Курбан Саид - Ali ir Nino

— Lavoną įmesime į jūrą.

Prieinu prie Nino. Jos akys nenusakomai didelės... Kartą per pertrauką atėjo pas mus visa apsipylusi ašaromis, pasikišusi po pažasčia vadovėlius. Paskui tūnojau po jos suolu ir sufleravau: „Karolis Didysis karūnuotas Aachene aštuonišimtaisiais metais“.

Kodėl Nino nieko nesako? Kodėl ji neverkia kaip anuomet per didžiąją pertrauką? Juk ji nekalta, kad nežinojo, kada buvo karūnuotas Karolis Didysis. Apkabinu žirgo kaklą ir pažvelgiu į ją. Akys susitinka. Jos akys tyli. Ji tokia graži Seido balne, užlieta mėnulio šviesos, įsmeigusi akis į durklą. Gruzinų kraujas — geriausias visame pasaulyje. Gruzinės lūpos, Nachararianas jas bučiavo. Tie aukso luitai Švedijoje... jis ją bučiavo.

— Iljasai Bekai, aš sužeistas. Pargabenk kunigaikštytę namo. Naktis šalta, apgobk ją kuo nors. Iljasai Bekai, tau galas, jeigu nenugabensi kunigaikštytės sveikos ir gyvos namo. Ar girdi, tokia mano valia. Mechmedai Haidarai, Seidai Mustafa, aš visai nusilpęs. Prilaikykite mane, aš nukraujavęs.

Nusitveriu už Karabacho žirgo karčių. Mechmedas Haidaras padeda užlipti ant žirgo. Prijoja Iljasas Bekas, atsargiai apkabina Nino ir sodina į minkštą kazokišką savo balną. Ji nesipriešina... Nusivilkęs švarką jis apgobia jai pečius. Jis vis dar labai išblyškęs. Meta į mane žvilgsnį, linkteli. Nugabens Nino sveiką ir gyvą namo. Jis nujoja pirmas. Mes kiek palaukiame. Mechmedas Haidaras ir Seidas Mustafa nesitraukia nuo manęs. Mechmedas šoka į balną.

— Tu didvyris, Ali Chanai. Tu puikiai koveisi. Atlikai savo pareigą.

Jis mane prilaiko. Seido akys nuleistos. Jis sako:

— Jos gyvenimas tavo rankose. Galėjai atimti jai gyvybę, galėjai pasigailėti. Šariatas leidžia ir viena, ir kita.

Jis svajingai nusišypso. Mechmedas Haidaras įbruka man į rankas vadeles.

Tylėdami nujojome nakties keliu. Tolumoje viliojamai mirgėjo Baku šviesos.

AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS

Akmenuota pakriaušė ties prarajos kraštu. Geltonos uolos išdžiūvusios ir suskeldėjusios, nesimato nė vieno medelio. Milžiniški atšiaurūs akmenys suvirtę vienas ant kito. Ties praraja pakibusios keturkampės neišdailintos pirkelės. Plokščias vienos pirkios stogas — kitos kiemas. Apačioje šniokščia kalnų upelis, vaiskiame ore spindi uolos. Siauras takelis vinguriuoja tarp akmenų pradingdamas prarajoje. Tai aūlas — kalnų kaimelis Dagestane. Tamsi pirkia išklota storais dembliais. Dviem medinėmis sijomis paremta atsikišusi pastogė. Dangaus begalybėje it suakmenėjęs kybo išskleidęs sparnus erelis.

Gulėjau nedidukame kiemelyje ant stogo su gintariniu kaljano kandikliu burnoje. Traukiau į plaučius vėsų dūmą. Smilkiniai irgi atvėso, baltas dūmas išsisklaidė išpustytas lengvo vėjelio. Kažkieno rankos rūpestingai įmaišė į tabaką kanapių. Prarajoje išvydau veidą, besisukantį plūduriuojančiame rūke. Įsižiūrėjęs atpažinau bruožus. Tai karys Rustamas iš kilimo, kabančio mano kambaryje Baku.

Ne taip jau ilgai gulėjau ten, įsisupęs į šilko patalus. Suskaudo šoną. Išgirdau tylius žingsnius kitame kambaryje, prislopintus balsus. Įsiklausiau. Balsai pasidarė garsesni. Atpažinau tėvą sakant:

— Labai gaila, pone policmeisteri, aš ir pats nežinau, kur mano sūnus. Manau, bus pabėgęs į Iraną pas dėdę. Atleiskite.

Tada sugriaudėjo policmeisterio balsas.

— Jūsų sūnui iškelta byla dėl nužudymo. Įsakyta jį suimti. Mes surasime jį ir Irane.

— Dėl to galiu tik džiaugtis, mat bet kuris teisėjas pripažins mano sūnų esant nekaltą. Jis buvo afekto būsenos, kurią lėmė įvykiai. Beje...

Išgirdau šlamant banknotus, o gal man tik pasirodė. Paskui įsivyravo tyla, tada vėl pasigirdo policmeisterio balsas.

