Курбан Саид - Ali ir Nino

Šalia jo sėdintis niūrusis Bunjatzadė nuotykių nemėgo, užtat labai mylėjo moteris. Jis vienintelis iš mūsų turėjo keturias žmonas, aršiai kovojančias viena su kita. Jis to gėdijosi, bet negalėjo pakeisti jų prigimties. Paklaustas, kiek turi vaikų, liūdnai atsakydavo:

— Penkiolika ar aštuoniolika... iš kur man, vargšui, žinoti.

Paklaustas, kiek turi milijonų, atsakydavo tą patį.

Jusifas Ogly, sėdintis kitoje svetainės pusėje, žiūrėjo į jį smerkiamai ir su pavydu. Jis turėjo tik vieną, sako, ne itin gražią žmoną. Toji dar vestuvių dieną jam pasakiusi:

— Jei savo sėklą eikvosi su kitomis moterimis, nupjausiu joms ausis, nosis ir krūtis. O ką padarysiu tau, net liežuvis neapsiverčia pasakyti.

Jo žmona buvo kilusi iš karingos giminės. Grasinimai nebuvo tušti. Taigi vargšelis rinko paveikslus.

Vyras, įžengęs į svetainę pusę aštuonių, buvo mažo ūgio, labai liesas, turėjo švelnias rankas chna dažytais nagais. Mes atsistojome ir nusilenkėme reikšdami jam užuojautą dėl ištikusios nelaimės. Vienintelis jo sūnus Izmailas buvo miręs prieš keletą metų. Sūnui atminti senis pastatė Nikolajaus gatvėje ištaigingus rūmus. Ant fasado didelėmis aukso raidėmis buvo užrašyta „Izmailas“. Tuos rūmus jis padovanojo vienai musulmonų labdaros draugijai. Šis žmogus, vardu Aga Muša Nagi, buvo pakviestas į mūsų draugiją tik dėl dviejų šimtų milijonų, mat buvo nebe musulmonas, o atskalūno Babo9, kurį sušaudė šachas Nasredinas, šalininkas. Tik nedaugelis mūsų žinojo, ko siekė tas Babas. Užtat visi žinojome, kad šachas Nasredinas liepė varyti babidams į panages įkaitintas adatas, deginti juos ant laužų ir mirtinai užplakti rykštėmis. Aišku, sekta susilaukė tokių bausmių ne už gerus darbus.

Aštuntą visi svečiai jau buvo susirinkę. Naftos magnatai gėrė arbatą, valgė saldumynus ir kalbėjo apie klestintį verslą, apie namus, žirgus, sodus ir pinigus, praloštus kazino. Laikydamiesi padorumo tradicijos jie taip šnekučiavosi iki devintos. Paskui tarnai išnešė arbatą, uždarė duris ir mano tėvas tarė:

— Mirza Asadula, Šemsi Asadulos sūnus, nori pasidalyti su mumis savo mintimis apie tautos likimą. Paklausykime jo.

Mirza Asadula pakėlė gražų, svajingą veidą.

— Jeigu karą laimės didysis kunigaikštis, nebeliks nė vienos islamo valstybės. Caras dar labiau sustiprės. Mūsų jis nelies, nes mes turime pinigų. Bet uždarys mečetes, mokyklas ir uždraus kalbą. Šalį užplūs svetimšaliai, ir niekas nebeapgins Pranašo žemės. Mums būtų geriau, jeigu laimėtų Enveras, net jei ta pergalė būtų nedidelė. Bet ar galime jam padėti laimėti? Mano manymu — ne. Mes turime pinigų, bet caras turi dar daugiau. Mes turime žmonių, bet caras turi dar daugiau. Ką mums daryti? Jeigu dalį savo pinigų ir dalį žmonių atiduosime carui, jeigu sudarysime diviziją ir viskuo ją aprūpinsime, priespauda po karo bus ne tokia sunki. O gal matote kitą išeitį?

Jis nutilo. Tada prabilo jo brolis.

— Caro priespauda sunki. Bet kas žino — gal po karo ir caro nebebus.

— Tačiau ir tada mūsų šalyje bus pernelyg daug rusų.

— Jų gali sumažėti, broli.

— Visų nenugalabysi, Ali.

— Galima ir visus išgalabyti, Mirza.

Jiedu nutilo. Tada prakalbo Zeinalas Aga — tyliai, lyg sukaupęs paskutines jėgas.

— Nežinome, kas parašyta mūsų likimo knygoje. Didžiojo kunigaikščio pergalės — ne pergalės, net jeigu jis nugalės ir paims Stambulą. Mūsų laimės raktas ne Stambule. Jis Vakaruose. Ten laimės turkai, net jei vadintųsi vokiečiai. Rusai užėmė Trabzoną, turkai Varšuvą. Jūs kalbate apie rusus. Ar dar iš viso likę rusų? Girdėjau, kažkoks kaimietis, vardu Rasputinas, valdo carą, glamonėjasi su caro dukterimi, o carienę vadina motuše. Yra didysis kunigaikštis, norintis nuversti carą. Yra žmonių, kurie laukia taikos, kad galėtų sukilti. Po šio karo viskas bus kitaip.

