Курбан Саид - Ali ir Nino

— Ali Chanai, — šaukė ji pasibaisėjusi, — jos kamantinėjo, kiek kartų per dieną tu apdovanoji mane savo meile. Jos sako, kad tu nuolat būni su manimi. Sužinojo iš savo vyrų. Ir neįsivaizduoja, kad mes galėtume dar ką nors veikti. Jos davė man kažkokių žolelių, saugančių nuo džinų, ir patarė nešioti amuletą nuo nužiūrėjimo. Tvirtino, kad jis apgins mane nuo visų varžovių. Tavo teta Sultan Chanum klausė, ar nepavargstu būdama vienintelė tokio jauno vyro žmona, ir visoms magėjo išsiaiškinti, kaip sugebu sulaikyti tave nuo lankymosi pas berniukus šokėjus. Tavo pusseserė Suata kamantinėjo, ar dar nebuvai užsikrėtęs gėdinga liga. Jos vienu balsu tvirtino, kad belieka man pavydėti. Ali Chanai, aš jaučiuosi lyg apmėtyta mėšlu.

Guodžiau ją kaip įmanydamas. Ji kiūtojo kampe lyg įsibauginęs vaikas, baikščiai dairėsi aplinkui ir ilgai negalėjo nurimti.

Arbata visai ataušo. Sėdėjau arbatinėje, kad žmonės pamatytų: ne visą savo laiką leidžiu hareme. Nedera visą laiką sėdėti pas žmoną. Pusbroliai jau ima tyčiotis iš manęs. Žmonai dera skirti tik tam tikras valandas. Kitos leidžiamos savo nuožiūra. Bet aš esu vienintelis, galintis prablaškyti Nino, aš jos laikraštis, teatras, kavinė, būrys pažįstamų ir kartu sutuoktinis. Todėl negaliu palikti jos vienos, todėl su didžiausiu malonumu pripirkau turguje galybę daiktų, nes šį vakarą dėdė rengia tėvo garbei priėmimą, dalyvaus net ir vienas iš šacho sūnų, o Nino turės likti namie, su eunuchu, kuris baudžiasi ją išauklėti.

Išėjęs iš turgaus nuvažiavau į Šimraną. Susimąsčiusi Nino sėdėjo didelėje kilimais išklotoje menėje priešais visą kalną auskarų, apyrankių, šilkinių skraisčių ir kvepalų buteliukų. Netardama nė žodžio ji švelniai mane pabučiavo, ir staiga apėmė neviltis. Eunuchas atnešė šerbeto nepritariamai skersakiuodamas į dovanas. Nepritinka taip lepinti žmoną.

Irane gyvenimas užverda naktį. Naktį žmonės gyvesni, mintys lengvesnės, pokalbiai paprastesni. Dieną slegia karštis, dulkės ir purvas. Naktį Iranas tarsi persimaino. Tai visiškai kitoks pasaulis, tokio nemačiau nei Baku, nei Dagestane, nei Gruzijoje. Žavėjausi tuo savotišku prakilniu pasauliu, mylėjau jį. Aštuntą valandą prie mūsų namų sustojo dėdės karietos, viena tėvui, kita man. Taip reikalauja etiketas. Priešais kiekvieną karietą stovėjo trys tarnai su žibintais ant ilgų karčių, šviesa krito ant įkaitusių veidų. Jaunystėje tiems žmonėms išpjaunama blužnis, jie skirti vien bėgti prieš karietą ir grėsmingai šaukti: „Saugokitės!“

Kelyje žmonių nepasitaikė, tačiau bėgikai nesiliovė šūkavę, mat to irgi reikalauja etiketas. Važiavome ankštomis gatvelėmis palei nesibaigiančias pilkas molio sienas, už kurių stovėjo kareivinės, namukai, rūmai ar kokios įstaigos. Aukštos tvoros slepia Irano gyvenimą nuo pašalinių akių.

Mėnesienos nušviesti turgaus krautuvėlių kupolai priminė balionus, laikomus krūvoje kažkokios nematomos rankos. Sustojome prie masyvių bronzinių vartų. Vartai atsidarė, įvažiavome į rūmų kiemą.

Kai šiuose namuose lankiausi vienas, prie vartų stovėjo tik senas tarnas apdriskusiais drabužiais. Šiandien vartai buvo nukabinėti gėlių pynėmis ir žibintuvais, o kai karietos sustojo prie slenksčio, mums nusilenkė aštuoni tarnai.

Erdvų kiemą į dvi dalis skyrė žema tvora. Anapus buvo haremas. Ten tryško fontanas, giedojo lakštingala. Vyrų kieme buvo paprastas keturkampis baseinas su auksinėmis žuvelėmis.