— Na žinoma, jau tas jaunimas. Tik kas, tuoj griebiasi durklo. Aš oficialus asmuo, bet kaip tėvas puikiai jus suprantu. Tegul tas jaunuolis nesirodo mieste. Bet įsakymą jį suimti vis dėlto turėsiu persiųsti į Iraną.

Žingsniai nutolo. Ir vėl stojo tyla. Dailios raidės, išaustos kilime, susipynė į labirintą. Akimis perbėgau eilutę ir užkliuvau už dailiai išraityto nūno.

Prie manęs palinko kažkieno veidai. Lūpos šnabždėjo kažką nesuprantama. Paskui jau sėdėjau lovoje tiesus, visas sutvarstytas, o priešais mane stovėjo Iljasas Bekas ir Mechmedas Haidaras. Abu šypsojosi, abu vilkėjo mundurą.

— Atėjome atsisveikinti. Mus siunčia į frontą.

— Kaip?

Iljasas pasitaisė diržą.

— Tada nugabenau Nino namo. Ji visą kelią tylėjo. Paskui nujojau į kareivines. Popiet jau visi viską žinojo. Melikovas užsidarė savo kabinete ir gėrė. Žirgo nebenorėjo matyti. Vakare liepė jį nušauti. Paskui įteikė raportą su prašymu išsiųsti jį į frontą. Mano tėvui pavyko pasiekti, kad byla nebūtų perduota karo tribunolui. Bet žygiuojame į frontą. Į pačias priešakines linijas.

— Atleiskite, tai mano kaltė.

Jiedu ėmė karštai protestuoti:

— Na ką tu, tu — didvyris, pasielgei kaip tikras vyras. Mes tavimi didžiuojamės.

— Ar matėte Nino?

Abiejų veidai paniuro.

— Ne, Nino nematėme.

Jų balsai nuskambėjo sausai.

Mes apsikabinome.

— Nesirūpink dėl mūsų. Ir fronte neprapulsime.

Nusišypsoję jie atsisveikino. Durys užsidarė.

Gulėjau ant pagalvių, akis įsmeigęs į raudoną kilimo raštą. Vargšai mano draugai. Tai aš kaltas. Mane apniko haliucinacijos. Realybė kažkur išnyko. Tarsi pro rūką regėjau Nino veidą. Kažkieno rankos prisilietė prie manęs, išgirdau persiškai sakant:

— Reikia duoti jam kanapių. Tai padės nuraminti dvasios kančias.

Į burną man kažkas įkišo gintarinį kandiklį, atsklido padriki žodžiai:

— Garbusis chane, aš sukrėstas. Kokia baisi nelaimė. Dabar tenoriu, kad mano duktė išvyktų kartu su jūsų sūnumi ir jie tučtuojau susituoktų.

— Bet, mielas kunigaikšti, Ali Chanas negali vesti. Jam dabar gresia Nachararianų kraujo kerštas. Išsiunčiau jį į Iraną. Jo gyvybė nuolat pavojuje. Jis netinka į vyrus jūsų dukteriai.

— Seferai Chanai, meldžiu jūsų. Mes apsaugosime savo vaikus. Jie turi išvykti. Į Indiją, į Ispaniją. Mano dukros garbė nuplėšta. Ją išgelbėti gali tik vedybos.

— Tai ne Ali Chano kaltė, mielas kunigaikšti. Be to, visuomet atsiras jaunikis tarp rusų arba armėnų.

— Maldauju. Tai nekalta naktinė išvyka. Visai suprantama per tokį karštį. Jūsų sūnus pasikarščiavo. Visiškai be reikalo įtarė piktus kėslus ir turi ištaisyti savo klaidą.

— Kad ir kaip ten būtų, Ali Chanui gresia kraujo kerštas, jis negali vesti.

— Seferai Chanai, supraskite mane, aš juk irgi tėvas.

Balsai nutilo. Pasidarė visiškai tylu. Žiūrėjau į kanapių grūdelius, primenančius skruzdėles.

Pagaliau atėjo diena, kai buvo nuimti tvarsčiai. Apčiupinėjau randą. Tai pirmoji priešo padaryta žaizda. Atsikėliau iš lovos. Atsargiai statydamas kojas perėjau per kambarį. Tarnai žiūrėjo į mane su baime. Durys atsivėrė. Įėjo tėvas. Man širdis suspurdėjo. Tarnai pasišalino.

Tėvas tylėdamas vaikščiojo po kambarį. Paskui sustojo.

— Kasdien ateina policininkas, ir ne tik jam tavęs reikia. Tavęs ieško visi Nachararianai. Penki jau išvyko į Iraną. Namus įsakiau saugoti dvidešimčiai sargybinių. Beje, Melikovai tau irgi paskelbė kraujo kerštą. Dėl žirgo. O draugai turėjo išvykti į frontą.

Tylėdamas žvelgiau į grindis. Tėvas uždėjo man ant peties ranką. Jo balsas sušvelnėjo.

— Didžiuojuosi tavimi, Ali Chanai. Aš būčiau pasielgęs taip pat.

— Tu patenkintas, tėve?

— Labai. Pasakyk tik viena, — apkabinęs jis pažvelgė man į akis, — kodėl pasigailėjai merginos?