Курбан Саид - Ali ir Nino

— Karas gali trukti dar dešimt metų, — purkštavo ji. — Baisu, kad tėvai verčia mus taip ilgai laukti.

— Ar tu mane myli, Nino?

Jos lūpos suvirpėjo.

— Mes skirti vienas kitam. Tėvai taip viską apsunkina. Bet aš turėčiau būti sena ir sukiužusi kaip šitas mūras, kad nusileisčiau. Beje, aš tikrai tave myliu. Tik vargas tau, jeigu mane pagrobsi!

Ji nutilo, juk kalbėdama nepasibučiuosi. Paskui paslapčia grįžo namo, ir žaidimas telefonu prasidėjo iš naujo.

— Ali Chanai, Nachararianas sako, esą jo pusbrolis iš Tifliso rašo, kad vietininkas remia mišrias santuokas. Jis vadina tai fiziniu Rytų ir Vakarų kultūrų susiliejimu. Ar supranti, kur jis lenkia?

Ne, aš nieko nebesupratau. Kiūtojau namie tylėdamas. Pusseserė Aiša, kuri mokėsi su Nino toje pačioje klasėje, aplankė mane ir papasakojo, kad per tris dienas Nino gavo penkis nepatenkinamus pažymius. Ir dėl to visi kaltina mane. Esą aš turiu labiau rūpintis jos mokslais, o ne ateitimi. Susigėdęs tylėjau, paskui sėdome su pussesere žaisti nardais. Laimėjusi ji pažadėjo padėti Nino mokytis.

Telefonas ir vėl suskambo.

— Ar čia tu? Ištisas valandas jie kalbasi apie politiką ir ekonomiką. Nachararianas sako pavydintis musulmonams, nes jiems leidžiama investuoti į Irano žemės valdas. Neaišku, kas bus su Rusija. Gal viskas čia nueis šuniui ant uodegos. O Irane žemę pirkti gali tik musulmonai. Jis atseit žino, kad Širvanšyrų šeimai jau priklauso pusė Gilano. Žemės nuosavybė — geriausia garantija Rusijoje bręstant perversmui. Tėvams tai padarė didžiulį įspūdį. Mama dabar sako, kad ir tarp musulmonų pasitaiko žmonių su dvasios vertybėmis.

Dar dvi dienos, ir armėniškoji šachmatų partija buvo laimėta. Nino paskambino ir tai verkdama, tai juokdamasi pranešė:

— Tėvai mus palaimino. Amen.

— Tegul tavo tėvas pats man paskambina. Juk jis mane įžeidė.

— Aš tuo pasirūpinsiu.

Taip ir įvyko. Kunigaikščio balsas buvo švelnus ir minkštas.

— Patikrinau savo vaiko širdį. Jos jausmas tikras ir šventas. Būtų nuodėmė stoti jam skersai kelio. Ateikite pas mus, Ali Chanai.

Nuėjau pas juos. Kunigaikštienė verkdama mane pabučiavo. Kunigaikštis elgėsi iškilmingai. Kalbėjo apie santuoką, bet kitaip nei mano tėvas: jo manymu, santuokos pagrindą sudaro abipusis pasitikėjimas ir abipusė pagarba. Vyras ir žmona visada turi vienas su kitu tartis ir būti ramstis vienas kitam. Jie privalo nepamiršti, kad abu yra lygiateisiai žmonės su laisva siela. Iškilmingai prisiekiau neversti Nino nešioti čadros ir nelaikyti hareme. Atėjo Nino, pabučiavau ją į kaktą.

Ji įtraukė galvą į pečius ir priminė paukštuką, ieškantį užuovėjos.

— Bet kol kas dar niekas neturi šito žinoti, — tarė kunigaikštis. — Pirmiausia Nino turi baigti mokyklą. Mokykis gerai, mano vaike. Jeigu susikirsi per egzaminus, teks dar metus laukti.

Siauri, it plunksna nupiešti Nino antakiai kilstelėjo.

— Nesirūpink, tėve, aš nesusikirsiu nei mokykloje, nei santuokoje. Ali Chanas man visur padės.

Kai išėjau iš kunigaikščio namų, prie durų stovėjo Nacharariano automobilis. Išvirtusios jo akys lūkestingai žvelgė į mane.

— Nachararianai, — sušukau jam, — gal padovanoti jums žirgyną, o gal kaimą Dagestane? O gal norite iranietiško ordino arba apelsinų sodo Enzelyje?

Jis patapšnojo man per petį.

— Nieko nenoriu, — atsakė. — Man pakaks žinoti, kad pasukau likimo ratą reikiama linkme.

Pažvelgiau į jį su dėkingumu. Nuvažiavome prie Bibi Eibeto įlankos. Purvinos juodos mašinos kamavo ten naftos prisisunkusią žemę. Kaip Nachararianas pakeitė mano likimą, taip Nobelių šeima — amžinąsias šio kraštovaizdžio formas. Gerokas gabalas jūros jau buvo užpiltas žemėmis ir susiliejęs su sausuma. Ši teritorija jau nebebuvo jūra. Bet antai ten, naujosios žemės pakrašty, kažkoks apsukrus verslininkas jau atidarė arbatinę. Atsisėdę užsisakėme Kiachtos arbatos, puikiausios pasaulyje arbatos, stiprios kaip alkoholis. Apsvaigęs nuo jos aromato, Nachararianas įsileido į kalbas apie turkus, kurie tikriausiai užpuls Karabachą, apie armėnų skerdynes Mažojoje Azijoje. Aš jo beveik nesiklausiau.