Išlipome iš karietų. Dėdė pasveikino mus tarpdury žemai nusilenkdamas, paskui palydėjo į namus. Didžioji salė su paauksuotomis kolonomis ir raižytais mediniais paneliais buvo pilna žmonių. Vyrai buvo su papachomis, emamėmis, vilkėjo plačius rudo plono audinio drabužius. Viduryje sėdėjo senyvas vyras stambia kumpa nosimi, žilais plaukais ir vešliais antakiais — jo aukštybė šachzadė. Mums įėjus visi atsistojo. Pirmiausia pasisveikinome su šachzadė, paskui su visais kitais. Tada susėdome ant minkštų pagalvių. Visi pasekė mūsų pavyzdžiu. Taip pasėdėjome porą minučių, paskui vėl visi pakilome ir ėmėme vieni kitiems lankstytis. Ir vėl susėdome, įsivyravo prakilni tyla. Tarnai atnešė kvapnios arbatos mėlynuose puodeliuose. Per rankas keliavo krepšeliai su vaisiais. Pirmas tylą nutraukė jo aukštybė.

— Esu daug keliavęs, pažinau nemažai šalių. Niekur nėra tokių skanių agurkų ar persikų kaip Irane.

Jis nusilupo agurką, pabarstė druska ir lėtai, susikaupęs suvalgė.

— Jūsų aukštybė teisus, — tarė dėdė. — Kai buvau Europoje, negalėjau atsistebėti, kokie mažučiai jų vaisiai.

— Kaskart sugrįžęs į Iraną lengviau atsikvepiu, — pasakė Irano šacho pasiuntinys kažkurioje Europos šalyje. — Pasaulyje nėra nieko, dėl ko turėtume kam nors pavydėti. Tiesą sakant, yra tik iraniečiai ir barbarai.

— Na, gal dar galima prie mūsų priskirti kai kuriuos indus, — svarstė šachzadė. — Kai prieš daugelį metų lankiausi Indijoje, sutikau kilnių, pagarbos vertų žmonių, beveik pasiekusių mūsų kultūros lygį. Nors gali lengvai apsirikti. Vienas indų aristokratas, kurį pažinau ir ilgai laikiau kultūringu žmogumi, vis dėlto pasirodė esąs barbaras. Tik pagalvokite, kartą drauge pietaujant suvalgė išorinius salotų lapus.

Susirinkusieji pasibaisėjo. Vienas mula plačia emame ir įdubusiais skruostais tyliu, pavargusiu balsu tarė:

— Iraniečiai nuo visų kitų skiriasi tuo, kad vieninteliai geba įvertinti grožį.

— Tikra tiesa, — pritarė dėdė, — gražią gazelę aš vertinu labiau nei triukšmingą fabriką. Net galėčiau atleisti Abu Seidui už jo erezijas, nes jis sukūrė pirmuosius rubajatus mūsų literatūroje.

Atsikrenkštęs dėdė progiesmiu padeklamavo:

Kol yra pasaulyje mečečių ir medresių,

Kelyje bus tas, kuris ieško tiesos.

Kol yra pasaulyje tikėjimas ir netikėjimas,

Nelemta žmogui tapti teisuoliu.

— Baisu, — sušuko mula, — baisu! Bet kiek harmonijos, — ir atkartojo paskutinę rubajato eilutę.

Jis atsistojo, paėmė sidabrinį ąsotį siauru kaklu apsiplauti ir nelygiu žingsniu išėjo iš salės. Po kurio laiko grįžo ir pastatė ąsotį ant žemės. Mes stačiomis pasveikinome jį atsikračius pertekliaus.

Mano tėvas kreipėsi į šachzadė.

— Ar tiesa, jūsų aukštybe, kad mūsų ministras pirmininkas Vosugas ad Dovlė ketina sudaryti naują sutartį su Anglija?

— To geriau klausti Asado as Sultanė, — nusijuokė šachzadė, — nors tai jokia valstybinė paslaptis.

— Taip, — patvirtino dėdė, — tai bus labai naudinga sutartis, nes nuo šiol barbarai taps mūsų vergais.

— Kaip?

— Na, anglai mėgsta darbą, o mes grožį. Jie mėgsta kovą, o mes — ramybę. Mums nebereikės rūpintis savo sienų saugumu. Anglija perims Irano gynybą, statys kelius, namus ir dar mokės mums už tai pinigus. Mat Anglija supranta, kiek skolinga Iranui pasaulio kultūra.

Šalia dėdės sėdėjo jaunuolis, mano pusbrolis Bachramas Chanas Širvanšyras. Pakėlęs galvą jis tarė:

— Ir jūs tikite, kad Anglija gins mus dėl mūsų kultūros, o ne dėl naftos?

— Ir viena, ir kita vertinga ir turi būti saugoma, — abejingai atsakė dėdė. — Bet mes juk negalime būti kareiviai!

— Kodėl ne? — įsiterpiau į pokalbį. — Pavyzdžiui, aš koviausi už savo tautą ir esu tikras, kad ir toliau kovosiu.

Asadas as Sultanė metė į mane nepatenkintą žvilgsnį, o šachzadė pastatė arbatos puodelį ir išdidžiai tarė:

— Nežinojau, kad tarp Širvanšyrų esama ir kareivių.

— Jūsų aukštybe, jis buvo karininkas.