtikinti tik tai, ką regi savo akimis. Dabar tu prislėgtas. Kankiniesi dėl pralaimėjimo ir neslepi skausmo...

Tėvas nutilo. Jo žvilgsnis klaidžiojo toliuose. Kaip ir visi seniai Baku ar Irane, be tikrovės pasaulio, jis turėjo susikūręs dar kitą, svajonių pasaulį, kuriame galėjo pasislėpti ir jaustis saugus. Žinoti, kad yra tas kitas pasaulis, kuriame gali palaidoti draugus ir tuo pat metu šnekučiuotis su vairininku apie Čardžou oazės stebuklus. Beldžiausi į jo duris, bet manęs ten niekas neįsileido. Buvau įkalintas skausmingoje tikrovėje.

Aš nebebuvau azijietis. Niekas man to neprikaišiojo, bet visi, regis, žinojo. Tapau svetimšaliu ir galėjau tik svajoti, kad ir vėl rasiu prieglobstį stebuklingame Azijos pasaulyje.

Stovėjau laivėje žvelgdamas į juodą vandens paviršių. Mechmedas Haidaras negyvas, Aiša negyva, mūsų namai nusiaubti.

Mažuoju burlaiviu plaukiau į Iraną, kur viešpatauja ramybė.

Prie manęs priėjo Nino.

— Ką mes veiksime Irane? — paklausė nuleidusi akis.

— Ilsėsimės.

— Taip, ilsėsimės, Ali Chanai, aš miegosiu mėnesį, o gal metus. Noriu išsimiegoti žaliame sode. Ir kad niekas nešaudytų.

— Plauki kaip tik į tokią šalį. Iranas miega jau tūkstantį metų, ten retai kas šaudo.

Prigulėme ant suolelio, ir Nino bemat užmigo. Aš dar ilgai neužmigau, žiūrėjau į Seido siluetą, mačiau kraujo lašelius jo delne. Jis meldėsi. Ir jam tas paslaptingas pasaulis, prasidedantis anapus regimojo, buvo nesvetimas.

Už horizonto, kur kilo saulė, buvo Iranas. Jo alsavimas smelkėsi į mus, kai sėdėdami ant laivės dugno valgėme džiovintą žuvį ir gėrėme vandenį. Vairininkas kalbėjosi su tėvu ir žvelgė į mane abejingai, kaip į kokį daiktą.

Ketvirtos dienos vakare horizonte išniro gelsva juosta. Ji priminė debesį. Tai ir buvo Iranas. Toji juosta vis platėjo. Ėmiau įžiūrėti molio trobeles, uostą. Enzelis — šacho uostas. Prisišvartavome prie sutrūnijusios medinės prieplaukos. Prie mūsų priėjo kažkoks vyras su surdutu ir papacha. Jos emblemoje buvo pavaizduotas iškėlęs leteną sidabrinis liūtas ir tekanti saulė. Du uosto policininkai, basi ir nuskurę, slampinėjo pirmyn atgal. Tas vyras pažvelgė į mus didelėmis apvalainomis akimis ir tarė:

— Kilmingieji svečiai, sveikinu jus, kaip užgimusį kūdikį pasveikina pirmieji saulės spinduliai. Ar turite dokumentus?

— Mes Širvanšyrai, — atsakė tėvas.

— Ar didysis Imperijos liūtas Asadas as Sultanė Širvanšyras, kuriam visuomet atviri Deimantiniai šacho rūmų vartai, turi laimę būti jūsų giminaičiu?

— Jis mano brolis.

Išlipome iš laivės. Tas vyras ėmėsi mus lydėti. Prie sandėlių jis tarė:

— Asadas as Sultanė nujautė, kad atvyksite. Automobilis, kurį jis atsiuntė, yra stipresnis už liūtą, greitesnis už elnią, gražesnis už erelį, tvirtesnis už pilį.

Pasukome už kampo; šalikelėje stovėjo senas, nuvažinėtas fordas sulopytomis padangomis. Sulipome į automobilį. Suburzgė variklis. Vairuotojas žvelgė į priekį kaip okeaninio laivo kapitonas. Praėjo pusvalandis, kol automobilis pajudėjo iš vietos. Į Teheraną važiavome per Reštą.

DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS

Nuo Enzelio, Rešto, pakelės kaimų dvelkė dykumos dvasia. Kartkartėmis horizonte išnirdavo Abi Jezidas — vandens ištroškusios dykumos miražas. Irano dykumos vaiduoklis. Didysis kelias į Reštą ėjo palei nusekusios, suskeldėjusios upės vagą. Irano upės išsekusios, tik kartais pamatysi užsilikusią telkšančią balą ar ežeriuką. Išdžiūvusiuose krantuose iškilusios uolos metė milžiniškus šešėlius. Jos priminė priešistorinius titanus, diktus, išpuikusius ir rūsčius. Tolumoje pasigirdo karavano varpeliai. Automobilis sulėtino greitį. Kupranugariai kilo stačiu šlaitu. Priekyje pasiremdamas lazda ėjo karavano vedlys. Jam iš paskos — žmonės juodais drabužiais. Kupranugariai žingsniavo įtempę visas jėgas. Pakaklėse skimbčiojo varpeliai. Abipus pilkų nugarų buvo nukarę pailgi tamsūs maišai. Audiniai iš Isfahano? Vilna iš Gilano? Automobilis sustojo. Ant kupranugarių nugarų kybojo nukarę lavonai. Šimtas, gal du šimtai lavonų, susuktų į juodą drobulę. Kupranugariai žingsniavo pro mus, jų galvos siūbavo kaip javai vėjyje. Karavanas nešė savo naštą per dykumas ir kalnus, per baltą druskingos stepės kaitrą, žalias oazes, pro didžiuosius ežerus. Toli vakaruose, prie Turkijos sienos, kupranugariai priklaups. Tarnautojai su raudonais fesais apžiūrės mirusiuosius, ir karavanas patrauks toliau, link šventojo miesto Kerbelos kupolų. Prie kankinio Huseino kapo karavanas sustos. Gailestingos rankos nuneš kūnus į kapą, suguldys poilsio Kerbelos smėlyje, kol arkangelo trimitas prikels juos iš miego.