— Nesibaiminkite, — tariau, — kai turkai ateis į Baku, aš paslėpsiu jus savo namuose.

— Aš nieko nebijau, — atsakė Nachararianas.

Toli jūroje, virš Nargino salos, įsižiebė žvaigždės. Ant žemės nusileido vakaro ramybė.

— Jūra ir krantas — kaip vyras ir moteris, susijungę amžinoje kovoje.

Ar aš tai pasakiau ar Nachararianas? Nieko nebeatsiminiau. Jis nuvežė mane namo. Tėvui pasakiau:

— Kipianis dėkoja, kad Širvanšyrų šeima taip pagerbė jo giminę. Nino — mano sužadėtinė. Nueik rytoj pas juos aptarti visa kita.

Jaučiausi labai pavargęs ir labai laimingas.

KETURIOLIKTAS SKYRIUS

Dienos virto savaitėmis ir mėnesiais. Pasaulyje, šalyje ir mūsų namuose įvyko daug dalykų. Naktys pailgėjo, geltoni negyvi lapai užklojo Gubernatoriaus sodo takus. Rudens lietus temdė horizontą. Jūroje plūduriavo ir į uolėtus krantus daužėsi ledokšniai. Vieną rytą plonytė sniego danga apklojo gatves, ir trumpai įsivyravo žiema.

Paskui naktys ir vėl sutrumpėjo.

Į miestą iš dykumos liūdnu žingsniu ėmė traukti kupranugarių karavanai. Geltonas jų kailis buvo smėlėtas, o akys, reginčios amžinybę, dairėsi tik į tolumas. Ant kuprų jie vilko patrankas, kurių vamzdžiai, pririšti pašonėje, buvo atkreipti į žemę, dėžes su amunicija ir šautuvus — karo grobį iš didžiųjų mūšių. Turkų belaisviai ėjo per miestą apdriskusiais pilkais mundurais. Jie žygiavo prie jūros, ir maži pakrančių garlaiviai perplukdydavo juos į Nargino salą. Ten jie mirė nuo dizenterijos, bado arba gimtinės ilgesio. Arba pasprukę žūdavo druskingose Irano dykumose ir švininėse Kaspijos bangose.

Karas siautėjo toli nuo mūsų. Bet staiga priartėjo ir tapo kone apčiuopiamas. Iš šiaurės važiavo traukiniai su kareiviais. Iš vakarų — traukiniai su sužeistaisiais. Caras atstatydino savo dėdę ir pats ėmėsi vadovauti dešimties milijonų kariuomenei. Caro dėdė tapo Kaukazo vietininku, ir milžiniškas, niūrus jo šešėlis užgulė mūsų šalį. Didysis kunigaikštis Nikolajus Nikolajevičius! Iki pat Anatolijos siekė jo ilga kaulėta ranka. Pyktis, giežiamas carui, išsiliejo žiauriais jo divizijų antpuoliais. Didžiojo kunigaikščio įtūžis ritosi per kalnų sniegynus, smėlio dykumas iki Bagdado, Trabzono ir Stambulo. Žmonės vadino jį Ilguoju Nikolajumi ir su siaubu kalbėjo apie jo žvėriškumą, beprotišką kruvinų kautynių geidulį.

Į karą įsitraukė daugybė valstybių. Frontas tęsėsi nuo Afganistano iki Šiaurės jūros, o sąjungininkų monarchų, valstybių vadovų ir karvedžių vardai mirgėjo laikraščiuose kaip nuodingos musės, aplipusios lavonus.

Ir vėl atėjo vasara. Miestas skendėjo kaitroje, asfaltas lydėsi po praeivių kojomis. Rytuose ir Vakaruose buvo švenčiamos pergalės, o Nino sėdėjo Šv. Tamaros licėjaus egzaminų salėje ir spręsdama matematikos lygtis, deklamuodama klasikų eiles, vardydama istorines datas, o beviltiškais atvejais maldaujamai klapsėdama gruziniškomis blakstienomis įrodinėjo savo brandą.

Aš leidau laiką arbatinėse arba kavinėse, pas draugus arba namie. Daug kas priekaištavo man dėl draugystės su armėnu Nachararianu. Iljaso Beko divizija vis dar stovėjo mieste ir dulkėtame kareivinių kieme mokėsi karo meno. Kaip ir anksčiau, teatruose ėjo operos ir dramos, kinematografai rodė filmus. Įvykių buvo daug, bet nei pasaulyje, nei šalyje, nei namie niekas nepasikeitė.

Kai prispausta žinių naštos Nino ateidavo pas mane, aš glostydavau jos šaltas švelnias plaštakas. Jos giliose akyse atsispindėjo baimė. Eidavome į miesto klubą, teatrą ar pokylį. Mus lydėdavo Iljasas Bekas, Mechmedas Haidaras, Nachararianas, net pamaldusis Seidas Mustafa. Akimis nuverdavo Nino draugės iš Šv. Tamaros licėjaus, o pusseserė Aiša pasakojo, kad iš palankumo būsimajai Širvanšyro žmonai mokytojai vieną po kito į žurnalą rašo patenkinamus pažymius.