— Taip, — pritarė ūsuotas storulis žiburiuojančiomis akimis, — po didžiojo karo viskas bus kitaip.

Tai buvo advokatas Fatali Chanas iš Chojo. Žinojome, kad jis nuolat gina tautos reikalus.

— Taip, — pakartojo jis su įkarščiu, — ir kadangi viskas bus kitaip, mums nereikia niekieno malonės. Kad ir kas laimės šį karą, iš mūšio lauko grįš silpnas, žaizdotas, o mes, nenusilpę ir nesužeisti, galėsime tada ne prašyti, o reikalauti. Mes, islamo, šiitų šalis, tiek iš Romanovų, tiek iš osmanų dvaro tikimės to paties — savarankiškumo visuose reikaluose. Kuo silpnesnės bus priešininkų jėgos po karo, tuo arčiau mūsų laisvė. Toji laisvė bus subrandinta neišeikvotų galių, mūsų pinigų ir mūsų naftos. Nepamirškite, kad pasaulis priklauso nuo mūsų, o ne mes nuo pasaulio.

Milijardas, susirinkęs kambaryje, buvo patenkintas. Laukti — gražus žodis. Laukti, kas nugalės — turkai ar rusai. Mes turime naftos, nugalėtojas bus priverstas siekti mūsų palankumo. O ką veikti iki tol? Statyti ligonines, našlaičių namus, neregių prieglaudas mūsų tikėjimo kariams, kad niekas nekaltintų mūsų abejingumu.

Aš sėdėjau kampe ir tylėjau, nors viriau iš pykčio. Ali Asadula kirtęs svetainę atsisėdo prie manęs.

— Ką pasakysite, Ali Chanai? — Ir nelaukdamas atsakymo jis pasilenkė ir sušnabždėjo: — Būtų neblogai išžudyti visus rusus mūsų šalyje. Ir ne tik rusus. Visus svetimšalius, kurie kalba kita kalba, kitaip meldžiasi ir mąsto. Iš esmės visi mes norime to paties, bet tik aš drįstu pasakyti garsiai. Kas gi bus? Nesvarbu, tegul vadovauja Fatali Chanas, nors man labiau patiktų Enveras. Bet pirmiausia reikia išgalabyti svetimuosius.

Žodį „išgalabyti“ jis ištarė su švelniu ilgesiu, lyg sakytų „mylėti“. Akys sublizgėjo, veidą nušvietė gudri šypsena. Aš nutylėjau. Tada prabilo Aga Muša Nagi, babidas. Mažos jo akutės žybčiojo.

— Esu senas žmogus, — tarė jis, — ir viskas, ką čia matau ir girdžiu, liūdina mane. Rusai nori išnaikinti turkus, turkai armėnus, armėnai nori išnaikinti mus, o mes rusus. Nežinau, ar tai gerai. Girdėjome, ką apie mūsų tautos likimą mano Zeinalas Aga, Mirza, Ali ir Fatali. Suprantu, jiems rūpi mokyklos, kalba, ligoninės ir laisvė. Bet kas iš tų mokyklų, jei jose mokoma nesąmonių, kam tos ligoninės, jei gydomas vien kūnas, o siela užmirštama? Mūsų siela veržiasi Dievopi. Bet kiekviena tauta tiki savą Dievą. O aš įsitikinęs, kad visų išminčių lūpomis byloja vienas Dievas. Todėl garbinu ir Kristų, ir Konfucijų, ir Budą, ir Mahometą. Visi mes kilę iš to paties Dievo, ir per Babą visi pas jį sugrįšime. Tai turime paskelbti visai tautai. Nėra nei balta, nei juoda, nes juodume glūdi baltumas, o baltume — juodumas. Todėl duosiu tokį patarimą: nesiimkime nieko, kas galėtų kam nors pakenkti, nes visuose žmonėse yra dalelė mūsų, o mumyse — dalelė kitų.

Mes sutrikę tylėjome. Tai štai kokia to Babo erezija.

Šalia manęs pasigirdo garsus kūkčiojimas. Nustebęs atsigręžiau ir pamačiau ašaromis apsipylusį Ali Asadulą.

— Kokie gražūs žodžiai, — kūkčiojo jis, — koks jūs teisus. Kokia laimė jūsų klausytis. O Visagali! Kad visi žmonės būtų tokie išmanantys. — Jis nusišluostė ašaras, dar kelis kartus sukūkčiojo ir gerokai ramiau pridūrė: — Be jokios abejonės, gerbiamasis, Dievo ranka galingesnė už visa kita. Tačiau, mano išmintingasis drauge, ne mažesnė tiesa, kad ne visada galima pasikliauti Kūrėjo malone. Mes esame tik žmonės, ir nesulaukę gailestingumo turime patys ieškoti, kaip pašalinti sunkumus.

Tai buvo protingai pasakyta, ir pralietos ašaros buvo vietoje. Pastebėjau, kaip Mirza susižavėjęs žiūri į brolį.