Курбан Саид - Ali ir Nino

Ėjau palei tokio laukelio tvorą. Viršuje klupinėdamos ganėsi avys. Man priešpriešiais dviračiu vežimu atvažiavo valstietis su plačia balta avikailio papacha. Vežimo ratai girgždėjo taip, it virkautų kūdikis. Iš tolo buvo girdėti.

— Brolau, — tariau jam, — parašysiu į Baku, kad atsiųstų mazuto. Reikia sutepti tavo arbos ašis.

Valstietis nusišypsojo.

— O kam? Aš paprastas žmogus, man nėra ko slapstytis. Kiekvienas girdi, kai atvažiuoju su savo arba. Todėl niekada ir netepu jos ratų. Tai daro tik abrekai.

— Abrekai?

— Taip, abrekai, atstumtieji.

— Ar dar daug yra abrekų?

— Užtenka. Visi jie plėšikai ir žmogžudžiai. Kai kurie žudo dėl tautos, kai kurie — dėl savo naudos. Bet kiekvienas abrekas duoda baisią priesaiką.

— Kokią priesaiką?

Valstietis išlipo iš vežimo ir atsišliejo į savo lauko tvorą. Išsitraukęs sūrų avies sūrį atlaužė gabalą ir davė man. Iš sūrio kyšojo juodas avies plaukas. Atsikandau sūrio.

— Tai tu nieko nežinai apie abrekų priesaiką? Vidurnaktį abrekas eina į mečetę ir prisiekia: „Prisiekiu šia šventa vieta, kad nuo šiol būsiu atstumtasis. Prisiekiu be gailesčio žudyti žmones. Prisiekiu atimti iš jų visa, kas brangu jų širdžiai, garbei ir orumui. Prisiekiu nužudyti kūdikį ant motinos krūtinės, padegti net vargingiausią elgetos lūšnelę ir visur, kur lig šiol viešpatavo džiaugsmas, sėti sielvartą. Jeigu sulaužysiu šią priesaiką, jeigu į mano širdį įsigaus meilė arba užuojauta, te niekados nebepamatysiu savo protėvio kapo, te vanduo nenumaldys mano troškulio, o duona alkio, te mano lavonas gulės kelio dulkėse ir jį išniekins purvinas šuo“.

Valstietis tarė šiuos žodžius rimtai ir iškilmingai, veidu į saulę. Jo akys buvo žalios ir bedugnės.

— Štai kokia ta abrekų priesaika, — tarė jis patylėjęs.

— Kokie gi žmonės duoda tokią priesaiką?

— Tie, kurie patyrė daug neteisybės.

Jis nutilo. Nuėjau namo. Aūlo pirkelės buvo panašios į kubelius. Saulė kepino. Nejaugi ir aš pats esu abrekas, atstumtasis, priverstas slapstytis kalnuose? Gal ir man duoti tą kruviną Dagestano kalnų plėšikų priesaiką? Įžengiau į kaimą. Tos klaikios priesaikos žodžiai gundomai skambėjo ausyse. Prie savo pirkelės pamačiau tris pabalnotus svetimus arklius. Vieno jų pakinktai buvo aptaisyti sidabru. Namo terasoje sėdėjo kokių šešiolikos metų drimba, prie diržo prisitaisęs paauksuotą durklą. Jis man pamojavo ir nusijuokė. Tai buvo Arslanas Aga, mūsų mokyklos mokinys. Jo tėvas — turtingas naftos pramoninkas. Arslanas Aga buvo silpnos sveikatos, todėl dažnai važiuodavo gydytis į Kislovodską. Menkai jį pažinau, nes jis buvo jaunesnis už mane. O čia, kalnų vienatvėje, apkabinau kaip brolį. Iš pasididžiavimo jis net išraudo ir tarė:

— Su tarnais kaip tik jojau pro šalį ir nutariau jus aplankyti.

Paplojau jam per petį.

— Būkite mano svečias, Arslanai Aga. Susitikimo proga iškelsim vaišes. — Šūktelėjau vidun: — Gazi Mula, suruošk mums puotą. Pas mane iš Baku atvyko svečias.

Po pusvalandžio Arslanas Aga sėdėjo priešais, valgė šašlyką, pyragą ir tirpo iš laimės.

— Taip džiaugiuosi jus matydamas, Ali Chanai. Jūs gyvenate kaip didvyris tolimame kaime, slapstydamasis nuo keršytojų. Galite būti ramus, aš niekam neišduosiu, kur jūs esate.

Galėjau būti ramus. Aišku, netrukus visas Baku žinos, kur aš slapstausi.

— Kaip sužinojote, kad aš čia?

— Man pasakė Seidas Mustafa. Paaiškėjo, kad šis kaimas — kaip tik man pakeliui, tad jis paprašė perduoti jums linkėjimų.

— Kur jūs vykstate, Arslanai Aga?

— Gydytis į Kislovodską. Mane lydi du tarnai.

