Курбан Саид - Ali ir Nino

Susijaudinęs palinkau prie jos sąsiuvinių.

TRYLIKTAS SKYRIUS

Vakaras regėjosi tarsi pro matinį stiklą. Nuo jūros plūdo tirštas rūkas. Žibintai sankryžose skleidė rūškaną miglą.

Bėgau pajūrio krantine. Iš rūko išnirę abejingi arba išsigandę žmonių veidai vėl bemat pranykdavo. Užkliuvau už lentos, numestos skersai kelio, ir užvirtau ant klūpančio ambalo — uosto nešiko. Ambalas kažką žiaumojo, įsmeigęs priešais apspangusias akis. Tikriausiai kramtė kanapes, paskendęs haliucinacijose. Kumščiu trinktelėjau jam per nugarą ir nuskubėjau toliau. Uosto pastatų langai mirgėjo šviesomis. Paspyriau kažkokį stiklinį daiktą, išgirdau jį dūžtant ir pamačiau išsigandusio iraniečio veidą.

Iš rūko išniro storas pilvas. Tas apkūnus žmogus mane supykdė — galva atsitrenkiau į jo pilvą, minkštą ir riebų. Su manimi pasisveikino malonus balsas:

— Labas vakaras, Ali Chanai.

Pakėlęs galvą pamačiau besišypsantį, iš viršaus į mane žvelgiantį Nachararianą.

— Po velnių! — šūktelėjau ir norėjau bėgti toliau. Jis nutvėrė mane už rankos.

— Jums kažkas negerai, mano drauge. Geriau likite su manimi.

Jo balsas skambėjo užjaučiamai. Staiga pasijutau labai pavargęs. Stovėjau visas išpiltas prakaito. Atrodė, kad tuoj neteksiu jėgų.

— Eime į Filiposianco restoraną, — pasiūlė jis. Linktelėjau. Man buvo tas pat, kas bus toliau. Paėmęs už rankos jis nusivedė mane Bariatinskio gatve į didžiąją kavinę. Kai susėdome į gilius fotelius, užjaučiamai tarė: — Tai beprotystė, kaukazietiška beprotystė. Tikriausiai nuo šitokios tvankumos. O gal turite kokių ypatingų priežasčių taip lėkti be atodairos?

Restorane stovėjo minkšti baldai, sienos buvo išklijuotos raudono audinio apmušalais. Siurbčiodamas karštą arbatą pradėjau pasakoti, kaip šiandien paskambinęs seniesiems Kipianiams paprašiau leisti juos aplankyti, kaip Nino įsibauginusi slapta išsmuko iš namų, kaip bučiavau kunigaikštienės plaštaką ir spaudžiau ranką kunigaikščiui, kaip dėsčiau jiems, kokia sena mano giminė ir kokios šeimos pajamos, ir kaip paskui švariausia rusų kalba, kad net caras galėtų pavydėti, paprašiau kunigaikštytės Kipiani rankos.

— O kas buvo toliau, mielas drauge? — Nachararianas atrodė labai susidomėjęs.

— Toliau? Tai klausykitės. — Atsistojau kunigaikščio poza ir ištariau su lengvu gruzinišku akcentu: — Mielas mano sūnau, gerbiamasis chane. Patikėkite, negalėčiau geisti geresnio vyro savo vaikui. Kokia laiminga moteris, kurią parsives namo vyras, turintis jūsų charakterį. Bet tik pagalvokite — Nino dar labai jauna. Ką šitas vaikas išmano apie meilę? Juk ji dar eina į mokyklą. Nejaugi mėgdžiosime indus, kurie apvesdina mažus vaikus? Be to, jūsų kita religija, kitoks auklėjimas ir kilmė. Kalbu taip ir jūsų labui. Jūsų tėvas tikriausiai bus tokios pat nuomonės. O dar dabartiniai laikai, tas baisus karas, — kas žino, kuo visa tai baigsis? Man labai rūpi Nino laimė. Žinau, ji mano, kad myli jus. Nenoriu stoti skersai kelio jūsų laimei. Bet pasakysiu viena: palaukime, kol baigsis karas. Jūs abu labiau subręsite. Jeigu jūsų jausmas išliks toks pat stiprus, galėsime kalbėtis toliau.

— Ir ką dabar ketinate daryti, chane? — paklausė Nachararianas.

— Pagrobsiu Nino ir išsivešiu į Iraną. Nepakęsiu tokios gėdos. Pasakyti „ne“ Širvanšyrui! Ką jis sau galvoja? Įžeidė mane, Nachararianai. Širvanšyrų giminė senesnė negu Kipianių. Šacho Aga Muhamedo laikais mes buvome užkariavę visą Gruziją. Tada bet kuris Kipianis būtų džiaugęsis galėdamas išleisti dukterį už Širvanšyro. Ką jis turėjo galvoje sakydamas, kad mūsų religijos skirtingos? Kuo islamas prastesnis už krikščionybę? O mano garbė? Mano tėvas juoksis iš manęs. Krikščionis atsisako atiduoti man savo dukterį. Mes, musulmonai, — vilkai išbyrėjusiais dantimis. Prieš šimtą metų...

