Курбан Саид - Ali ir Nino

— Gal, — atsakė Nino, — nelygu kaip elgsies gyvas būdamas.

Ji baigė gerti kavą.

— Eime pasivaikščioti po miestą, — tarė.

Nino mylėjo šį miestą kaip vaikas motiną. Golovino gatve patraukėme senamiesčio gatvelių link. Prie Siono katedros Nino sustojo. Užėjome į tamsią, drėgną ir labai seną bažnyčią. Kryžiaus plano šventovėje su smailu kupolu glūdėjo už šį miestą pralieto kraujo prisiminimai. Virš altoriaus kabojo vynmedžio kryžius. Šventoji Nino kadaise parnešė tą vynmedį iš pirmosios piligriminės kelionės į Šventąją Žemę. Nino atsiklaupė. Persižegnojusi pažvelgė į savo globėjos paveikslą.

— Šventoji Nino, atleisk man, — šnabždėjo jos lūpos.

Žvakių šviesoje pamačiau jos akis ašarojant.

— Eime laukan, — tariau.

Ji klusniai nusekė paskui mane pro bažnyčios duris. Tylėdami ėjome gatvėmis. Paskui paklausiau:

— Už ką šventoji Nino turėtų tau atleisti?

— Už tave, Ali Chanai.

Ji kalbėjo liūdnu, pavargusiu balsu. Ne taip jau ir gera vaikštinėti su Nino Tifliso gatvėmis.

— Kodėl už mane?

Mes pasiekėme Meidaną. Gruzinai sėdėjo kavinėse arba tiesiog gatvėse. Kažkur skambėjo zurna. Apačioje šniokštė Kūra. Nino žvelgė į tolį, lyg ten ieškotų pati savęs.

— Už tave, — pakartojo, — ir viską, kas buvo.

Supratau, ką ji nori pasakyti, bet vis tiek dar kartą paklausiau:

— Kaip sakai?

Nino sustojo. Už aikštės kilo Kašveti katedros bokštai. Tos šventovės akmenys buvo it nekaltos mergelės, balti ir švelnūs. Nino tarė:

— Pereik per Tiflisą. Ar pamatysi čia moterų, apsigobusių čadromis? Ne. Ar užuosi Azijos orą? Ne. Čia kitas pasaulis. Gatvės plačios, žmonių širdys atviros. Tik čia, Tiflise, tampu savimi. Čia nesutiksi fanatiškų kvailių kaip Seidas Mustafa arba avigalvių kaip Mechmedas Haidaras. Gyvenimas čia smagus ir lengvas.

— Nino, ši šalis — tarp kūjo ir priekalo.

— Kaip tik todėl, — ji tipeno senuoju gatvių grindiniu, — kaip tik todėl. Septynis kartus Šlubis Timūras buvo sugriovęs Tiflisą. Šalį siaubė turkai, iraniečiai, arabai ir mongolai. Mes išlikome. Gruziją jie teriojo, niokojo, naikino, bet niekada iš tikrųjų neužkariavo. Šventoji Nino su vynmedžio kryžiumi atėjo iš Vakarų, Vakarams mes ir priklausome. Mes ne Azija. Mes — labiausiai į rytus nutolusi Europos šalis. Argi tu pats to nejauti? — Nino ėjo skubiais žingsneliais, suraukusi vaikišką kaktą. — Kadangi nenusilenkėme nei Timūrui, nei Čingischanui, nei šachui Abasui, nei šachui Tahmasibui, nei šachui Izmailui, gimiau aš, tavo Nino. O čia ateini tu — be kardo, be trypiančių dramblių, be kariaunos, bet juk esi tų kruvinųjų šachų palikuonis. Mano dukterys nešios čadras, o kai Iranas vėl išgaląs savo kardą, mano sūnūs ir vaikaičiai šimtąjį kartą nusiaubs Tiflisą. O, Ali Chanai, mes turime priklausyti Vakarams.

Paėmiau Nino už rankos.

— Ko tu nori Nino?

— Ak, Ali Chanai, — tarė ji, — aš tokia kvaila. Noriu, kad pamiltum plačias gatves ir žalius miškus, noriu, kad daugiau suprastum apie meilę ir nesikabintum į sutrūnijusias Azijos miesto sienas. Visą laiką bijau, kad po dešimties metų tu tapsi pamaldus ir klastingas, įsitaisysi gyventi savuosiuose Gilano dvaruose, o vieną dieną prabudęs pasakysi: „Nino, tu esi tik laukas“. Pasakyk, Ali Chanai: už ką tu mane myli?

Tiflisas glumino Nino, nuo drėgno Kuros pakrančių oro ji buvo lyg apsvaigusi.

— Už ką tave myliu, Nino? Myliu tave, tavo akis, tavo balsą, tavo kvapą, tavo eigastį. Ko tu dar nori? Už viską myliu tave. Juk meilė visur vienoda — ir Gruzijoje, ir Irane. Čia, šioje vietoje, prieš šimtą metų stovėjo jūsų Rustavelis, didysis poetas. Jis giedojo meilę karalienei Tamarai. Jo eilės kaip persiški rubajatai. Be Rustavelio nėra Gruzijos, o be Irano nėra Rustavelio.

— Šioje vietoje... — susimąsčiusi tarė Nino, — taip, galbūt čia stovėjo ir Sajatas Nova, didysis poetas, meilės dainius. Šachas liepė nukirsti jam galvą, nes jis šlovino gruzinų meilę.

Su Nino buvo sunku susikalbėti. Ji atsisveikino su gimtine, o atsisveikinant atsiskleidžia meilė. Ji atsiduso.

