Курбан Саид - Ali ir Nino

— Seidai, — tariau, — bet juk turkai yra mūsų broliai. Mūsų ta pati kalba. Turano kraujas teka ir jų, ir mūsų gyslomis. Gal todėl lengviau žūti po kalifo pusmėnuliu?

Seidas Mustafa nusišluostė ašaras.

— Mano gyslomis teka Mahometo kraujas, — pasakė jis ramiai ir su pasididžiavimu. — Turano kraujas? Man regis, tu pamiršai ir tas menkas žinias, kurių įgijai mokykloje. Nuvažiuok į Altajaus kalnus arba dar toliau, iki Sibiro: kas ten gyvena? Tiurkai, kalbantys ta pačia kalba kaip mes, o jų gyslomis teka tas pat kraujas. Dievas nuvedė juos klystkeliais, ir jie liko pagonys, meldžiasi stabams: vandens deivei Jer Su, dangiškajam tėvui Tengri. Jeigu tie jakutai arba altajiečiai būtų galingi ir imtų kariauti su mumis, ar mes, šiitai, džiaugtumės pagonių pergalėmis vien todėl, kad jie mūsų kraujo?

— Kas mums belieka, Seidai? — paklausiau. — Irano kardas surūdijęs. Tie, kurie kausis su turkais, parems carą. Argi Mahometo vardu turėtume ginti caro kryžių nuo kalifo pusmėnulio? Ką mums daryti, Seidai?

Mustafos veidas buvo rūškanas. Jis pažvelgė į mane, ir man pasirodė, kad jo akimis byloja visa mirštančių tūkstantmečių neviltis.

— Ką mums daryti, Ali Chanai? Aš ir pats nežinau.

Seidas Mustafa buvo garbingas žmogus.

Tylėjau sutrikęs. Seido kambaryje rūko žibalinė lempa, apšviesdama ryškius maldos kilimėlio raštus. Tas kilimėlis buvo panašus į sodą, kurį gali susukti ir pasiimti į kelionę. Lengva jam, Seidui, smerkti žmonių nuodėmes. Šioje žemėje jis lyg kelionėje. Praeis dar dešimt, dvidešimt metų, ir jis taps imamu Rėzos kapo mečetėje Mešchede, vienu iš tų išminčių, kurie neregimai ir nepastebimai kreipia Irano likimą. Jau dabar jo akys buvo pavargusios kaip senio, žinančio, kad paseno, ir su tuo susitaikiusio. Jis neatsisakys nė kruopelytės savo tikėjimo, net jei Iranas vėl taptų didingas ir galingas. Geriau žūti negu susitepus nuodėme mėgautis žemiškų malonumų žaltvykslėmis. Todėl jis tyli ir nežino, ką atsakyti. Todėl jis man patinka, vienišas tikrojo tikėjimo sargybinis.

— Mūsų likimas Alacho rankose, Seidai Mustafa, — tariau norėdamas pasukti pokalbį į šalį. — Tegul Dievas veda mus tiesiu keliu. Šiandien norėjau su tavimi aptarti kai ką kita.

Seidas Mustafa žvelgė į savo nagus, nudažytus chna. Tarp pirštų slydo gintarinio rožinio karoliukai. Jis pakėlė akis, ir randuotas veidas pasidarė dar platesnis.

— Žinau, Ali Chanai, tu nori vesti.

Nustebęs pašokau. Ketinau su juo aptarti musulmonų šiitų karinės politinės jaunimo organizacijos įkūrimo klausimą, o jis iškart ėmėsi sielovados.

— Iš kur žinai, kad noriu vesti, ir kuo tu čia dėtas?

— Išskaičiau iš tavo akių, ir nesu visai su tuo nesusijęs, nes juk esu tavo draugas. Tu nori vesti Nino, kuri yra krikščionė ir nemėgsta manęs.

— Taip, Mustafa. Ką tu į tai pasakysi?

Mustafa pažvelgė skvarbiomis ir išmintingomis akimis.

— Pasakysiu taip, Ali Chanai. Vyras turi vesti, ir geriausia — moterį, kuri jam patinka. Nebūtina, kad ir jis jai patiktų. Protingas vyras netrokšta žmonos palankumo. Moteris yra tik laukas, kurį vyras apsėja. Argi laukas turi mylėti valstietį? Užtenka, kad valstietis myli savo lauką. Vesk. Tik niekada nepamiršk, kad moteris yra tik laukas.

— Tai tu įsitikinęs, kad moteris neturi nei sielos, nei proto? — paklausiau.

Jis pažiūrėjo į mane užjaučiamai.

— Kaip gali šito klausti, Ali Chanai? Žinoma, moteris neturi nei proto, nei sielos. Ir kam jai tai? Pakanka būti dorybingai ir pagimdyti daug vaikų. Įstatymas sako: vieno vyro liudijimas vertesnis nei trijų moterų. Nepamiršk to, Ali Chanai.

Buvau pasiruošęs klausytis pamaldžiojo Seido prakeiksmų, kai jis išgirs, kad rengiuosi vesti krikščionę, kuri jo nemėgsta. Jo atsakymas mane sujaudino. Jis buvo išties garbingas ir išmintingas. Su palengvėjimu tariau:

— Tai tu nesipiktini tuo, kad ji krikščionė? O gal jai reikėtų pereiti į islamą?