Nuo įniršio man užgniaužė kvapą. Tiesą sakant, pasakiau daugiau negu reikėjo. Nachararianas irgi buvo krikščionis. Jis galėjo įsižeisti, bet neįsižeidė.

— Suprantu jūsų pyktį. Tačiau juk jis nepasakė „ne“. Laukti, kol baigsis karas, žinoma, juokinga. Jis tiesiog negali įsivaizduoti, kad dukra jau suaugusi. Neatkalbinėsiu jūsų nuo pagrobimo. Tai senas, patikrintas būdas. Visiškai atitinka mūsų tradiciją. Bet tik kraštutiniu atveju. Kunigaikščiui reikėtų išaiškinti, kokia svarbi ši santuoka kultūriniu ir politiniu atžvilgiu, tada jis tikrai nusileis.

— O kas jam šitai išaiškins?

— Aš apsiimu tai padaryti, aš! Pasikliaukite manimi, chane.

Pažvelgiau į jį nustebęs. Ko tam armėnui reikia? Jau antrą kartą jis kišasi į mano gyvenimą. Gal šliejasi prie musulmonų dėl to, kad į miestą netrukus įžygiuos turkai? O gal jis iš tikrųjų nori įkurti Kaukazo tautų sąjungą? Tai ne mano reikalas. Kad ir kaip ten būtų, jis mane palaikė. Ištiesiau jam ranką.

Jis tvirtai ją suspaudė.

— Viską jums pranešiu. Nesiimkite jokių veiksmų. Ir tik negrobkite merginos. Nebent nebūtų kitos išeities.

Atsistojau. Staiga pajutau pasitikėjimą šituo storuliu. Apkabinau jį ir išėjau iš restorano. Vos žengiau į gatvę, mane kažkas pasivijo. Atsisukau. Tai Suleimanas Aga, senas tėvo draugas, irgi buvęs arbatinėje. Jis uždėjo man ant peties ranką ir tarė:

— Fu, Širvanšyras glėbesčiuojasi su armėnu.

Susigūžiau, bet jis jau buvo pranykęs nakties rūke.

Nuėjau toliau. Gerai, galvojau sau, kad nesakiau tėvui, ko šiandien einu pas Kipianius. Paprasčiausiai pasakysiu, kad su jais dar nekalbėjau.

Kišdamas raktą į namų spyną, mintyse purčiau galvą: „Kaip kvaila taip neapkęsti armėnų“.

Visas kitas dienas gyvenimas sukosi aplink telefono aparatą. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad mano gyvenimas gali taip priklausyti nuo to juodo beformio daikto. Tūnojau namie ir tik ką nors nesuprantamai suburbėdavau tėvui paklausus, kodėl delsiu su piršlybomis. Kartkartėmis tas juodas pabaisa sučirškia, aš nukeliu ragelį, ir Nino balsas raportuoja apie padėtį karo lauke.

— Ar čia tu, Ali? Tik paklausyk: Nachararianas sėdi pas mamą ir kalbasi apie mano senelio, Iliko Čavčavadzės, eiles.

Netrukus ji skambina vėl.

— Ali, ar girdi mane? Nachararianas tvirtina, kad Irano kultūra darė didžiulę įtaką Rustaveliui ir karalienei Tamarai.

Ir vėl skambutis.

— Ali Chanai! Nachararianas su tėčiu geria arbatą. Jis ką tik pasakė: „Šio miesto paslaptis — tai mistinis rasių ir tautų solidarumas“.

Po pusvalandžio vėl.

— Jis lieja išmintį kaip krokodilas ašaras. Jis sako: „Ant Baku priekalo kalama taikinga Kaukazo padermė“.

Nusijuokęs pakabinau ragelį. Taip buvo diena po dienos. Nachararianas valgė ir gėrė pas Kipianius. Vyko su jais į iškylas, dalijo tai mistinius, tai dalykinius patarimus. Telefono laidais mane pasiekdavo žinios apie jo armėniškas gudrybes.

— Nachararianas sako, kad pirmoji moneta — tai mėnulis. Pirmykščių Kaukazo ir Irano gyventojų mėnulio kulto rezultatas — aukso monetos ir jų viešpatavimas tarp žmonių. Nebegaliu klausytis tų nesąmonių, Ali Chanai. Ateik į sodą.

Nuėjau į sodą. Susitikome prie senosios tvirtovės sienos. Lieknutė Nino prigludo prie sudūlėjusio mūro. Paskubom trumpai persakė motinos maldavimus neatiduoti savo jauno gyvenimo į laukinio musulmono rankas. O tėvas pusiau juokais įtikinėjąs, kad aš įkišiu Nino į haremą. Tada mažoji Nino juokdamasi, bet visiškai rimtai įspėjusi tėvus: „Žiūrėkite, kad tik jis manęs nepagrobtų. Ką tada darysite“?

Paglosčiau jai galvą. Gerai pažinau savąją Nino. Ji visuomet pasiekia ko nori, net jeigu ne visai žino, ko nori.