— Štai kaip, — nusišypsojau. Jis žiūrėjo į mane nekalčiausiomis akimis. — Sakykite, Arslanai Aga, kodėl nevažiavote tiesiai — traukiniu?

— Prisiekiu Alachu, norėjau įkvėpti tyro kalnų oro. Išlipau Machačkaloje ir patraukiau tiesiu keliu į Kislovodską.

Prisikimšęs pilną burną pyrago jis žiaumojo patenkintas.

— Bet tiesus kelias už trijų dienų nuo čia!

Arslanas Aga nutaisė nustebusį veidą.

— Tikrai? Tai mane neteisingai informavo. Bet vis tiek džiaugiuosi, bent jau jus aplankiau.

Tas stačiokas tik dėl to padarė tokį lankstą, kad galėtų namie papasakoti pasimatęs su manimi. Regis, tapau Baku garsenybe.

Įpyliau jam vyno, jis išgėrė dideliais gurkšniais. Tada pasidarė atviresnis.

— Ar per tą laiką daugiau nieko nenužudėte, Ali Chanai? Maldauju, pasakykite man tiesą, aš tikrai niekam nepasakosiu.

— O kaipgi! Dar dešimtį kitą.

— Ką jūs sakote!

Susižavėjęs jis toliau maukė vyną. Aš vis pildžiau jo taurę.

— Ar jūs vesite Nino? Mieste dėl to visi eina lažybų. Žmonės sako, kad vis dar ją mylite. — Jis patenkintas nusijuokė, o paskui ir vėl ėmė gurkšnoti. — Žinote, mes visi taip nustebome. Ištisas dienas tik apie tai tekalbėjome.

— Negali būti. O kas naujo Baku, Arslanai Aga?

— Baku? Nieko nauja. Pradėjo eiti naujas laikraštis. Darbininkai streikuoja. Mokytojai sako, kad jūs visada buvote karštakošis. Bet sakykite — kaip jūs viską sužinojote?

— Mielasis Arslanai, mano drauge, gana klausinėti. Dabar mano eilė. Ar matėte Nino? Arba kurį nors iš Nachararianų? Ką veikia Kipianiai?

Pyragas įstrigo vargšeliui skersai gerklės.

— Ak, aš nieko nežinau, visiškai nieko. Nieko nemačiau. Taip retai išeinu iš namų.

— Kodėl, mano drauge? Gal sirgote?

— Taip taip, sirgau, net labai sirgau. Buvau pasigavęs difteritą. Tik pagalvokite — kasdien man statydavo po penkias klizmas.

— Nuo difterito?

— Taip.

— Gerkite, Arslanai Aga, vynas taiso sveikatą.

Jis vėl išgėrė, tada aš pasilenkiau prie jo ir paklausiau:

— Mielas drauge, kada paskutinį kartą kalbėjote tiesą?

Jis pakėlė į mane nekaltas akis ir atvirai prisipažino:

— Mokykloje, kai reikėjo atsakyti, kiek yra triskart trys.

Jis jau buvo gerokai įkaušęs, tas vaikinas. Ėmiau jį tardyti. Vynas buvo saldus, o Arslanas Aga dar labai jaunas. Jis prisipažino atjojęs čia iš gryno smalsumo, nesirgęs jokiu difteritu ir atmintinai žinąs visus Baku sklandančius gandus.

— Nachararianai nori tave nužudyti, — tarškėjo jis, — tik laukia patogaus momento. Jiems nėra kur skubėti. Kartais užeidavau pas Kipianius. Nino ilgai sirgo. Paskui ją buvo išvežę į Tiflisą. Dabar ji ir vėl sugrįžo. Mačiau ją per pokylį pas gubernatorių. Žinai, ji gėrė vyną lyg vandenį ir visą vakarą juokėsi. Ir šoko tik su rusais. Tėvai norėjo išsiųsti ją į Maskvą, bet ji nesutiko. Kasdien vaikštinėja po miestą, visi rusai ją įsimylėję. Iljasas Bekas gavo ordiną, o Mechmedas Haidaras buvo sužeistas. Nachararianų vila sudegė, girdėjau kalbant, kad ją padegė tavo draugai. Ak, dar štai kas. Nino įsitaisė šunį ir kasdien jį negailestingai muša. Niekas nežino, kaip ji tą šunį vadina: vieni sako, kad Ali Chanu, kiti — kad Nachararianu. O aš manau, kad ji vadina jį Seidu Mustafa. Mačiau ir tavo tėvą. Jis sakė mane prikulsiąs, jeigu ir toliau tiek daug plepėsiu. Kipianiai nusipirko Tiflise namą. Galbūt persikels ten visam laikui.

Pasižiūrėjau į jį su užuojauta.

— Kas iš tavęs išeis, Arslanai Aga?

Pažvelgęs į mane girtomis akimis jis atsakė:

— Padišachas.

— Kas?

— Noriu būti padišachas kokioje nors gražioje šalyje ir turėti daug kareivių.

— Daugiau nieko nenori?

— Dar noriu numirti.

— Kodėl?

— Nes priešas puls mano karalystę.