Курбан Саид - Ali ir Nino

— Išlaikysiu savo tikėjimą.

Seidas rašė. Popieriaus lapas slydo jo delnu, marginamas dailiai išraitytomis arabiškomis raidėmis. Santuokos sutartis buvo sudaryta.

— Pasirašykite, — tarė Seidas.

Aš padėjau parašą.

— Kuriuo vardu turiu pasirašyti? — paklausė Nino.

— Naujuoju.

Tvirta ranka ji parašė: „Nino Chanum Širvanšyr“.

Paskui pasirašė liudytojai, Seidas Mustafa išsitraukęs antspaudą užantspaudavo raštą: „Dievo tarnas Hafizas Seidas Mustafa iš Mešchedo“. Paskui padavė man tą dokumentą.

Apkabinęs mane persiškai pasakė:

— Aš negeras žmogus, Ali Chanai. Bet Arslanas Aga man papasakojo, kad be Nino tu nyksti kalnuose ir pradėjai girtauti. Tai nuodėmė. Nino paprašė atvežti ją čia. Jeigu tai, ką ji sakė, tiesa, mylėk ją. Jeigu netiesa, rytoj turėsime ją užmušti.

— Ji sumelavo, Seidai Mustafa, bet mes vis tiek jos nežudysime.

Jis sutrikęs apsidairė po kambarį ir nusijuokė.

Po valandos mes iškilmingai išmetėme į prarają mano kaljaną. Taip ir baigėsi vestuvių ceremonija.

Visiškai nelauktai gyvenimas ir vėl sutvisko visomis spalvomis. Jis buvo nuostabus. Kai eidavau per kaimą, kaimiečiai man šypsodavosi ir aš atsakydavau jiems šypsena, nes buvau laimingas. Rytais žiūrėdavau į Nino, kuri basa, nešina tuščiu ąsočiu skubėdavo prie šaltinio. Grįždama atsargiai žengdavo per aštriabriaunius akmenis. Vandens ąsotį ji nešdavo ant dešinio peties, tvirtai apglėbusi mažomis rankutėmis. Tik vieną kartą, pačioje pradžioje, ji suklupo ir išmetė ąsotį. Paskui apsiverkė iš gėdos. Kaimynų moterys puolė ją guosti. Nino kasdien eidavo vandens su kitomis kaimo moterimis. Iš tolo žiūrėdavau į jas, kylančias vorele į kalną, matydavau plikas Nino kojas ir susikaupusias į priekį žvelgiančias akis. Į mane ji nežiūrėdavo, o ir aš nusukdavau žvilgsnį į šoną. Ji bemat perprato kalnų tradicijas. Niekada, jokiomis aplinkybėmis nedera savo meilės rodyti prie kitų žmonių. Grįžusi į tamsią pirkelę ji uždarydavo duris ir pastatydavo ąsotį ant žemės. Atnešdavo duonos, sūrio ir medaus. Mes valgydavome rankomis, sėdėdami ant žemės — kaip visi aūlo gyventojai. Nino greitai išmoko sėdėti parietusi kojas. Pavalgiusi aplaižydavo pirštus, žybčiodama baltais dantimis.

— Čionykščiu papročiu turėčiau numazgoti tau kojas, — sakydavo ji. — Bet kadangi mes dabar vieni, o prie šaltinio ėjau aš, kojas man mazgosi tu.

Įmerkdavau jos mažas kaip lėlytės pėdas į vandenį, ji jomis maskatuodavo taip, kad aptaškydavo man veidą. Paskui kopdavome ant stogo. Aš įsitaisydavau ant pagalvių, o Nino — man prie kojų. Kartais ji niūniuodavo kokią dainelę, kartais tylėdavo atgręžusi į mane madonos veidą. Man būdavo labai gera. Gera kaip niekada. Ten, ant stogo, būčiau galėjęs praleisti visą gyvenimą. Vien su Nino, kurios tokios mažos kojytės apmautos ryškiomis raudonomis dagestaniečių plačkelnėmis. Ji niekuo neišsidavė, kad yra pratusi gyventi, mąstyti ir viską daryti kitaip nei aūlo moterys.

Nė vienas žmogus aūle neturėjo tarnų, tad ir ji atsisakė juos samdyti. Gamindavo valgį, tauškėdavo su kaimynėmis ir perpasakodavo man visas kaimo paskalas. Aš jodinėdavau, medžiodavau, parnešdavau nudobtus žvėris ir valgydavau keistus patiekalus, sukurtus jos vaizduotės ir išmonės.

Kartą nuvykau į Chunzaką. Grįžau apsikrovęs kultūros reikmenimis — žibaline lempa, liutnia, gramofonu ir šilkiniu šalių... Jos akys nušvito, kai išvydo gramofoną. Deja, visame Chunzake radau tik dvi plokšteles. Kalnų šokį ir ariją iš „Aidos“. Klausėmės pakaitomis, kol nebegalėjome vieno atskirti nuo kito. Naktį Nino šmurkštelėdavo po antklode it žvėrelis.

— Ar tu laimingas, Ali Chanai?

— Labai. O tu? Nenori į Baku?