— Kam? — paklausė jis. — Juk būtybė be proto ir sielos neturi tikėjimo. Moters nelaukia nei rojus, nei pragaras. Po mirties ji išnyks. Bet tavo sūnūs, žinoma, turi būti šiitai.

Aš linktelėjau.

Atsistojęs jis nuėjo prie knygų spintos. Ilgomis kaip beždžionės rankomis ištraukė apdulkėjusią knygą. Užmečiau akį į tą tomą. Persiška antraštė bylojo: „Džainabi. „Seldžiukų dinastijos istorija“. Jis atsivertė knygą.

— Štai, du šimtai septintame puslapyje. „637-aisiais tremties metais Kebadijos rūmuose mirė sultonas Aladinas Keigubadas. Į seldžiukų sostą įžengė Gijasedinas Keichosrovas. Jis vedė gruzinų kunigaikščio dukterį, ir jo meilė krikščionei gruzinei buvo tokia didelė, kad įsakė ant monetų kaldinti jos atvaizdą šalia savojo. Tada pas jį atėjo išminčiai ir šventieji ir pasakė: „Sultonui nevalia paminti Dievo įstatymo. Tai, ką ketini daryti, yra nuodėmė“. Galingasis valdovas įtūžo: „Dievas skyrė mane jūsų valdovu. Privalote man paklusti“. Ir išminčiai nuliūdę išėjo. Bet Dievas apšvietė sultonui protą. Jis pasišaukė išminčius ir taip jiems tarė: „Nelaužysiu šventųjų įstatymų, kuriuos vykdyti patikėjo man Dievas. Tad tebūnie taip: liūtas su ilgais karčiais ir kardu dešinėje letenoje — tai būsiu aš. Saulė, kylanti man virš galvos — mano mylima žmona. Taip bus pagal įstatymą“. Nuo to laiko liūtas ir saulė yra Irano simboliai. Tačiau išmintingi vyrai sako, kad nėra gražesnių moterų už gruzines“. — Užvertęs knygą Mustafa nusišypsojo. — Matai, tu elgiesi taip pat kaip kadaise Keichosrovas. Nėra įstatymo, kuris tai uždraustų. Gruzinų moterys — dalis atlygio, kurį pamaldiesiems skyrė Pranašas. „Eik ir imk ją“, — taip parašyta Knygoje.

Rūškanas jo veidas staiga praskaidrėjo. Mažos piktos akutės nušvito. Jis pasijuto laimingas, kad šventosios Knygos žodžiais gali išsklaidyti nereikšmingas dvidešimto amžiaus dvejones. Tegul netikėliai žino, kur užrašyta tikra tiesa.

Apkabinęs pabučiavau jį. Išėjau, ir mano žingsniai tvirtai aidėjo nakties skersgatviais. Man pritarė šventoji Knyga, senasis sultonas ir mokytasis Mustafa.

DVYLIKTAS SKYRIUS

Dykra — tai vartai į paslaptingą ir nesuvokiamą pasaulį. Mano žirgo kanopos bilda per akmenis, kyla debesys dulkių. Balnas minkštas, lyg būtų prikimštas pūkų. Tai Tereko kazokų balnas. Kazokai jame ir miega, ir guli ant jo, ir stovi. Prie balno pritvirtintuose maišuose — visa kazokų manta: kepalas duonos, butelis degtinės ir kabardinų kaimuose prisiplėštos aukso monetos. Mano maišai tušti. Girdžiu švilpiantį dykumų vėją. Žirgas neša mane į pilko smėlio begalybę. Kabardinų avikailio apsiaustas, burka, minkštai apsiautęs mano pečius. Jis nepraleidžia nei saulės spindulių, nei lietaus lašų. Kariai ir plėšikai sugalvojo šį drabužį, tinkamą kariauti ar plėšikauti. Keli rankų judesiai — ir iš juodo avikailio surenti palapinę. Burkos klostėse paslėpsi visą prisiplėštą grobį. Pagrobta mergina tūno burkoje kaip papūga narve.

Nujoju prie Pilkojo Vilko vartų. Vidury dykumos prie Baku juos pastatė senųjų laikų milžinai. Dvi sudūlėjusios pilkos uolos smėlio vandenyne. Pasakojama, kad tiurkų genčių protėvis Bozkurtas, pilkasis vilkas, kadaise išvedė osmanų gentis šia akmenų perėja į žaliąsias Anatolijos lygumas.

Per pilnatį prie uolos susirenka dykros šakalai ir vilkai. Jie kaukia prieš mėnulį kaip šunys, pajutę lavoną. Stebėtina, kaip jie geba užuosti lavoną. Mėnuo — tai lavonas. Kai kuriuose nors namuose žmogus guli mirties patale, jie užuodžia mirtį žmogui dar nemirus. Šunys — giminaičiai dykumų vilkams, kuriuos Enveras atvedė į Kaukazą. Kaip ir mes, Rusijos imperijos valdiniai...