— Tu viską myli, Ali Chanai, — mano akis, nosį, kaktą. Bet kai ką pamiršai. Ar myli mano sielą?

— Taip, myliu tavo sielą, — atsakiau pavargęs.

Keista, kai Seidas Mustafa tvirtina, kad moterys neturi sielos, aš juokiuosi, o kai Nino reikalauja, kad įžvelgčiau jos sielą, susierzinu. Kas tai yra — moters siela? Moteris turi džiaugtis, jeigu vyras nieko nenori žinoti apie jos sielos bedugnę.

— O už ką tu myli mane, Nino?

Ji staiga vidury gatvės pravirko. Skruostais ritosi didelės vaikiškos ašaros.

— Atleisk man, Ali Chanai. Aš myliu tave, tiesiog tave — tokį, koks esi, bet bijau to pasaulio, kuriame gyveni. Aš kaip pamišusi, Ali Chanai. Stoviu gatvėje su tavimi, savo sužadėtiniu, ir priekaištauju už Čingischano žygius. Atleisk savo Nino. Kvaila kaltinti tave už kiekvieną gruziną, kadaise nužudytą musulmonų. Niekada daugiau to nedarysiu. Bet tik pažvelk: juk aš, tavo Nino, irgi esu mažytė dalelė Europos, kurios tu nekenti, ir čia, Tiflise, tai itin jaučiu. Aš myliu tave, o tu myli mane. Bet aš myliu miškus ir pievas, o tu — kalnus, akmenis ir smėlį, nes esi dykrų kūdikis. Todėl bijau tavęs, tavo meilės ir tavo pasaulio.

— Tai kas toliau? — paklausiau nieko nesuprasdamas ir sutrikęs.

— Toliau? — Ji nusišluostė ašaras, lūpos vėl šypsojosi, ji palenkė galvą į šoną. — Toliau? Po trijų mėnesių mes susituoksime, ko tu dar nori?

Nino gali čia pat verkti ir juoktis, mylėti ir neapkęsti. Ji atleido man už visus Čingischano žygius ir vėl mane mylėjo. Pagriebusi už rankos nusitempė per tiltą į Tifliso turgaus labirintą. Tai buvo simboliškas atsiprašymas. Turgus buvo vienintelis rytietiškas europietiško Tifliso kampelis. Stori kilimų prekeiviai, armėnai ir iraniečiai, buvo išskleidę visą Irano turtų margumyną. Krautuvėlių lentynos lūžo nuo tvaskančių žalvario indų su išmintingais įrašais. Kažkokia kurdų mergaitė šviesiomis nustebusiomis akimis būrė praeiviams iš rankos ir, rodos, pati stebėjosi, kad viską žino. Prie smuklių durų būriavosi dykaduoniai, rimtai diskutuojantys apie Dievą ir pasaulį. Kvėpėme skvarbius šio daugiakalbio miesto kvapus. Vos pamačius turgaus gatvelių sumaištį Nino liūdesys išsisklaidė. Armėnų prekeiviai, kurdų būrėjai, iraniečių virėjai, osetinų kunigai, rusai, arabai, ingušai, indai — Tifliso turguje susiėjo visos Azijos tautos. Vienos krautuvėlės šešėlyje kilo sambrūzdis. Prekeiviai apspito ginčininkus. Asiras įnirtingai barėsi su žydu. Išgirdome sakant:

— Kai mano protėviai vedėsi tavo protėvius į Babilonijos tremtį...

Aplinkui susibūrusieji pratrūko juoku. Juokėsi ir Nino — iš to žydo, iš asiro, iš turgaus, iš ašarų, kurias išliejo ant Tifliso grindinio.

Ėjome toliau. Dar keli žingsniai, ir būsime apsukę ratą. Vėl atsidūrėme prie „Mefistofelio“ kavinės Golovino gatvėje.

— Gal vėl užeikim? — neryžtingai pasiūliau.

— Ne, pažymėkime susitaikymą aplankydami Šventojo Dovydo vienuolyną ant kalno.

Pasukome į šoninę gatvelę funikulieriaus link. Įlipome į raudoną vagoną, lėtai šliaužiantį į Dovydo kalną. Miestas liko žemai, o Nino ėmė pasakoti to garsaus vienuolyno įkūrimo istoriją:

— Prieš daug daug metų ant šio kalno gyveno šventasis Dovydas. O mieste gyveno karaliaus duktė, nuodėmingais meilės ryšiais susisaisčiusi su vienu kunigaikščiu... Kunigaikštis ją pametė. O ji jau buvo nėščia. Kai įtūžęs tėvas pareikalavo pasakyti to niekdario vardą, karalaitė pabijojo išduoti mylimąjį ir apkaltino šventąjį Dovydą. Apimtas įniršio karalius liepė atvesti šventąjį į rūmus. Paskui pakvietė dukterį, ir ji pakartojo kaltinimą. Tada šventasis stvėrė savo lazdą ir palietė karalaitei pilvą. Čia įvyko stebuklas. Iš pilvo pasigirdęs kūdikio balsas pasakė tikrąjį kaltininką. Bet šventojo valia karalaitė pagimdė akmenį. Iš to akmens trykšta šventojo Dovydo šaltinis. Moterys, trokštančios susilaukti vaikų, apsiplauna šio švento šaltinio vandeniu. — Nino susimąstė ir paskui pridūrė: — Kaip gerai, Ali Chanai, kad šventasis Dovydas miręs, o jo stebuklinga lazda dingusi.