— Ne, — atsakė ji rimtai, — noriu įrodyti, kad moku tą patį, ką moka visos Azijos moterys, — tarnauti savo vyrui.

Kartais gaudavome žinių iš Baku. Nino tėvai maldavo mūsų persikelti gyventi į kokią nors civilizuotą šalį, antraip prakeiks mus. Kartą buvo atvykęs Nino tėvas. Jis įniršo pamatęs pirkelę, kurioje gyvena dukra.

— O Dieve, tučtuojau išvažiuokite iš čia, Nino apsirgs šitame užkampyje.

— Niekada nesu buvusi tokia sveika, tėve, — atsakė Nino. — Mes negalime iš čia išvažiuoti. Aš dar nenoriu tapti našle.

— Bet juk yra šalių, į kurias Nachararianai nenuvyks. Pavyzdžiui, Ispanija.

— Bet, tėve, kaip pasiekti Ispaniją?

— Per Švediją.

— Nevažiuosiu per Švediją, — atkirto Nino.

Kunigaikštis išvažiavo, paskui kas mėnesį atsiųsdavo drabužių, pyragų ir knygų. Knygas Nino pasilikdavo, o kitką išdalydavo. Mano tėvas irgi kartą apsilankė. Nino pasitiko jį baikščiai šypsodamasi. Taip ji šypsodavosi mokykloje, kai reikėdavo išspręsti lygtį su keliais nežinomaisiais. Lygtis netrukus buvo išspręsta.

— Tu verdi?

— Taip.

— Nešioji vandenį?

— Taip.

— Aš pavargęs po kelionės, gal numazgosi man kojas?

Atsinešusi dubenį ji numazgojo jam kojas.

— Dėkui tau, — tarė tėvas ir ištraukęs iš krepšio užkabino Nino ant kaklo rausvų perlų karolius. Paskui valgydamas pasakė: — Turi gerą žmoną, bet prastą virėją, Ali Chanai. Atsiųsiu tau virėją iš Baku.

— Prašau, nedarykite to! — sušuko Nino. — Aš noriu pati tarnauti savo vyrui.

Jis nusijuokė, o paskui iš miesto atsiuntė auskarus su deimantais.

Gyvenimas mūsų kaime tekėjo ramia vaga. Tik kartą Gazi Mula buvo atbėgęs pranešti grėsmingos naujienos: kaimo pakraštyje sulaikytas kažkoks svetimas žmogus. Regis, armėnas. Ginkluotas. Subėgo visas kaimas. Aš buvau aūlo svečias. Mano mirtis būtų užraukusi amžiną gėdą visiems kaimiečiams. Nuėjau pažiūrėti to vyro. Jis buvo armėnas. Bet niekas nežinojo, ar jis ne Nachararianas. Susirinko kaimo seniūnai, pasitarė ir nusprendė primušti jį ir išginti iš kaimo. Jeigu jis Nachararianas, tegul įspėja kitus, jeigu ne — Alachas atleis kaimiečiams už gerus ketinimus.

Vakarais, kai užgesdavo žibalinė lempa, Nino atsiguldavo šalia manęs ir žiūrėdavo į tamsą. Ji ilgai svarstydavo, ar tikrai būtina į šašlyką dėti tiek daug česnako, ar poetas Rustavelis ir karalienė Tamara turėjo meilės ryšių. O ką reikėtų daryti, jei staiga šitame kaime jai suskaustų dantį? Ir kodėl kaimynė vakar taip baisiai prikūlė šluotražiu savo vyrą?

— Gyvenimas pilnas paslapčių, — sakydavo ji susirūpinusi ir užmigdavo.

Naktį pabusdavo, pabaksnodavo man alkūnę, išdidžiai ištardavo: „Aš — Nino“, — ir vėl užmigdavo, o aš apkamšydavau antklode jos siaurus petukus.

„Nino, — galvodavau, — tu nusipelnei geresnio gyvenimo nei šitame Dagestano kaime“.

Kažkur kitoje planetoje vyko karas. Mes nieko apie jį nežinojome. Kalnai buvo pilni sakmių apie Šamilio laikus. Žinios apie karą mūsų nepasiekdavo. Kartais draugai atsiųsdavo laikraščių, bet aš neperskaičiau nė eilutės.

— Ar dar nepamiršai, kad vyksta karas? — kartą paklausė Nino.

Aš nusijuokiau.

— Tikrai, Nino, beveik pamiršau.

Ne, negalėjau įsivaizduoti geresnio gyvenimo, net jei tai buvo tik atvanga tarp praeities ir ateities. Atsitiktinė Alacho dovana Ali Chanui Širvanšyrui.

Paskui gavau laišką. Jį atnešė raitelis ant apsiputojusio žirgo. Ne nuo tėvo ir ne nuo Seido. Ant voko buvo parašyta: „Arslanas Aga Ali Chanui“.

— Ko jam prisireikė? — nustebusi paklausė Nino.

— Jums daug laiškų, bet jie dar kelyje. Arslanas Aga davė man daug pinigų, kad tą naujieną sužinotumėte pirmiausia iš jo, — tarė raitelis.